nuotrauka
Tęsiame vasarą užsimezgusį tekstų ciklą apie tolimiausius mūsų rajono kampelius. Jau rašėme apie Baltpamūšį, Kamardę šiaurėje, o šįsyk apsilankėme priešingoje pusėje – šalia Žaliosios girios įsikūrusį Kliuokmaniškį, kurio dalis priklauso ir Panevėžio rajonui. Taip, kaimukas – visai nedidelis, tik viena šeima ten gyvena, bet išsiplėtęs administraciniu požiūriu – per du rajonus. Būta nemažai dalybų, skirstymų. Bandėme susekti, kas ir kaip šiame krašte, ir paieškos siūlas, kaip kokio Šerloko Holmso, daug kur užkliuvo ir toli nuvedė – pas gerus žmones, į istorijos užkaborius, gamtos didybę…
Žinojau, kad šiame krašte yra paslaptingas valstybės saugomas gamtos objektas, dabar vadinamas Banionių akmeniu (apie jį rašoma Pasvalia svetainėje). Oficialiai akmuo priklauso Panevėžio rajonui, yra panevėžinėje Kliuokmaniškio dalyje. Patys Banioniai, beje, – visai kitoje pusėje (nors akmens buvimo vieta interneto žemėlapiuose klaidingai pažymėta būtent Banioniuose. Tik, deja, ten terasite mažą akmenį, žymintį sankryžą…) Akmuo į valstybės paveldo sąrašą įtrauktas 1999-aisiais, tuo metu ten buvo Banioniai (panevėžinė jų dalis). Na, o 2010 metais Panevėžio rajono savivaldybės sprendimu toji Banionių teritorija priskirta Kliuokmaniškiui. Tad dabar tai – Kliuokmaniškio akmuo, tik kas bepervadins. Tarpukario meto dokumentai, beje, rodo, kad čia visgi būta Kliuokmaniškio kaimo! Tačiau kai mažam lopinėliui tiek pavadinimų, išmatavimų priskiriama – kas raštininkų reikalus besupaisys… Taigi, nuo šios įdomios vietos ir pradėjome pažintį su Kliuokmaniškiu.
Akmuo – paslaptingas, nes niekas nežino, kokio jis išties dydžio. Spėjama, kad Puntukas palyginti – ne toks ir įspūdingas… Akmuo rastas maždaug 1977 metais. Artojas žemę dirbdamas vis už kažko užkliūdavo – žemė išmesdavo plūgą. Pasakoja, su brigadininkais iš dešimties butelaičių susiderėjęs, kad atvažiuos „stalinietis“ ir iškas tą kliuvinį. O jis, pasirodo, – bent vieno kambario didumo… Kai akmenį atkasė, buvo žiema, su slidėmis nuo jo čiuožė. 1982-aisiais jį bandyta visą iškasti, norint ištirti, bet ir dešimčiai traktorių to padaryti nepavyko. Taip ir palikta. Aplink akmenį prisirinko vandens – susidarė ežerėlis, tad nuo kranto iki akmens nutiestas lieptelis. Maudytasi, šokinėta, čia būrėsi vaikai, jaunimas iš aplinkinių kaimų. Gaila, stiprus vėjas lieptelį nustūmė vandenin (tikimasi, kad šiemet jis vėl bus sutvarkytas). Šalia stovi senas kryžius – buvusios Pranciškaus Andrišėno sodybos. Prie kranto dabar baugu prisiartinti – atrodo, kad lieptelis bedugnėn grimzta… O ir visa ši vieta – akmuo, vanduo, dauba – it ne iš šio pasaulio, kažkokią nepažįstamą didybę ir kartu baimę sukelia. Žemės paslaptys juk beribės. Be to, nieko panašaus nesu mačiusi – o dar mūsų krašte (beveik mūsų). Aplink sutvarkius, ne vienam būtų įdomu apsilankyti… Tik neaišku, kam tvarkyti – pasvaliečiams nepriklauso, o panevėžiečiams ši vieta – matyt, kaip apgamas nematomoj vietoj. Bet juk tam, kad ką nors sutvarkytum – klausti nieko nereikia, ir prieš lieptelį statydami, krūmus kirsdami leidimo neprašė. Tad lieka tikėtis entuziastų…
Beieškant, kas galėtų daugiau papasakoti apie Kliuokmaniškį, siūlas entuziastų link ir nusidriekė… Susipažinome su Vilkiškiuose (iki Kliuokmaniškio nuo čia – vos kilometras) gyvenančia Ona Urbonavičiūte. Nors ji – matematikos mokytoja, ypač domisi istorija, renka informaciją apie savo kraštą (nemažai kuo, beje, dalinasi ir virtualioje erdvėje, feisbuke). Taip pat žinojome, kad pasvalietiškoje Kliuokmaniškio dalyje gyvena viena šeimyna, galinti papasakoti apie šį nuošalų kraštą, tačiau vis nesisekė su ja susisiekti… Padėjo Ona, kliuokmaniškiečius pažįstanti. Taip vieną sekmadienį visi susitikome Ritos ir Stanislovo Aleksandravičių namuose Kliuokmaniškyje…
Čia gyveno kelios Aleksandravičių kartos: Stanislovo prosenelis, vėliau – senelis Dionizas Aleksandravičius. Smetonos laikais, kai kaimai skirstyti į vienkiemius, gausi (iš šešiolikos vaikų užaugo dvylika, vyriausias – Stanislovo tėtis) Dionizo šeima iš Kliuokmaniškio išsikėlė į viensėdį. Dionizas 1938 metais gavo 3,5 ha žemės, ten pasistatė namus. Šioje vietoje dabar ir gyvena Aleksandravičiai, tik senųjų namų belikę daržinė ir rūsys.
Neįprasto kaimo pavadinimo kilmės išsiaiškinti, deja, dar nepavyko. Ona spėja, galbūt Valakų reformos metais XVI amžiuje, kai žemė skirstyta kaimais, šiam krašte būta tokios pavardės – tad taip ir pavadinta, pridėjus čia dažną galūnę -iškis.
Šeima pasidalino Stanislovo tėčio pusbrolio Vlado prisiminimais apie jų gyventą laiką. Vladas su broliu pirmąsyk jau paaugę atvyksta į tėvo Prano gimtinę „Klikmaniškį“, prašyti senelio Dionizo nuomos už žemę, kuri jiems, tėvui mirus, paskirta. Pasakoja apie dūminę pirkią: „Trobelė buvo gal kiek didesnė kaip pirtis, šiaudais daryta, be kamino. Langeliai – geras vyras delnu uždengtų. <…> Gryčioj buvo kampe plati lova, ant kurios sulipę trys vaikai 4–6 metų – mūsų pusbroliukai. Vienas, gal metų ar pusantrų, šliaužiojo ant grindų. Tiesą pasakius, ne ant grindų, o ant žemės, nes grindų nebuvo… Ant karties pakabintame lopšelyje miegojo pats mažiausias.“
Stanislovo senelis – vienas iš žuvusių 1946-ųjų Sekminių susišaudyme. Vadinamasis Pumpėnų „aktyvas“ (paprastai tariant – skrebai) tą birželio dieną važiavo (rašoma, kad ir užkandinės vedėją kartu vežėsi, matyt, geros puotos tikėdamiesi) į Mitkų kaime buvusią mokyklą pateikti ataskaitų, raginti stoti į kolūkius. O šiam miškotam krašte veikė stiprus partizanų būrys, apie minėtą kelionę žinota. Šešios pastotės pasitiktos ugnimi, gyvybes atėmė visiems. O Stanislovo senelis tądien buvo pasamdytas vežiku… Sumaištyje gyvybės neteko ir jis. Ona yra surinkusi liaudies kūrybos apie šį įvykį, skrebus.
Šalia senosios Aleksandravičių sodybos esančiame beržynėlyje – paminklas iš šio krašto kilusiam, čia žuvusiam Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės Tamošiūno-Simo būrio vado pavaduotojui partizanui Broniui Stašiui-Lapei. Jis, šioje vietoje patekęs į pasalą, buvo nušautas. Netoliese gyvena jo sesuo Janina, apsilanko pusbrolis profesorius Algis Mickūnas, kilęs iš Banionių. Mickūnų namų vietoje dabar – kryžius, javų glostomas…
žuvusiam partizanui Broniui Stašiui-Lapei atminti. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.
Minėtasis beržynėlis – Vileišių (čia gyvenusių Petro, Jono, Anupro bei Antano Vileišių giminė, kilusi iš Medinių – tos pačios šaknies) tėviškės vietoje, ir juos menantis paminklas čia rymo. Šalia Aleksandravičių sodybos iki karo būta didelio malūno, lentpjūvės, Vileišių giminei priklausiusios. Vėliau iš jų, kas sugebėjo, – pabėgo, o likusius ištrėmė Sibiran… Apie juos teprimena žaliuojantis beržynėlis ir likęs lentpjūvės pamatas. Jame įrėžta: „Jonas Vileišis 1928“, rastas ir peiliukas su inicialais.
Banioniuose būta dvaro. Ona pasidalino turima istorine medžiaga, kurioje rašoma, kad jį valdę Pumpėnų vienuolyno karmelitai. Tačiau numalšinusi 1831 metų sukilimą, Rusijos valdžia 1832-aisiais uždarė vienuolyną ir atėmė jam priklausantį Banionių dvarą. Jį perėmė Gegužinės dvaro bajorai Puzinai, paskui jis perėjo Šyšloms (iš kur pastarieji atėjo, nežinoma, tik legendų pasakojama). Veikė bravoras, spirito varykla, pieninė, sūrinė, būta daug pastatų, vaismedžių sodas, liepų alėja… Per dvarą tekėjo Svalios upelis, keturi tiltai jungė abipus upelio statytas dvaro trobas, penktasis buvo pievose. Tačiau po kurio laiko dvaro gyvenimas ėmė merdėti, pats dvaras praskolintas. Čia sukosi Mickūnų, Stašių šeimos gyvenimas, jie XIX a. pabaigoje dalį dvaro žemių nusipirko. Dabar liko klėtis, rūsys, eilė liepų, gyvena žmonės.
Pašnekovai prisimena, kaip sovietmečiu žmonės iš vienkiemių, mažų kaimelių kelti gyventi į didesnes gyvenvietes. Ona pasakoja – jos tėvai išsikraustyti iš namų nenorėję, tai jiems kelią užarė, nė takelio nepaliko… Kai 1986-aisiais paliko namus, dar elektra nebuvo įvesta. Kad būtų paklusnesni tarybų valdžiai, kad iš galvos nuosavybę „išmuštų“, juk vienoje vietoje gyvenančius žmones ir sužiūrėti lengviau. Melioracijai pasiekus piką, šiam kraštui ypač kliuvo – neliko Švilpiškių, Dūdiškių, Raciškių, nors tai nemaži kaimai buvo. O neseniai siūlyta ir Kliuokmaniškį panaikinti, kaip daugelį mažų kaimų… Pasvalio rajono dalyje dabar ten tik viena Aleksandravičių sodyba žaliuoja (palyginti – 1923 metais čia būta penkių ūkių, gyveno dvidešimt trys žmonės). Šalia esančios dar dvi sodybos (anksčiau taip pat būta daugiau) – teoriškai jau Panevėžio rajone. Bet, dėkui gyventojų atkaklumui – gyvuoja toliau… Tik nuorodos niekur nėra – nei kaime, nei virtualiuose žemėlapiuose. Praeitais metais Stanislovui kilo mintis įamžinti, pažymėti, jog čia esama Kliuokmaniškio, o skulptorius Valius Remeika padirbino paminklinį akmenį, atvežtą iš ūkininko laukų. Taip įamžintas ir jau laikomas išnykusiu gimtasis Onos Jurkašiškis, senosios Vilkiškių kapinės, senoji Aleksandravičių sodyba. Šeima taip pat parėmė Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnyčios remontą, dabar ji graži, šviesi, iš tolo kviečia maldai. Tačiau apie darbus šeimyna sunkiai kalba, tik tyliai, ramiai triūsia… Tai, matyt, ir yra tikrasis rūpestis – dėl jo paties, ne dėl aido…
objektų sąrašą.idos GARASTAITĖS nuotrauka.
Įdomi ir senųjų kapinaičių istorija. Dėl siaučiančių epidemijų, kad mirusiųjų nereikėtų toli vežti ir neplistų infekcinės ligos, nuo 1850- ųjų šalia visų kaimų įkurtos kapinės. Tuomet šios vadinosi Vilkiškių okolicos (bajorkaimio) kapinės. Vienas mirties atvejis siejamas su 1863 metų sukilimu. 1863-ųjų rugsėjo 18-ąją kapinėse palaidotas bajoras Jokūbas Zaborskis. Jis rastas pakartas mietiežninkų (maištininkų) miškelyje šalia Vilkiškių. Kapinaitėse laidota iki Pirmojo pasaulinio karo. Dabar jau nė žymės nelikę, kad čia ilsisi mirusieji, tik kalvelė iškilusi.
Apsilankėme ir gimtojo Onos Jurkašiškio vietoje, kur gyveno ir jos tėvai, seneliai, proseneliai, proproseneliai… Kaimas buvo užusienio tipo, žaliavo viena sodyba, dirbo du ūkininkai. Čia keroja didžiulis ąžuolas, prie kurio moteris gimė ir užaugo. Jis, beje, greitu metu bus įtrauktas į valstybės saugomų gamtos objektų registrą (jo apimtis – 4,40 metrų, o aukštis 27 metrai). Šalia – ir pačios Onos prieš šešias dešimtis metų sodintas ąžuolas. Ona kurį laiką gyveno Panevėžyje, bet grįžo į tėviškę. Sako, negalinti be jos… Nueina prie gimto ąžuolo, atsiremia, knygą ten paskaito. O netoliese esantis kitas ąžuolas yra siejamas su 1863–64 metų sukilimu, vadinamas maištininkų vardu. Manoma, kad jie čia rinkdavosi. Netoliese – buvusio Moliūnų dvaro žemės.
Mintimis vis grįžtu į Ritos ir Stanislovo namus… Užburia čia atsiveriantys laukai, kiek toliau – giria. Per didelius namų langus plačiai atsiveria laukų grožis, platuma, laisvė… Ant stalo guli žiūronai – apžvelgti apylinkėms, stebėti žvėrių gyvenimą. Aplinkui vaikštinėja stirnos, o barsukai visai arti prieina. Tokiame nuošaliame, ramiame krašte gyvenant tik geros, šviesios mintys galvoje teka…
Akis užkliūva už senovinių akmeninių kirvukų kolekcijos. Anot muziejininkų, yra ir akmens amžių menančių, ir jau vėlesnius laikus. Pirmąjį rado visai netyčia – rinkdami laukuose akmenis. Rita prisimena, kad žmonės ir daugiau jų rasdavo. Tai rodo, kad vietovėje žmonių gyventa jau labai seniai…
labai seniai… Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.
Nors šeima gyvena visai ant rubežiaus, skiriančio du rajonus, vis vien jaučiasi esą pasvaliečiai, o ir reikalų tvarkyti dažniau vyksta į Pasvalį. Žmona Rita, beje, – panevėžietė, užaugo pačiame mieste, daugiabutyje, neturėdama savo kiemo. Dabar – visai kitaip… Ją gražiai apsupusi ir josios, ir vyro gimtinė… Beje, ji sako, kad dabar kaime jai ir geriau, ji čia – jau daugiau nei trisdešimt metų.
Pora Kliuokmaniškyje užaugino sūnų Tadą, dabar jis su šeima gyvena gretimuose Vilkiškiuose. Tėvas ir sūnus drauge ūkininkauja, Stanislovas rūpinasi agronomine ūkio dalimi, jam įdomiausia augalija, o Tadui – technika.
Rita prisimena, kad vyro svajonė seniai buvo turėti savo žemės, dirbti, sako – net akys šviesdavo… Tai išsipildė, kai buvo atgauta šeimos žemė – Stanislovas ėmė rūpintis minėtu senelio paveldu, kiek daugiau nei trimis hektarais (jie taip pat padalinti dviem rajonams, sodyba – Pasvalyje, o tvenkinys kieme, medžiai – jau Panevėžyje). Nuo šio lopinėlio ir prasidėjo jo ūkininkavimo kelias, dabar jau plačiai nusidriekęs… Ateityje planuoja plėsti ir ekologinį ūkį.
Kurti ūkį šeima pradėjo nuo nulio, viską teko dirbti patiems. Prieš kurį laiką auginta daug bulvių, o dabar – grūdinių kultūrų. Rita pradžioje užsiėmė buhalterija. Dabar ji daugiausia būna namuose, rūpinasi garbaus amžiaus motina. „Kai visąlaik esi namuose, kas keičiasi? Vis kitokie debesys, kitoks rytas, kitoks vakaras…“ – ramiai būdamas žmogus stipriau pajunta gamtos tėkmę… \
Rita mėgsta fotografuoti, ypač saulėlydžius, prijaučia konditerinei gamybai. Beje, ir jųdviejų pažintis susijusi su konditerija. Rita gamybos paslapčių mokėsi drauge su Stanislovo seserimi. Sykį jai užsiminė, kad nėra buvusi kaime. Tad Stanislovas pakvietė atvykti į Kliuokmaniškį – kaimo, gamtos idilę. Galop ji virto abiejų namais…
Stanislovas aplink namų teritoriją iš laukuose rastų didžiulių akmenų ėmė statyti tvorą. Taip pat motociklu ar automobiliu aplekia apylinkes. Pasakoja, sykį ieškojo, iš kur išteka Svalia. Važinėdamas po savo kraštą Stanislovas ir Oną kartu pasiima, pats taip pat ėmė domėtis istorija. Šeima mėgsta ir grybauti, sako, šie metai buvę geri. Visas gyvenimas – gamtoje, iš jos… Namus taip pat šildo geotermine žemės energija. Čia ypač stiprūs vėjai, košia laukų apsuptą sodybą.
Stebina, žavi Stanislovo gražus rūpestis savo kraštu. Atrodo, tik ūkininkauk sau ir kitų vargo nematyk. O ne – sava žemė, savas žmogus rūpi, traukia, meilė jam giliai įsišaknijusi. Dirbdamas laukus, ūkininkas su žeme nesulygina senų sodybų, medžių, kryžių. Sako, dar nė vieno nėra palietęs… Praktiškai žiūrint – suarei ir tvarka, vis tiek niekam apleistos sodybos nerūpi, dabar nieko nuostabaus jas palaidoti.
„Gaila medį nukirsti, juk jis – kaip gyvas…“ – kalba Rita. Kažkas viduje neleidžia naikinti. Juk jei visą žmogišką palikimą su žeme sulyginsime, verslu paversime – kas galiausiai liks? Išnyks atmintis, kultūra… Čia prisimenu ką tik išėjusio filosofo Arvydo Šliogerio, kilusio iš Panevėžio, žodžius: „Mirti nenormalu – tokia sąmoninga mūsų nuostata. Dar mūsų tėvai į mirtį žiūrėjo visai kitaip, kaip į kaimyną, kaip į artimą ir gerą pažįstamą. Užtat jų mirusieji buvo gyvi ir visada gyveno šalia, kartu su gyvaisiais. Mūsų mirusieji – tarsi raupsuotieji, su kuriais nebenorime turėti jokių reikalų.“ Taip ir mirusioje sodyboje nebematome nieko artimo, savo, vertės. O ji juk atmena… Taip pat ir iš registro išbraukus kaimus, apie juos nelieka jokios žinios. Gyvas prisiminimas lieka tik žmonėse. O žmogus amžinai negyvena… Reikia didžiulės namų, žmogaus meilės, kurią įkūnytume – kad patys išliktume.
