Turbūt visi Pasvalio miesto šventės svečiai įvairių renginių ir pramogų margumyne pastebėjo viešosios įmonės „Mažas draugas“ kampelį, kuriame savanoriai bei jų globojami keturkojai skatino pasvaliečius atkreipti dėmesį į beglobių gyvūnų problemas.
Šios organizacijos užuomazgos – kaimyniniame Biržų rajone, bet šiandien jos veiklos teritorija jau gerokai platesnė.
„Benamiais gyvūnais pradėjome rūpintis prieš keliolika metų. Ilgą laiką dirbome kaip fiziniai asmenys: gyvūnus gydėme, socializavome, skiepijome, sterilizavome, ieškojome jiems namų. 2014-aisiais jau buvome subrendę didesniam žingsniui ir įsteigėme viešąją įstaigą – „Biržų gyvūnų globos namus“. Laikui bėgant peržengėme Biržų rajono ribas ir savo veiklą išplėtėme Panevėžio apskrityje, o įstaigos pavadinimą nusprendėme pakeisti į „Mažas draugas“.
Mūsų globojamais gyvūnais rūpinasi savanoriaujantys jauni geranoriški žmonės. Kartu jie mokosi socialinės atsakomybės, pasisemia organizacinių įgūdžių. Nei savanoriai, nei mūsų prieglaudėlė negauna jokio atlygio ar finansavimo. Gyvename tik iš geranoriškų žmonių aukų ir mums paaukotų 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Todėl visada labai laukiame žmonių, norinčių savo auka ar savanoriavimu prisidėti prie mūsų nedidelės komandos darbo“, – sakė į Pasvalio miesto šventę atvažiavę ir kelis savo globojamus bei naujų namų ieškančius keturkojus pasvaliečiams pristatę organizacijos „Mažas draugas“ atstovai.
Pasaulinės gyvūnijos dienos išvakarėse apie žmogiškumo stoką, didelę viltį ir mažus šuniškus džiaugsmus kalbėjomės su „Mažo draugo“ įkūrėja ir siela Anželika Jaškuviene.
– Kiek laiko užsiimate gyvūnų globa?
– Daugiau nei penkiolika metų. Viskas prasidėjo nuo pavienių atvejų. Pamatydavau gatvėje benamį šunį ar katę – nešu namo. Gydydavau, savo lėšomis kastruodavau (sterilizuodavau) ir ieškodavau jiems naujų namų. Vieną „sutvarkydavau“ – atsirasdavo antras, trečias… Jau anuomet svajojau, kad būtų smagu turėti nedidelę prieglaudą. Žinote, kaip žmonės kalba – svajoti reikia atsargiai, nes kartais svajonės ima ir išsipildo…
Atsirado bendraminčių, su kuriais prieš ketverius metus įkūrėme viešąją įstaigą. Jai priklauso apie dvidešimt gyvūnų globėjų ir dar beveik antra tiek savanorių.
– Gelbėti gyvūnus nėra pigus užsiėmimas?
– Kas namuose augina šunį ar katę, žino, kiek tai kainuoja. Dabar tą sumą padauginkit iš šešiasdešimties. Mes prižiūrime trisdešimt šunų ir tiek pat kačių. Ir juos visus reikia ne tik maitinti, bet ir skiepyti, sterilizuoti. Palyginimui – katės sterilizacija / kastracija kainuoja 20 eurų, mažo šuniuko – 35 eurai, didelio – apie 60 eurų. Gyvename tik iš paramos bei iš suaukotų 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau ir to neužtenka. Laimei, klinikos sutinka procedūras atlikti skolon. Ji nuolat kaupiasi. Kai gauname paramą – susimokame, po to vėl viskas iš naujo. Tai slegia…
– Ar iš tiesų pats baisiausias gyvūnas – žmogus…
– Sunku tai ištarti garsiai… Per tuos darbo metus aš mačiau labai daug melo, apgaulės ir žiaurumo… Viena istorija. Daujėnuose prie miško žmonės surado kalytę su dviem šuniukais. Sutariau su viena daujėniečių šeima, kad paglobos visus šunis, kol surasiu jiems naujus namus. Netrukus mažieji šuniukai iškeliavo į Suomiją. Po kiek laiko sulaukiau pasiteiravimo iš tos pačios Suomijos, ar nereikia surasti globėjų ir šuniukų mamai. Netrukus globėjai atsirado. Kadangi kalė jau buvo sena, jie paprašė atlikti išsamų jos sveikatos tyrimą, kad žinotų, kokios pagalbos reikės naujajam draugui. Padarius viso kūno rentgenogramą prie stuburo buvo rasta įstrigusi kulka… Šuo dabar laimingai gyvena Suomijoje.
Viena moteris išmetė kalytę tiesiai ant Pasvalio–Biržų kelio. Sugavome. Kaimynai atpažino, nurodė šeimininkę. Nuvežėme šuniuką tiesiai į namus, buvo įdomu pamatyti žmogų, kuris ryžosi tokiam barbariškam žingsniui. Laikau tą kalytę rankose, ji vizgina uodegą, o jos „geradarė“ žiūri bereikšmiu žvilgsniu…
Kitas atvejis. Atvežė šuniuką. Negalėjome priimti, nes prieglaudoje nebuvo vietos. Tai šeimininkas pavežė kelis metrus ir išmetė pakelėje. Kadangi buvo atvežtas džipu, šuniuką pavadinome „Džipuku“…
– Kiek suprantu, su suomiais bendraujate nuolat.
– Man labai pasisekė, kad mus susirado viena suomių prieglauda. Viskas prasidėjo tuose pačiuose Daujėnuose. Prieš porą metų sulaukėme skambučio, kad kaime yra palikta kalytė Pipsė, kuri atsivedė aštuonis šuniukus. Buvo Velykos, tad visus naujagimius pavadinome „margučiais“. Mažieji greitai „susirado“ namus. O štai dėl Pipsės likimo nebuvau tikra, kad jos kam reikės – atsikišę dantys, pikta, nieko nenorinti prisileisti… Tokių šunų niekam nereikia, jei jau renkasi, tai tik gražius, jaunus. Visgi nufotografavau ir paskelbiau internete. Po kurio laiko sulaukiau skambučio. Kitame laido gale su akcentu kalbėjusi moteris pranešė, kad Suomijoje yra šeima, kuri norėtų priglausti Pipsę. Pasirodo, man skambino suomė, jau dvidešimt metų gyvenanti Lietuvoje. Tėviškėje jos giminaičiai turi gyvūnų globos organizaciją, kuri pasiryžusi padėti Lietuvos šunims. Taip prasidėjo draugystė su „Pet Rescue Finland“.
– Ar suomiai kitaip žiūri į beglobius gyvūnus?
– Taip. Suomijoje nėra beglobių šunų. Jie į šunį niekada nežiūrėjo kaip į namų sargą. Jiems jis – šeimos draugas. Todėl priima ir globoja visus – senus ir jaunus, sveikus ir ligotus. Per šiuos dvejus metus į Suomiją išvežėme beveik du šimtus šunų. Nuolat su jais bendraujame. Suomiai organizuoja susitikimus su buvusiais beglobiais globotiniais. Tai labai jaudinantys susitikimai. Visuomet verkiu iš džiaugsmo matydama, kaip neatpažįstamai pasikeitė buvę mūsų globotiniai. Tokiomis akimirkomis suprantu, kad tai, ką darau, yra ne veltui.
– Kaip šunys keliauja į Suomiją?
– Yra specialus transportas, kuriuo jie vežami iki Talino. Iš ten – keltu iki Suomijos, kur žmonės jau laukia naujų šeimos narių. Kai suomių šeima pasirenka šuniuką, aš jį ruošiu kelionei. Būtini visi skiepai, šuo turi būti sterilizuotas / kastruotas. Taip pat labai svarbūs ir sveikatos tyrimai: būtinas kraujo testas, dantų būklės įvertinimas. Jei šuo „senjoras“ – daroma rentgenograma, tiriamas širdies darbas. Jei kyla nors mažiausi įtarimai, šuo vežamas konsultacijai į Kauną ar Vilnių. Tai labai atsakingas ir kruopštus darbas, kuris užtrunka net kelis mėnesius.
– Tačiau beglobių gyvūnų nemažėja. Ar nenusvyra rankos?
– Labai dažnai. Ir į didžiausią neviltį varo ne pinigų trūkumas, o žmonių abejingumas, nesupratimas. Požiūris į gyvūną kaip į daiktą, kuriuo bet kada galima atsikratyti. Užaugo šuo ir jam reikia daugiau priežiūros, kam tos problemos – geriau atsikratyti. Gimė mažas vaikas – šunį išmeta į gatvę. Prasidėjo alergija – augintinis grūdamas į prieglaudą…
Visi galvoja, kad mes čia, prieglaudoje, turime kažkokią stebuklingą lazdelę, kuria mostelėjus išsisprendžia visos problemos. Štai skambina iš vieno Pasvalio rajono kaimo, sako, kalė atsivedė šuniukų, gal galite pasiimti. Jei jau ko nors imuosi, sutvarkau iki galo. Pasiūlau kalytę sterilizuoti. Sako – neturim pinigų. Pinigų neturiu ir aš, bet pažadu padėti. Kai nuvažiuoju paimti kalytės, man į akis drebia: „Jei kartais surasit, kam jos reikia – atiduokit, atgal nevežkit. Čia vaikui labai reikėjo, nupirkom dovaną, dabar vien tik vargas.“ Nemoku nupasakoti to jausmo… Atgal nebevežiau. Verčiausi per galvą, bet suradau jai naujus namus…
Ir vėl važiuoju, ieškau, kalbinu žmones, padedu. Tačiau kartu suprantu, kad, išgelbėdama šį šunį, kažkam nebegalėsiu padėti. O juk jau buvo pažadėta, sutarta… Kažkas pagalvos, kad netesėjau pažado, kad melavau… tai užburtas ratas…
– Su beglobiais gyvūnais dirbate jau penkiolika metų, nejau niekas nesikeičia?
– Keičiasi žmonės ir jų požiūris. Dar vienas pavyzdys. Prieš kelerius metus iš Pasvalio veterinarijos tarnybos gavome pranešimą, kad Pušalote baisiomis sąlygomis laikomas rotveilerio mišrūnas. Pats tarnybos viršininkas nelaimėlį atvežė mums į Biržus. Vaizdas buvo apgailėtinas – vien oda ir kaulai, šuo išbadėjęs.
Jis buvo senas ir aš suvokiau, kad surasti šiam gyvūnui naujus namus nėra jokių šansų. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad Džordanas paskutinius gyvenimo metus praleis prieglaudoje. Bet štai pernai, prieš Kalėdas, man paskambino jauna mergina ir pasakė, jog nori pasiimti šį „senelį“. Nepatikėjau, kad kam nors gali būti reikalingas senas rotveileris. Tačiau mergina buvo atkakli ir jau po dviejų valandų atvažiavo pas mus į Panevėžį. Pasirodo, ji – veterinarijos studentė. Ji priglaudžia senus šunis, juos gydo ir slaugo. Dar daugiau – visa tai daro bute… Tai buvo tikras kalėdinis stebuklas. Tokie įvykiai labai padeda judėti į priekį ir įrodo, kad visuomenė keičiasi.
– Išvarytas, išmestas, išduotas gyvūnas – koks jis?
– Viską pasako jų akys. Jose – daug liūdesio, nusivylimo. Kartu ir vilties. Jie vizgina uodegą, tarsi sakydami – „žiūrėk, koks aš fainas, paimk mane!“ Kai patenka į naujus namus, jie nusiramina. Gyvūnai gyvena dabartimi, jie negalvoja apie sunkią praeitį. To iš jų mokausi ir aš.
– Tačiau net atidavę gyvūną naujiems globėjams liekate atsakingi už jį?
– Taip. Vien perdavimu iš rankų į rankas viskas nesibaigia. Bent kelis kartus skambinu, teiraujuosi, ar viskas gerai, ar nekyla problemų, ar tinkamai prižiūrimas. Ir jei kyla bent mažiausia abejonė, važiuoju žiūrėti vietoje. Deja, bet tariamas geranoriškumas ne visuomet būna nuoširdus. Sužinome, kad mūsų globotiniai yra marinami badu, gyvena baisiomis sąlygomis, yra mušami. Tada iš karto šuo ar katė yra paimami ir ieškoma naujų globėjų.
– Ar jūsų veiklai būdingas sezoniškumas?
– Taip. Vasarą viskas sustoja. Ateina ruduo ir, kaip aš juokauju, – pelės į namus ir katės į namus. Rudenį žmonės noriai ima globoti kates. Na, o pavasaris – šuniukų dovanojimo metas.
– Ko reikia kardinalioms permainoms?
– Reikia, kad nuo mažų dienų būtų diegiama, jog gyvūnas – ne žaislas, ne daiktas, kurį galima bet kada numesti ar išmesti. Būtina sterilizacija, kuri padėtų sumažinti beglobių gyvūnų skaičių. Ir labai svarbu, kad kiekvieną kartą, kai kas nors sugalvoja įsigyti šuniuką ar kačiuką, prieš tai darydamas labai gerai apgalvotų, ar galės deramai rūpintis naujuoju šeimos nariu.
– Ačiū už pokalbį.
