Sigita Badarienė. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Neseniai baigėsi šeštoji paramos Ukrainai akcija, kurią visoje šalyje rengė Lietuvos „Caritas“. Ta proga paramos punkte Vytauto Didžiojo aikštėje susitikome su Pasvalio dekanato „Carito“ vadove Irena Cucėniene ir pasvalietėmis savanorėmis Sigita Badariene bei Zita Bačkiene ir pasikalbėjome apie gražius darbus mūsų rajone. Ar bėgant laikui entuziazmas padėti kitam slūgsta? Kaip išlaikyti savanorystės dvasią kasdien?
Šeštosios paramos Ukrainai akcijos, trukusios tris dienas, metu surinkta rūbų, mokyklinių reikmenų vaikams ir kitų būtinų daiktų. Parama iš Pasvalio vežama į Panevėžio vyskupiją, paskui – į Lietuvos „Carito“ būstinę Kaune, kur paskirstoma vežti jos laukiantiems žmonėms į Ukrainą. Visgi, karas užsitęsė… Nepaisant žmogiško nuovargio ir aplankančios nevilties, karitiečiai be pertraukos ieško būdų, kaip padėti šalia esantiems žmonėms, nukentėjusiems nuo karo ir kitų gyvenimo nelaimių, bei dėkoja visiems, kurie savo širdyje randa laiko kitam žmogui.
Jautrių akimirkų patiria kasdien
Sigita Badarienė savanoriauja jau šeštus metus – nuo tada, kai Pasvalio dekanato „Caritui“ vadovauja Irena Cucėnienė, yra jos pavaduotoja. Apie veiklas daug sužinojo iš savo sesers Nijolės – ji darbuodavosi Šv. Jono Krikštytojo parapijos labdaros valgykloje, kai „Caritui“ dar vadovavo vienuolė gydytoja Valerija Mačėnaitė. Ir pati vis kuo nors padėdavo. Irena norėjo išsaugoti sukurtus ryšius, tad pakvietė Sigitą. Zita prisijungė vos prieš kelis mėnesius, bet savanorystė jai irgi pažįstama iš seniau – valgykloje sukdavosi jos teta.
Ir vienos dienos savanorystės užtenka, kad pajustum, koks esi reikalingas. Budintys paramos punkte sutinka čia užsukančias ukrainietes motinas, dažniausiai ateinančias vaikiškų rūbelių. Nors pasvalietės stengiasi prisiminti rusų kalbą, bet jos mieliau bando kalbėti lietuviškai. „Jau taip tikėjomės, kad grįšime… Ir vaikai pasiilgo namų. Bet mokyklas vėl bombarduoja. O jūsų žiemos tokios šaltos. Vaikai pirmą kartą matė sniegą! Tikrieji mūsų namai ten…“ – atėjusios, dalijasi moterys. Visi aštuoniasdešimt penki Pasvalio rajone šiandien apsistoję ukrainiečiai gyvena laikiną gyvenimą ir nežino, kas bus rytoj. Neramia širdimi priima ir paramą – o jei netrukus išvažiuos, kur reikės dėti? Todėl rūbų dažniausiai pasiima tik vienam sezonui, jam praėjus – grąžina. Neseniai, važiuodamas pro šalį, buvo užsukęs ir vyras iš Ukrainos – ieškojo neįgaliojo vežimėlio savo draugui, kuris kare neteko judėjimo dovanos. Rodė nuotraukas, pasakojo dar gyvas istorijas. Sigita ir Zita pripažįsta, jog jautrių akimirkų patiria kasdien. „Atrodo, nieko ypatingo nedarai. Bet atėję žmonės dėkoja, apsikabina…“ – pasakoja Zita, vos sulaikydama ašaras.
Vienišų žmonių daugėja
Pasvalio dekanato „Caritas“ šiandien vienija 27 aktyvius savanorius ir 6 garbės nares. Yra ir nemažai prisijungiančių trumpam – jaunimas ir suaugusieji šv. Kalėdų laiku dalyvauja akcijoje „Gerumas mus vienija“, aplanko vienišus senelius ar tiesiog pagelbėja, kai ištinka bėda.
Pagalba ukrainiečiams – dalis to, kuo užsiima karitiečiai. Savanoriauja buvusioje bažnyčios špitolėje veikiančioje parapijos labdaros valgykloje, kiekvieną savaitę susitinka pabendrauti su sunkiais ligoniais Pasvalio ligoninės Socialinės globos padalinyje, dalyvauja seminaruose, mokymuose… Jauna odontologė Aida Velykytė rado savo savanorytės nišą – po darbo naujai atvykstantiems ukrainiečiams dalija higienos korteles ir tvarko duomenis.
Remiami Kazickų šeimos fondo, prieš rugsėjį karitiečiai parūpino kanceliarinių prekių vaikus auginančioms ir sunkiau besiverčiančioms mūsų krašto šeimoms. Taip pat vyksta į piligrimines keliones: į Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Krekenavos, Aušros Vartų Didžiuosius atlaidus. Irena pabrėžia, jog svarbi – tiek materialinė šalpa, tiek dvasinė pagalba, pokalbiai, laikas kartu. Kiekvienam žmogui gyvybiškai būtini abu šie dėmenys.
Kelios savanorės dalyvauja „Artumo“ programoje. Tai – turbūt pats asmeniškiausias, jautriausias būdas padėti kitam. Rekomenduoti socialinių darbuotojų arba pažinodami patys, karitiečiai užmezga nuolatinį ryšį su artimo meilės stokojančiu žmogumi. Lanko namuose, kur nors kartu išvažiuoja ar tiesiog išklauso ir palaiko draugiją. Žinoma, tam nėra būtina priklausyti jokiai organizacijai… Užtenka apsidairyti ir išdrįsti padėti – vienišų žmonių vis daugėja. Nors nėra lengva įsipareigoti tarnaujančiai draugystei, ji praturtina abi puses.
Savanoriauja ne šventieji
– Būna, žmonės kartais abejingai klausia – o kam tau to reikia? Bet juk svarbu nors kuo padėti kitam… Tiek, kiek gali, – sako Sigita. Tiek ji, tiek Zita savo pasirinkimu savanoriauti neabejoja – moterims tiesiog nekyla klausimų, ar to reikia. „Pradėjęs savanoriauti, supranti, kodėl tai svarbu“, – įsitikinusios pasvalietės. Be to, jos abi – jau pensinio amžiaus, tad džiaugiasi galėdamos ir toliau daryti gerus darbus. O padėdamas kitam, padedi ir sau.
Laiko atranda ir dirbantys žmonės, ir jaunimas: „Jauni žmonės turi plačią širdį… Tik jiems reikia aktyvios, įdomios, kitokios savanoriškos veiklos, kurioje galėtų rasti save“, – tiki I. Cucėnienė.
„Supratau, jog tikėjimas be darbų – žlugęs“, – savąjį akstiną savanoriauti atskleidžia Irena. Šis supratimas ir atvedė ją į „Caritą“. Nors tai su katalikų Bažnyčia glaudžiai susijusi organizacija, Irena laikosi nuostatos, jog tikėjimo negalima įpiršti – galime tik gyventi, stengdamiesi rodyti gražų pavyzdį. Ir spaudimo, priverstinio raginimo gausiau remti nukentėjusius nereikia – esmė ne kiek dėžių paramos surinksime, ne kiek pinigų paaukosime ar kiek sriubos puodų išvirsime. Juk artimo meilė – ne žodžiai ir lozungai, net ne jausmas. Tai – sunkus, valios pastangų reikalaujantis darbas, kuriam pasiryžti galime tik patys, savanoriškai. „O Bažnyčia – nusidėjėlių… ir „Carite“ renkasi ne šventieji (šypsosi). Ir savo savanorystės dvasią turime stiprinti nuolat“, – dalijasi Pasvalio dekanato „Carito“ vadovė Irena.
*
Prireikus didesnių daiktų ar įrangos, savanoriai prašo susitarti iš anksto – jai rasti reikia laiko. Taip pat ir rėmėjų, norinčių paaukoti daugiau vietos užimančius daiktus, geriausia prieš tai pasiskambinti „Caritui“, kad savanoriai rastų jų stokojančių žmonių.
„Caritas“ nuolat laukia naujų savanorių, pagalbos visada reikia visose iš minėtų veiklų. Be to – kiekvienas naujai atėjęs žmogus atsineša ir savo idėjų, pastebi, kam dar reikia pagalbos, o ir ją suteikti kiekvienas galime savaip.
