Savyje atrasti istorijos grožį

Kai kurie pasvaliečiai jau atpažįsta Roko Stuogio vardą. Spalio mėnesį Pasvalio krašto muziejuje būsimasis istorikas iš Vilkagirio skaitė pranešimą apie siaurojo geležinkelio istoriją ir jos įdomybes Pasvalio krašte. Apie konferenciją rašyta lapkričio 22 dienos „Darbe“. Bet norėjosi įdėmiau pažvelgti ir į siauruko atminimą, ir supažindinti skaitytojus su pačiu Roku… Jaunu žmogumi, „degančiu“ aistra Pasvalio istorijai. Šalia to – bitininkaujančiu, savanoriaujančiu ir draugams iš Vilniaus vedančiu ekskursijas po gimtąjį rajoną.

Rokas Stuogis užaugo kaime gražiu pavadinimu – Vilkagiryje. Šiandien jis ketvirto kurso istorijos studentas Vilniaus universitete. Tad beveik visos mintys ir planai – apie tai, kaip sėkmingai ir įdomiai parašyti baigiamąjį darbą. Jo tema – Pasvalio krašto siaurasis geležinkelis. Apie siauruką Rokas gali pasakoti ilgai ir įtraukiančiai – juolab kad jau atrado mažai kam žinomų istorijos vingrybių. Dalį jų atskleidė ir skaitytojams. 

Istorijos žinias gilina ir keliaudamas po Lietuvą, savanoriaudamas Vilniaus universiteto muziejuje, kur dažniausiai veda ekskursijas po VU rūmų ansamblį. Nors mokosi sostinėje, Rokas negali pamiršti ir savo krašto. „Taip natūraliai išeina…“ – nusišypso. Ne tik dažnai grįžta, namuose jau apie šešerius metus bitininkauja, bet ir draugus pasikviečia aplankyti Pasvalį bei praveda jiems ekskursiją. Stengiasi parodyti ne tik miestą, aplankyti Krašto muziejų, Rašytojų erdvę bibliotekoje, baseiną, bet ir nuvykti į partizanų bunkerį Žadeikiuose, nuvažiuoti į Joniškėlį bei, žinoma, paragauti Sigutės koldūnų. Štai ir išeina visa įdomi diena Pasvalio krašte…

Na, o pirmasis prisilietimas prie istorijos – dar vaikystėje, kai iš prosenelių sodybos gavo pirmuosius sendaikčius: „Tuo metu ir atsirado potraukis domėtis savo giminės ir bendrąja Lietuvos bei pasaulio istorija. Ilgainiui iš hobio tai virto studijomis“, – pasakojimą pradeda Rokas. Proseneliai Stuogiai gyveno, kaip patys vadino, Bajorkelyje. Tai – Saudogalos kaimo dalis. „Kaimas patyrė sodybų tuštėjimo metą (juokiasi). Liko tuščia sodyba, asmeniniai prosenelių daiktai „atkeliavo“ pas mane. Tai ir paprastas ąsotis, arbatinukas… O proseneliai mirė, kai man buvo šešeri – dar kažkiek ir prisimenu.“ Na, o kiekvienas daiktas turi ką papasakoti – reikia tik įdėmiai paklausyti. 

– Ne pirmą sykį lankai gimtinę jau kaip būsimasis istorikas. Ir pats domiesi Pasvalio istorija, ir pažindini su ja bendraminčius? 

– Pasvalio istoriją „atradau“ studijų metais. Mokydamasis apie naujuosius laikus, aptikau bendrosios Lietuvos istorijos pavyzdžių Pasvalio miesto ir rajono istorinėje raidoje. Rašydamas darbus ar ruošdamas pristatymus paskaitoms, jei tik galiu, pasiremiu Pasvalio istorija. Dažnai nesuvokiame, kiek XX amžiaus su Lietuvos istorija susijusių įvykių slypi derlingame ir kasmet pavasarį įsmengančiame Pasvalio krašte…

– Gal pasvaliečių žiniose apie savo miesto istoriją jau matai kokių nors spragų ir norėtum jas užpildyti? 

– Paskutiniais studijų metais susidomėjau siauruoju geležinkeliu Pasvalio krašte, todėl čia galiu rasti spragų net ir istoriografijoje. Pasitaiko atvejų, kai rašoma, jog siaurasis geležinkelis iš Joniškėlio į Žeimelį buvo nutiestas vokiečių Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau tai yra visiška netiesa. Visą XX amžiaus trečią dešimtmetį vyko diskusija dėl šio geležinkelio poreikio. 1939-ųjų metų balandį buvo pradėti darbai Joniškėlio–Vaškų–Žeimelio ruože, kurie, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui (1944 m.), buvo baigti vokiečių okupacinės valdžios. 

Nesu medievistas ir į Pasvalio viduramžių istoriją per daug nesigilinu, bet atsivertęs Pasvalio krašto XV–XVIII a. istoriją, sudarytą Vytauto Didžpetrio, randu pirmojo skyriaus pirmą sakinį, jog Pasvalio vardas minimas jau XIII amžiuje! Šią informaciją lengvai galime rasti ir internete. Todėl man, kaip vietiniam pasvaliečiui, iškyla klausimas – kodėl miesto šventes minime tik nuo 1497-ųjų metų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė bažnyčios ir miestelio steigimo privilegiją? Juk paprastai Lietuvos miestai švenčia savo gimtadienius nuo pirmojo vardo paminėjimo. Štai, pavyzdžiui: Šiauliai savo sukaktį mini nuo vykusio Saulės mūšio datos, Panevėžys švenčia gimtadienį nuo pirmojo paminėjimo (Aleksandro rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių minimas Panevėžio miesto vardas), Vilnius šiemet su trenksmu švenčia savo 700-ųjų metų sukaktį nuo pirmojo paminėjimo Gedimino laiškuose.

– Siaurukas. Kuo tave patraukė būtent šis paveldas, o gal reikėtų sakyti, – reiškinys? Daugelio atmintyje šis žodis pakelia šūsnį prisiminimų, garsų ir vaizdų. Ką apie siaurąjį geležinkelį pats radai netikėto?

– Siauruku susidomėjau beveik atsitiktinai, kai 2020-ųjų metų saulėtą vasarą prisijungiau į dviejų dienų žygį bėgiais iš Pajiešmenių į Biržus. Susipažinau su marga siaurojo geležinkelio istorija Pasvalio ir Biržų kraštuose, iš amžininkų lūpų išgirdau pasakojimus apie darbą stotyse, prisiminimus apie keliones siauruku, visa tai paskatino tyrinėti šio paveldo istoriją ir atiduoti duoklę gimtajam Pasvalio kraštui. Šį „fenomeną“ giliau tyrinėti pradėjau trečiame kurse, kai pas gerai pasvaliečiams pažįstamą, ne kartą Pasvalyje sutiktą doc. dr. Salvijų Kulevičių pasirinkau kursinio darbo temą „Siaurasis geležinkelis tarpukario Lietuvoje: plėtra, modernizacija, reikšmė. Pasvalio krašto atvejis“.

Pasvalio krašte siaurasis geležinkelis nebuvo detaliai tyrinėtas istorikų, jo istorija aprašyta paviršutiniškai. Pirmiausia ieškojau datos, kada tiksliai atidarytas geležinkelis Pasvalys–Biržai, nes istoriografijoje buvo pateikiamos skirtingos versijos, kas reikalavo iš naujo peržvelgti šaltinius. Pavyko rasti, kad siaurasis geležinkelis Pasvalys–Biržai buvo atidarytas 1921-ais metais per Jonines Biržuose, o birželio 26-ąją Pasvalyje. Tomis dienomis Biržuose ir Pasvalyje lankėsi Ministras pirmininkas ir tuo metu susisiekimo ministro pareigas einantis Kazys Grinius bei kiti ministerijų darbuotojai ir garbingi svečiai.

Kaip tik tuo metu mūsų krašte vyko ginčas – Pasvalys ar Biržai turi tapti apskrities centru? Lietuvos tarpukario istorijoje siaurukas yra turbūt vienintelis fenomenas, kai geležinkelis tampa miestų statuso įtvirtinimo simboliu. Iki tol miestai nesutardavo, kieno yra geresnis šiaurės krašto alus. Bet per geležinkelio atidarymo iškilmes matomas ir dviejų miestų dominavimo ginčas – Biržuose ir ypač Pasvalyje atvykusiems svečiams iš Kauno buvo reiškiami miestų privalumai, kodėl vienas ar kitas turi tapti apskrities centru. Šis gelžkeliukas Pasvalys–Biržai Lietuvoje išsiskiria tuo, kad nulėmė Biržų tapimą apskrities centru. Iki geležinkelio nutiesimo į Biržus Pasvalys buvo pranašesnis, turėjo geležinkelį nuo 1916-ųjų metų. Tai reiškia, kad Pasvalys turėjo geresnį susisiekimą ir įvairūs sandėliai buvo būtent Pasvalyje.

– Kaip manai, kuo Pasvalio istorija gali būti įdomi kitų rajonų gyventojams? Kas labiausiai patraukia kurso draugų, dėstytojų dėmesį, kai jiems pristatai savo miestą?

– Manau, kad visos vietinės istorijos yra savaip įdomios. Tyrinėdami savo kraštą, galime pajusti, kiek daug bendro turime su gretimais rajonais. Siaurasis geležinkelis būtent tai ir parodo – Pasvalio istorija nėra užsidariusi rajono rėmuose, siauruko bėgių praeitis mus jungia su Pakruojo, Biržų ir Panevėžio bendruomenėmis. Manau, tame ir slypi istorijos įdomumas. 

Daugelis tikrai nežinome miestų ar miestelių istorijų, todėl nevietiniams išgirstas istorinis faktas apie Pasvalį yra įdomus ir mažai girdėtas. Esu pastebėjęs, kad kurso draugus patraukia faktas, jog Pasvalio herbo autorius yra grafikas Petras Repšys, kuris taip pat sukūrė dabartinį Vilniaus universiteto herbą. Dėmesį patraukia daugelio žymių asmenybių gyvenimo pėdsakai Pasvalio krašte, pavyzdžiui: Jonas Vileišis iš Medinių kaimo, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė veikusi Joniškėlyje, Prezidento Antano Smetonos žmona Sofija vaikystę leisdavo Vytartų dvare pas savo senelius, o per Smetonos 54-ąjį gimtadienį pasvaliečiai „padovanojo“ vardinį tiltą „Antanas Smetona“ šalia Ustukių kaimo, kurio atidarymo iškilmėse tą dieną dalyvavo pats Prezidentas. 

Prisimenu, kai pats nuvažiavau į Marijampolę. Na, kiek aš apie ją žinau? Suvalkija ir tiek. Bet susitinku vietinę kursiokę, ji pradeda pasakoti ir matau, kiek ten visko yra. Taip ir Pasvalyje – kai atvykusiam žmogui kas nors papasakoja, jis jau šį tą sužino – ne tik tai, kas prieš akis. Na, gal pramogų norėtųsi ir daugiau… (šypsosi) Pavyzdžiui, marijampoliečiai populiarina gatvės meną, rengia festivalį „Malonny“. Anykštėnai bažnyčioje įrengė apžvalgos aikštelę. Man atrodo, kad reikėtų bandyti gerąja prasme „pakopijuoti“ tas pramogas. Reikėtų Stanislovaičio Pasvalyje (juokiasi).

– Kartais atrodo, kad istorija ir šiandien gyvenantys žmonės – skirtingi, nesusitinkantys keliai. Kaip manai, ko reikia, kad mūsų istorija mums taptų įdomesnė? 

– Sunku atsakyti ir turbūt nėra vieno atsakymo į šį klausimą. Istorijos pažinimas ateina per švietimą, vaizdinius, istorinius objektus. Istorijos pamokose mokiniai supažindinami su bendrąja istorija, kas leidžia bendrai pažinti Lietuvos ir pasaulio praeitį. Bet labai svarbu gebėti atrasti bendrosios istorijos pavyzdžių savame krašte. Iš mokyklos žinome, kad Kaunas pasižymi savo modernizmo stiliaus architektūra, bet niekas mokykloje neprideda, kad pirmoji Lietuvoje moderni siaurojo geležinkelio stotis buvo 1932-aisiais metais pastatyta būtent Pasvalyje, kuri išlikusi iki šių dienų. 

Ne vienas pastebėjome, kad tarp pasvaliečių vėl išpopuliarėjo poetas Bernardas Brazdžionis, kai šiai asmenybei 2020-aisiais buvo pastatytas paminklas. Tai labai džiuginantis reiškinys ir puikus pavyzdys, kai savo krašto istorijos pažinimas ateina per akiai patrauklų kūrinį, skirtą žymiam krašto žmogui. Lietuvoje vis dar išlieka tendencingai populiari partizanų kovos istorija, todėl norėtųsi, kad Pasvalyje ar Pervalkuose atsirastų deramas įamžinimas iš Pervalkų kaimo kilusiam poetui, partizanui Broniui Krivickui. Tik deramai įamžinę savo krašto praeitį ir skleisdami tvirtą žinią apie savo kraštą, mes galime savyje atrasti istorijos grožį.

– Ačiū už pokalbį!