Geras veterinaras ne tik myli gyvūnus, bet ir juos jaučia

Pavelas Isajevas gyvulių sveikata rūpinasi nuo 1980 metų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Jaunesniems žmonėms žodis veterinaras vargu ar sukelia kažkokius ypatingus jausmus. Tai tiesiog specialistas, kuris gali pagelbėti tavo katei ar šuniui. 

O štai vyresnioji karta, ypač tie, kurie visą gyvenimą nugyveno kaime, veterinorių kartais linkę vertinti nė kiek ne prasčiau nei gydytoją ar kleboną. 

Kokia šios profesijos atstovų duona? Apie kasdienybę, rūpesčius, džiaugsmus, nuoskaudas bei gyvenimą „Dievo ausyje“ kalbėjomės su bene vyriausiu iki šiol dirbančiu mūsų rajono veterinaru Pavelu Isajevu, kuris gyvūnais rūpinasi nuo 1980 metų.

Darbas – savaime suprantamas dalykas 

Pavelas Isajevas bei trys jo broliai gimė ir augo Gegabrastos kaime. 

– Pas mus gyveno daug Isajevų ir Armošenkų, tad tėtis Vladimiras – iš vienos giminės, o mama Ana – iš kitos. Seneliai buvo pamaldūs. Pasakojo, kad net šieno prikrautu vežimu važiuodami giesmes giedodavo. Labai gerai pamenu mamos tėtį, savo senelį Karpo Armošenką. Jis caro laikais pisariu (raštininku) Panevėžyje įsikūrusio karinio dalinio štabe tarnavo. Labai gražus jo raštas buvo. Apskritai – apsiskaitęs ir šviesus žmogus. Būdavo, ruošiu namų darbus, kažkas nesiseka ir aš kviečiu senelį. Uždavinio už mane niekuomet neišspręsdavo, tačiau kelią, kaip rasti teisingą sprendimą, visuomet parodydavo. Mano krikšto tėvai buvo Lidija Charitonovienė ir Nikolajus Gurjanovas. Pastarasis keturiolika metų Gegabrastos cerkvėje batiuška – šventu tėveliu – tarnavo, – pasakojimą pradeda pašnekovas. 

Vladimiras Isajevas su sūnų nuotraukomis. Visi keturi vaikai liko gimtajame krašte. Broliai Leonidas ir Petras dirbo Pasvalio MSV. Vladas – tvarkė mašinas Pasvalio buitinyje, vėliau dirbo susivienijime, sūrinėje. Pavelas – gydė gyvulius. Visi broliai iki šiol gyvi. Asmeninio albumo nuotr.

Pavelas buvo jauniausias iš brolių. Ir nors visi gimė bei augo nelengvais pokario laikais, duonos namuose niekuomet netrūko. 

– Kad kur nenuklysčiau, mama prisisegdavo mane žiogeliu prie sijono krašto ir sėsdavo melžti karvių ar kokio kito darbo dirbti. Buvome pavalgę, aprengti, bet ir nuo mažų dienų prie darbo pratinami. Po pamokų grįžtam namo, numetam portfelį į kampą ir einam pas gyvulius. Mes, keturi broliai, fermoje karves melžėme. Mano akyse apie 1961–63 metus buvo pastatyta Gegabrastos ferma. Iš pradžių karvės ant mėšlo stovėjo, vėliau išbetonavo grindis. Kažkuriuo momentu atsirado vokiški melžimo aparatai „Impuls“. Zootechnikas Marius Židonis visoms melžėjoms davė po vieną aparatą, o mums su broliais už tai, kad gerai dirbome, – po du! Mama žiemai prisiimdavo prižiūrėti telyčių. Parveda 16, o pavasarį, žiūrėk, jų jau visas trisdešimt. Fermoje gerai – ten melžimo aparatai, o namuose melžti reikia rankomis. Tai tekdavo ir naktį keltis melžti, grįžus namo praustis ir tik tada į mokyklą eiti. Dirbti niekas nevarė, tai buvo savaime suprantamas dalykas. Taip užaugome mes, taip auklėjau savo vaikus. 

„Eik į veterinorius“ 

Pavelas šypteli, kad jo likimą išpranašavo sanitaras. 

Būsimas veterinaras ant mamos rankų. Asmeninio albumo nuotr.

– Talkoniuose gyveno toks Deponas Jasiūnas. Jis dirbo sanitaru ir vis kas kelias savaites, pasikinkęs arklį, apvažiuodavo aplinkines fermas. Pakeliui, žinoma, užsukdavo ir pas gyvulius laikančius sodiečius pasiteirauti, ar nėra kokių bėdų. Aš buvau dar visiškas peckelis, kai kartą, užsukęs į mūsų namus, jis man pasakė: „Vaikeli, eik į veterinorius – gyvensi kaip Dievo ausyje“. Nežinau, ar tie žodžiai buvo pranašiški, ar likimo taip buvo lemta, bet aš iš tiesų visą gyvenimą nugyvenau tarsi Dievo ausyje. 

Keturias klases Pavelas baigė Gegabrastoje penketais. Po to – Pumpėnų aštuonmetė: 

– Ten taip pat iš visų dalykų turėjau penketus, tik iš lietuvių kalbos – ketvertą. 

Svarstymų, kur stoti mokytis, nebuvo: 

– Aš gimiau ne fermoje, bet tikrai joje užaugau, tad profesijos pasirinkimas nebuvo sunkus. O ir mama skatino: sakė, eik į veterinarus, jei nepatiks, galėsi dirbti zootechniku. Ir ten, ir ten darbas su galvijais. Brolis Petras su savo „Jawa“ nuvežė į Gruzdžių veterinarijos technikumą. Parašiau prašymą, po kurio laiko buvo stojamasis lietuvių kalbos diktantas ir taip 1971 metais pradėjau mokytis veterinaro amato. 

Pavelas technikumą baigė labai gerai – „raudonu“ diplomu. Netruko studijas pratęsti Žemės ūkio akademijoje. 

– Iš viso besimokydamas turėjau keturias praktikas, iš kurių tris atlikau Pumpėnų apylinkės veterinarijos ligoninėje pas gydytoją Trimaką. Kartą, kai gydytojas buvo kažkur išvažiavęs, pas mane atskubėjo žmonės iš Jurgėnų kolūkio – po atsivedimo susirgo karvė. Beveik negyva. Man striokas – ką daryti? Aš ir užrašus, ir knygas vartau. Susidėjau viską, ką tik turėjau, ir išvažiavau. Apžiūrėjau, nustačiau, kad karvei paralyžius po apsiveršiavimo. Suleidau vaistų. Po kurio laiko gyvulys atsistojo. Kur buvęs, kur nebuvęs ir daktaras Trimakas atsirado. Nepasitikėjo manimi jaunu, bet viskas buvo gerai. Tai buvo pirmasis mano savarankiškai išgydytas gyvulys. Iš karto buvo padengtas stalas, ant jo padėtas buteliukas, kažko papjaustyta… 

Būsimas veterinaras ant mamos rankų. Asmeninio albumo nuotr.

Veterinaras pasakoja, jog žmonės atsidėkodami dažnai siūlydavo išgerti, bet jis visuomet stengėsi to išvengti. Jautė, jog tai niekur neveda. Iš kitos pusės, niekuomet negali žinoti, kada sulauksi kito iškvietimo. Tačiau tai, kad paprasti žmonės ypač vertina tuos, kurie padeda jų gyvunams, Pavelas pajuto labai greit. 

– Vieną iš praktikų atlikau Utenoje, Sudeikių kolūkyje. Jai pasibaigus, kolūkio pirmininkas Špokauskas man davė mašiną, kad galėčiau į Kauną parsivežti viską, ką man padovanojo žmonės. Gavau du paršelius, bulvių, kopūstų, kompotų ir t. t. Užsidirbau 1000 rublių. Jau buvau vedęs, tad viską parsigabenau į Kauną, – šypsosi Pavelas. 

Su žmona suvedė šokis 

– Įstojęs į technikumą buvau baikštus kaimo vaikas. Iki tol net šokiuose nebuvau buvęs. Antrame kurse kiek prakutau. Panelės ėmė kalbinti – ko nevaikštai į šokius? Galų gale grupės vadovė Brazauskienė prikalbino lankyti liaudiškus šokius. Dar vaikystėje, gyvenant Gegabrastoje, mes su broliu Petru esam dalyvavę Pasvalyje, senajame parke, vykusiose dainų šventėse, bet tai buvo ne tas. Šokau ir akademijoje Zigmo Rimdeikos vadovaujamame kolektyve „Džigūnas“. Rimdeika vadovavo ir kitam šokių kolektyvui, kuris veikė radijo gamykloje. Kartą akademijoje pritrūko šokėjų ir vadovas atsivedė kelias merginas iš tos gamyklos. Viena jų buvo Dalė. Su ja susituokėme 1978 metų gruodžio 1 d. 

Porai gimė du vaikai – Marija ir Pavelas. 

Sūnus baigė vadybos studijas, gyvena ir dirba Kaune. Dukra tapo medike. Gavo Švedijos pilietybę, ten dirba šeimos daktare ir augina du Pavelo anūkus ir vieną anūkę.

Sunkiai paaiškinamas ryšys 

1980 metais Pavelas baigė studijas Akademijoje ir gavo paskyrimą į Rinkūnų kolūkį. 

– Žmona nelabai norėjo važiuoti į kaimą, bet kur dėsiesi, jei ištekėjai už veterinaro, – akį merkia pašnekovas. 

Iš pradžių, kol kolūkis jaunojo veterinaro šeimai statė namą, gyveno Gegabrastoje. Vėliau persikėlė į Rinkūnus. Čia dirbo penkerius metus. Tada kurį laiką – Saločių kiaulių komplekse. O nuo 1986 iki 2019 m. – „Draugystės“ kolūkyje, vėliau – to paties pavadinimo žemės ūkio bendrovėje. 

Nors visą dėmesį daugiausia skyrė fermose auginamiems gyvuliams, buvo labai laukiamas ir visuose aplinkiniuose kaimuose. 

– Nuvažiuoji pas žmogų, o ten ne tik sergantis galvijas, bet ir vienas kitą dėl jo ligos kaltinantis vyras ir žmona. Tokiose situacijose teko pabūti ir psichologu. Kalbini, kalbiesi, ramini. Žiūrėk, ir gyvulys pasveiksta, ir juodi debesys virš namų išsisklaido. 

Ilgametis veterinaras pabrėžia ir ypatingą ryšį su gyvūnais. 

– Kontaktas tarp žmogaus ir gyvulio privalo būti. Jei eisi link jo piktas, sulauksi tokio pat atsako. Geras veterinaras turi ne tik mylėti gyvūnus, bet ir juos jausti. Teko dalyvauti arklių profesoriaus iš Norvegijos paskaitoje. Jis auditorijos paklausė, ar čia yra tokių, kurie vien pamatę gyvulį, jo dorai neapžiūrėję ir neištyrę, gali pasakyti, kas jam yra? Ir salėje pakilo keletas rankų. Kai man skambina ir kviečia pagalbon, sako simptomus, mano mintyse formuojasi galimos diagnozės ir suvokimas, ką turiu pasiimti vykstant. Nors tą ryšį tarp žmogaus ir gyvūno labai sunku paaiškinti, bet jis iš tiesų egzistuoja. Niekuomet nemušu gyvūnų. Esu gan stipriai nuo jų nukentėjęs, bet pyktis tokiose situacijose negelbėja. Gyvuliai supranta tik meilės kalbą.

Didžiosios permainos 

Paskelbus nepriklausomybę Pavelą užgiūva naujo pasaulio realybė ir… darbai. 

– Vienu metu dirbau keturiose žemės ūkio bendrovėse ir dar aptarnavau trylika kaimų. 

Vyras prisipažįsta, jog nors darbo ir buvo labai daug, viską darė pats vienas. 

– Nemėgau padėjėjų. Ne dėl to, kad su kažkuo reikės dalintis pinigais, bet dėl darbo kokybės. Aš turiu kontroliuoti viską, ką darau, ir jei kažkur suklystu, pats turiu žinoti, kur reikia taisyti klaidas. 

Veterinaras tuos laikus vadina auksiniais metais. Sunkus darbas leido išleisti vaikus į gyvenimą, nupirkti jiems butus. 

Tačiau viskas turi savo kainą. 

– Kolūkyje dirbo visa komanda – gydytojas, sanitaras, felčeris, ginekologas. O čia aš likau vienas. Apskritai būtų galima mesti nemažą akmenį į buvusių kolūkių ir žemės ūkio bendrovių daržą bei vadovų požiūrį į veterinarus. Dabar jie yra verčiami dirbti nekvalifikuotus darbus, tokius kaip nagų tvarkymas ar ragų pjovimas. Nejau aš devynerius metus mokiausi veterinarijos tam, kad karpyčiau nagus? Tai juk gali padaryti bet kas, išklausęs dviejų savaičių kursus. Visais laikais patyriau mobingą. Niekada nebuvau pagirtas ir nesulaukiau padėkos žodžio nei kolūkių, nei bendrovių laikais. Egzistavo toks keistas požiūris, kad mes pijokai, tinginiai. Su pavydu žvelgiama į tai, kad esame baigę aukštuosius mokslus, kad kažką mokam, sugebam plačiau mąstyti. O mąstantys, kaip žinome, niekuomet nebuvo reikalingi. Viskas jau praeityje, didelių nuoskaudų nenoriu reikšti, bet visa tai buvo mano gyvenime. 

Tie, kurie (ne)ateis po mūsų 

Pavelas Isajevas – vyriausias iki šiol dirbantis mūsų rajono veterinaras. 

– Už mane jaunesni – Virginijus Brazauskas, Gintaras Sviderskis, Algirdas Jasiūnas, Janina Lalienė. Iš darbo dėl įvairių priežasčių pasitraukė Ričardas Gaidukas, Ričardas Strumskis. Kai sueinam į krūvą, jaučiamės kaip broliai. 

Paklaustas apie pamainą, vyras susimąsto: 

– Ji reikalinga. Pažiūrėkite, kas darosi žemės ūkio bendrovėse. Ten dirba nekvalifikuoti, iš gatvės atėję ir veterinarų kažkiek apmokyti žmonės. Ir daro tokius dalykus, kurių imtis labai neetiška, jei neturi tinkamo išsilavinimo. Bet negali pykti. Toks gyvenimas. Tiesiog nėra norinčių tai dirbti. Mūsų kartos žmonės buvome ruošiami kaimui, darbui su gyvūnais. Mes žinojome, jog jie serga ir naktimis, ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis. Žinojome, kad privalėsime jiems padėti. Dabar požiūris kitoks. Jauni nori laisvų savaitgalių, ramių naktų, švarios aplinkos… Būdavo – Naujieji Metai, iki vidurnakčio – dešimt minučių, o čia skambutis – karvės paralyžius. Viską meti, pasiimi sniego kastuvą, kad atsikastum užpustytą kelią iki fermos, ir važiuoji. Nori prasitęsti licenciją – reikia išklausyti kursus. Naktį apeini fermas, tuomet leki į Kauną ar Vilnių, klausaisi visą dieną paskaitų, po jų namo ir iš karto vėl į fermas. Arba atvažiuoja svainis į svečius ir atsiveža garbų svečią iš Amerikos. Kieme statom palapinę, perkam degtinę, kepam šašlykus. Jie švenčia, o aš tik apsimetu linksmas. Iš tiesų sėdžiu kaip ant adatų, nes telefonas netyla – iš visų pusių prašo pagalbos. Atsiprašau garbaus svečio ir važiuoju. Žinau, kad iš šalies gal skamba neįtikinamai, bet tuo laiku buvome jauni, stiprūs ir atsidavę savo profesijai. Taip gyventi buvo normalu. 

„Kurortai“ 

Dabar Pavelas klientus priiminėja Pasvalyje, Vyšnių gatvėje įsikūrusioje veterinarijos vaistinėje. Ant darbo stalo – sąsiuvinis su iškvietimais. Per visą balandžio mėnesį jų tebuvo du. 

– Kada paskutinį kartą važiavau pas sergančią karvę? Praeitą naktį. Skambino iš Kubiliūnų ir labai prašė padėti. Buvau pasakęs, kad nuo sausio pirmosios jau nebevažinėsiu niekur – nebe tie metai. Bet kad daugiau nėra kam. O ir kai paskambina ir prašo pagalbos, niekaip nemoku atsakyti. 

Dabar gyvuliai – reti Pavelo pacientai. Dažniausiai užsuka kačių ir šunų šeimininkai. 

– Kada pradėjo kaime mažėti gyvulių? Kai kaimas pradėjo senti. Seniesiems gyventojams buvo per sunku, jaunimas tokio gyvenimo būdo jau nebenorėjo, tad gyvulių vis mažėjo ir mažėjo. Be abejo, prisidėjo ir smulkiam augintojui nepalankių supirkimo kainų politika. Nors asmeniškai aš džiaugiuosi, kad tas darbo krūvio mažėjimas sutapo su mano amžiumi ir sveikata (kvatojasi). 

Ar labai skiriasi stambiųjų galvijų ir po namus šmirinėjančių keturkojų gydymas? 

– Su gyvuliais reikia daug fizinės jėgos. Įsivaizduokite – ginekologinė diena ir tu turi apžiūrėti, pamasažuoti ir suleisti vaistus 115 karvių. Yra kas veikti. O čia – smulkūs darbeliai – nagų karpymas, skiepai, sterilizacija. Ne darbas, o kurortai. 

Apie ašaras 

Namuose po darbų veterinarą pasitinka du ištikimi draugai: – kiemsargė Maja ir Maltos bišonė Dora. 

– Kiekviena iš jų su savu charakteriu. Maja – storuliukė. Ji būtinai nustums Dorą į šalį, kad tik ją pirmą paglostyčiau. Žmogus pripranta prie gyvūnų. Jie jį veikia ir emociškai, ir psichologiškai. Tai tokie terapiniai sutvėrimai. Žiūrėkite – katė guli jums ant krūtinės, ant kojų. Murkia, vibruoja, ramina. Jie tampa šeimos nariais ir kai ateina laikas išsiskirti – būna nelengva. Man įstrigo vienos ašarojančios močiutės žodžiai, kuriuos ji pasakė, kai krito jos karvė: „Žinai, daktarėli, bažnyčioje draudžia verkti dėl gyvulio…“ Tokiais atvejais aš visuomet raminu ir sakau, kad tokia biologija. Mes visi atėjome į šį pasaulį ir privalėsime iš jo išeiti. Ar tą išėjimą aplaistysim ašaromis, ar su džiaugsmu prisiminsime gražiausias kartu praleistas akimirkas – tai jau nieko nebepakeis.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.