Renginį, pavadintą „Kazimiero Pūro kūrybos skaitymai“, pradėjo akordeono ir smuiko melodija – duetu grojo Petro Vileišio gimnazijos moksleiviai Arnas Jasiūnas ir Linas Pilys (jų atliekama muzika skambėjo viso renginio metu). Gimnazistė Gustė Petraitytė perskaitė K. Pūro prisiminimų fragmentą, kuriame pabrėžiama, kad „dvasios alkis prasidėjo tėvų trobelėje“, kurios sienos buvo išklijuotos laikraščiais, ir jos visos buvo „išskaitytos“ – šitaip plėtėsi vaiko akiratis, šitaip prasidėjo pasaulio suvokimas. Iš Kužmiškio keliauta į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją – Kazimieras ją baigė 1948-aisiais su 16-ąja abiturientų laida. Gražu, kad jubiliejaus minėjime dalyvavo dabarties gimnazistai, – dar viena moksleivė Karolina Paškevičiūtė padeklamavo eilėraštį „Metų daug prabėgo“, skirtą susitikimui su bendraklasiais po 30 metų.
Renginio vedėja Kristina Gasiliūnė, Vartotojų aptarnavimo centro vedėja, Kazimierą Pūrą pristatė kaip buvusį artimą bibliotekos bičiulį, krašto atminties saugotoją, didį patriotą, maloniai bendravusį, jautrios sielos žmogų. Jo rankraštinis paveldas dabar saugomas bibliotekoje. Su šiuo kraštiečiu bendri kultūriniai darbai siejo taip pat gimtojo krašto labui nuoširdžiai tarnaujantį poetą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Vladą Braziūną. Jis skaitė anksčiau parašytą K. Pūrui skirtą savo tekstą, publikuotą žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2001). Įsikūręs Vilniuje, Kazimieras nepamiršo gimtųjų Kiemėnų, nuolat čia grįždavo, ir, pasak poeto, kartais tekdavo sutikti jį „nenumazgojamai įdiržusiom, įdirbtom rankom“, kas rodė, jog lankėsi tėviškėje. Pavadindamas kraštietį „kultūros darbininku“, poetas stebėjosi, „iš kur žmoguje imas tiek vis giedrios gyvasties, kad dvasia kas akimirką būtų pasirengus – domėtis, atidžiai ieškoti, džiaugtis sunkiai suradus kokią kad ir menką, kad ir daugeliui tuokart, atrodytų, ne itin svarbią žinelę, pamačius panašią kito žmogaus pastangą, darbą, jo vaisių“. Šis žmogus per visą gyvenimą kreipė žvilgsnį į kitus, tad V. Braziūno tekste akcentuota frazė „gyvenimas kitiems“ taikliai apibūdina jo pasirinkimus. Poetas pasidalijo ir asmeniniu nusistebėjimu, kad ir knygą apie savo žmoną Eugeniją Pūrienę Kazimieras pavadino „Gyvenimas kitiems“ (2008) – lyg jiedu būtų „gudriai susimirksėję“.
Kalbėjusiam poetui K. Pūras – jo tėvų kartos žmogus, kartos, kuriai teko išgyventi okupacijas, daug ką prarasti ir nepalūžti. O renginyje dalyvavęs žentas Alvydas Jokubaitis, profesorius, fi losofas ir politologas, jį pavadino „išnykti baigiančios kartos žmogumi“. Kazimieras išaugo dvasios aristokratu, nes nepriklausomoje Lietuvoje vaiką auginę tėvai norėjo ateityje matyti jį kaip inteligentą. Pranešėjas retoriškai klausė, ar dabar lietuvių dvasinis gyvenimas pateisina nepriklausomybės idėją. Kazimieras jautėsi nusivylęs, matydamas, kad, besidžiaugiant modernizacijos klestėjimu, žmonių sielos ugdymas lyg pamirštas, prarastas garbės, kilnumo suvokimas. Kiemėnų bibliotekininkė Violeta Atkočiūnienė priminė, kad K. Pūras yra sukūręs kaimo bendruomenės himną, ir jį perskaitė. Renginio dalyviai išgirdo ir gyvą kraštiečio balsą, išvydo jo veidą ekrane: skambėjo eilėraštis „Po žvaigždėtu Žiemgalos dangum“, sukurtas 1953 m. „Aš, akis į padangę pakėlęs, / Atsiplėšt nuo tavęs negaliu“, – šios eilutės, rašytos jaunystėje, pranašiškai byloja apie Kazimiero prisirišimą prie gimtosios žemės: neatsiplėšė nuo jos, atkakliomis pastangomis saugojo, lankė Kužmiškio sodybą, kai ten nebeliko tėvų. Tai liudijo savo fotografijų parodą „Sustabdytos akimirkos Kiemėnuose“ pristatydamas sūnus – gydytojas, mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Dainius Pūras. Jis dalijosi ir savo prisiminimais apie Kiemėnuose praleistas vaikystės vasaras: ryškiausiai atmintyje išlikęs karstymasis po medžius, tarmiškas kalbėjimas. Tos vasaros padėjo pamilti Pasvalio kraštą. Tačiau prisipažino: turėjo praeiti daug laiko, kad užburtų tie vaizdai su lygumomis, atsiveriančiu horizontu ir aukštu dangumi, kurį pirmiausia ir pradėjo fi ksuoti fotokamera. Parodoje pristatomose fotografi jose matomas ir Kazimieras Pūras, užfi ksuoti paskutiniai jo apsilankymai gimtinėje 2022 m. vasarą (mirė 2023 m. vasarį). Parodos pristatymo tekste autorius rašo: „Būtent apie nepaprastą tėviškės dangaus grožį ir dar apie lygumas, ir apie Yslykį, jo vaikystės upelį, kalbėjo tėtė tomis 2022 metų rugpjūčio dienomis, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jo atsisveikinimo su gimtine dienos.“
Bendravimą su kraštiečiu prisiminė renginio pabaigoje kalbėję rajono savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas, Namišių seniūnijos seniūnas Kęstutis Valantonis, Kiemėnų bendruomenės atstovai – jie paskelbė žinią, kad birželio 27 d. kaime bus atidaromas skveras su garbių kraštiečių atminimo suoleliais, iš kurių vienas bus skirtas Kazimierui Pūrui. Petro Vileišio gimnazijos direktorė Gitana Kruopienė pasidžiaugė, kad buvusio abituriento 100-mečio minėjime jo kūrybą skaito dabartiniai gimnazistai (moksleives parengė mokytoja Vaida Garbštienė) ir linkėjo jiems nueiti gyvenimo kelią su tokia pat meile gimtajam kraštui, kaip ėjo Kazimieras Pūras. Toje pačioje 16-oje gimnazistų laidoje besimokiusio Jono Mikniaus sūnus Vidmantas parodė turįs bendraklasių rašytą albumėlį su Kazimiero eilėmis bei sukauptą medžiagą apie klasės susitikimus.
Į tėčio minėjimą buvo atvykusios ir abi dukros – Nomeda ir Auksė. Kai liudija artimieji, kai prisimenama, kalbama, kai skaitoma, kas parašyta žmogaus, kurio čia nebėra, tarytum vėl pajunti jį gyvą, vėl esantį. Tai ištarė ir meras, ir bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė, susirinkusius pakvietusi dar stabtelėti prie Dainiaus Pūro fotografi jų. Paroda eksponuojama bibliotekos Konferencijų salėje, ją gali apžiūrėti ir neatvykę į šį jaukų, nuoširdumo kupiną, puikiai organizuotą renginį.
