Prieš tris dešimtmečius duris atvėrusi nauja Pasvalio autobusų stotis ilgai buvo laikoma viena iš įspūdingiausių šalyje. Tokiais šios paskirties objektais tikriausiai negalėjo pasipuikuoti joks rajono centras. Nieko panašaus iki šiol neturi net „atsinaujinantis“ Panevėžys, kurio pelėsiais ir kerpėmis apaugusioje autobusų stotyje per visą Nepriklausomybės laikotarpį įvyko tik dvi pastebimos permainos. Beje, nepareikalavusios jokių išlaidų.
Stoties bufete gerti alų, valgyti čeburekus, dešreles ar zrazus keleiviai jau gali sėdėdami, ir, prispyrus reikalui, naudotis mokamo tualeto paslaugomis. Visa tai padaryta, kad žmonės jaustųsi patogiai ar net oriai. Nors visiems, išskyrus biudžetą skirstantiems politikieriams, aišku, kad Stalino laikus menantis stoties pastatas nebetinkamas keleivių aptarnavimo funkcijai. Remontuoti jo neapsimoka, nes parengtas naujas stoties projektas, kuriam įgyvendinti niekaip nepavyksta rasti lėšų. Savivaldybės vadovai intensyviai krapštosi nosis, bet pinigų ten nėra.
Kol panevėžiečiai kantriai laukia minėto objekto statybos pradžios, palyginti naujoje Pasvalio autobusų stotyje apsilankę keleiviai jau gali džiaugtis pastebimomis permainomis, atliktomis jų labui: atnaujinta perono stoginė – po ja ir stoties patalpose įrengti nauji suolai. Stotį eksploatuojančios bendrovės „Pasvalio autobusų stotis“ direktorė Giedra Andrijauskė sako, kad tai tik numatytų darbų pradžia. „Stotis turi atrodyti švari ir tvarkinga. Tad Savivaldybei atsiskaičius už nemokamai vežiojamus moksleivius ir panaudoję savo apyvartines lėšas, nedelsdami ėmėmės susikaupusių problemų šalinimo. Aišku, visų jų išspręsti neleido gan kuklios mūsų finansinės galimybės. Bet nuveikti ką nors naudingo, manau, pavyko, – teigė įmonės vadovė.
Brangiausiai kainavo ir ilgiausiai truko perono stoginės remontas. Darbai čia prasidėjo pavasarį, o baigti šį mėnesį. Bet stoginę būtinai reikėjo rekonstruoti. Nes tai buvo vienintelė išeitis, siekiant atsikratyti pastogėje įsikūrusių balandžių kaimynystės. Kažkada po stogine ištemptas tinklas nebuvo efektyvi priemonė apsaugoti nuo šių stoties peroną ir jame stovinčius suolelius dergusių paukštelių. Kadangi laukinių gyvūnų naikinimą draudžia įstatymas, liko tik viena išeitis – pertvarkyti stoginės apačią taip, kad paukščiai nei kur lizdą susinešti, nei kur nutūpti galėtų. Atrodo, karveliams jau laikas ieškotis naujos gyvenamosios vietos.
Autobusų stoties stoginės remontas kainavo apie penkis tūkstančius eurų. Tačiau G. Andrijauskė nemano, jog tai didelė suma. „Visus darbus atliko mūsų personalas. Kadangi tuo metu dar tęsėsi karantinas, atsirado darbuotojų, nusprendusių vietoje buvimo prastovose pasinaudoti proga šiek tiek užsidirbti. Rekonstrukcijos darbus jie atliko nors ir lėtai, bet kokybiškai. Tą patį gal ir per trumpesnį laiką būtų atlikę samdyti rangovai. Bet neabejoju, kad ir sumokėti jiems būtume turėję gerokai daugiau. Dabar, galima sakyti, apsiėjome su minimaliomis išlaidomis“, – kalbėjo autobusų parko direktorė.
Iškart po minėtos rekonstrukcijos perone buvo pastatyti šeši nauji metaliniai suolai su atramomis. Jie pakeitė iki tol čia stovėjusius gerokai aptriušusius ar net aptrūnijusius senuosius medinius. Už Anglijoje pagamintus metalinius suolus teko sumokėti kiek daugiau nei porą tūkstančių eurų. Gal ir nemažai, bet negalima sakyti, jog tai bloga investicija. Aplinkos poveikiui ir smūgiams britiško plieno suolai tikriausiai tarnaus iki šio amžiaus pabaigos.
Tiesa, ne visi naujuosius suolus išbandę keleiviai buvo jais patenkinti. Autobuso laukusios senyvos moterys skundėsi, kad jie pernelyg kieti ir šalti. „Galėtų bent plonų pagalvėlių ant viršaus padėlioti“, – siūlė viena senjorė. Tokios absurdiškos idėjos verčia nebent šypsotis. Niekas lauke pastatytų naujų suolelių į sofas perdirbinėti nesiruošia. Ir ne tik dėl tam netinkamo klimato.
„Šie suolai nėra pritaikyti ilgam sėdėjimui. Jie skirti trumpai prisėsti keleiviams, laukiantiems už kelių minučių atvykstančio autobuso. Ilgesniam laukimui yra stoties salė. Joje nebėra sovietmetį primenančių atlenkiamų fanerinių kėdžių. Nuo praeitos savaitės čia stovi 12 naujų patogių triviečių suolų. Šie Italijoje pagaminti baldai autobusų parkui kainavo 12 tūkst. eurų. Bet ko nepadarysi dėl keleivių. Naujame krėsle žmogus gali sėdėti valandą ar dar ilgiau, nebijodamas, kad ims kankinti nugaros ar užpakalio skausmai.
Netrukus turėtų būti pakeistos perone esančios senos šiukšliadėžės. Kiek kitokios, bet irgi naujos, atsiras ir stoties salėje. Jos jau nupirktos. Tik Pasvalio dar nepasiekė.
Taigi dabar mūsų miesto autobusų stotis tikrai atrodys tvarkingiau. Bet G. Andrijauskė minėtų pokyčių nelinkusi itin sureikšminti. „Problemų dar liko nemažai. Ir neaišku, kaip seksis jas išspręsti. Juk viską perkame ir remontus atliekame tik už savo apyvartines lėšas. O jos artimiausiu metu tikrai nedidės. Dėl koronaviruso pandemijos pastebimai sumažėjo keleivių srautai. Kaimo gyventojai bijo užsikrėsti, dėl to ir į miestą važiuoja vis rečiau. Tad dideli mūsų parko autobusai dažniausiai kursuoja pustuščiai. Nebereikia mūsų paslaugų ir jau seniai nuotoliniu būdu besimokantiems moksleiviams. Rugsėjo 1-ąją mokyklos tikriausiai atvers duris. Tik neaišku, ar ilgam. Gal po mėnesio kito bus įvestas naujas karantinas ir vėl bus sugrįžta prie nuotolinio mokymo. Kartu ir autobusai važinės beveik tušti kaip kad dabar“, – svarstė parko direktorė.
Taigi rasti lėšų autobusų stočiai tvarkyti ir prižiūrėti nebus lengva.
