Ugniagesiai yra ta institucija, kuria ne pirmus metus visuomenė pasitiki labiausiai. Tai galima paaiškinti labai paprastai – akistatoje su ugnimi negali būti atsitiktinių žmonių, diletantų.
„Antanas beveik ketvirtį amžiaus kovoja su ugnimi. Už šio kresno sudėjimo vyro pečių – ne viena išgelbėta gyvybė ir turtas. Kolegų ir aplinkinių pagarbą Antanas užsitarnavo savo sąžiningumu, darbštumu ir gebėjimu net pačiose sudėtingiausiose situacijose neprarasti sveikos nuovokos.“
Taip viename iš laiškų jūs rašėte apie Joniškėlio ugniagesių komandoje dirbantį ugniagesį-gelbėtoją Antaną Kaulėną. Kovo 18-ąją šešiasdešimt pirmąjį gimtadienį švęsiantis vyras jau dvidešimt penkerius metus nešioja ugniagesio uniformą.
Apie sūnaus gimimą sužinojo jūroje
Antanas gimė ir augo Joniškėlyje. Baigęs aštuonias klases, įstojo į tuometę Žeimelio vidurinę profesinę technikos mokyklą, kurioje įgijo traktoristo-mašinisto specialybę.
Po to – treji ilgi metai tarnybos kariniame Juodosios jūros laivyne.
– Mano karinė specialybė buvo elektrikas-išminuotojas. Trims–keturiems mėnesiams tralu-minininku išplaukdavome į jūrą ieškoti nuo karo likusių povandeninių minų. Jūros dugnu vilkdavome „rezakus“, kurie nupjaudavo ten pritvirtintas minas ir jos iškildavo į paviršių. Po to, jei būdavo galimybė, nukenksmindavome, o jei nei – sušaudydavome kulkosvaidžiais, – apie karinės tarnybos realijas pasakoja Antanas.
Vyras minėjo, jog teko naudoti tuo metu naujovišką ir slaptą išminavimo būdą.
– Į vandenį būdavo nuleidžiamas specialus elektros kabelis, juo paleidžiama 10000 voltų iškrova. Elektra išmagnetindavo minų laikiklius ir šios iškildavo į paviršių.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2017-03-09 „Darbe“
