Bebro galva inkile, išpirka už erelį ir kitos ornitologinės įdomybės

Pumpėnietis Bronius Jareckas per metus sužieduoja iki kelių tūkstančių paukščių. Autoriaus nuotr.

Kaskart, kai baigiu straipsnį apie pumpėnietį ornitologą mėgėją Bronių Jarecką, prižadu sau, jog tai bus paskutinis kartas, kai rašau apie šį žmogų. Tačiau ateina pavasaris ir, sulaukęs žinutės „Ar nenorėtum padėti sužieduoti mūsų krašto pelėdų?“, metu viską ir vėl leidžiuosi į kaskart vis kitokią kelionę su šia gyva gamtos enciklopedija.

Iš karto užbėgsiu už akių ir kad nesusidarytumėte iliuzijos, jog esu kaži koks didelis gamtininkas, pasakysiu, jog mano indėlis į visą paukščių žiedavimo procesą daugiau nei kuklus – aš tiesiog stoviu šalia, vėpsau ir išsižiojęs klausausi įvairiausių istorijų. Tačiau ir to per akis užtenka, kad įspūdžiais gyventum bent kelias savaites. 

Inkile… bebro galva 

Saulėtą popietę Broniaus visureigis pajuda Narteikių link. Pirmas sustojimas – Mažupės pakrantė. Čia, medžių tankmėje, kabo vienas iš pumpėniečio sukaltų pelėdoms skirtų inkilų.

Iš viso mūsų rajono miškuose ir parkuose vyras yra iškabinęs daugiau nei 115 paties pagamintų inkilų pelėdoms. 105 skirti naminėms pelėdoms, 10 – lututėms – taip pat pelėdinių šeimos paukščiams. 

Bronius nešasi sudedamas kopėčias. Kelios akimirkos, ir jis prie inkilo. Pirmiausia įkiša fotoaparatą ir padaro nuotrauką. 

– Čia ne todėl, kad bijočiau vidun kišti ranką, o kad žinočiau, kiek iš viso yra paukščiukų. Be to, ten gali būti prinešta maisto, tad neturiu jokio noro suleisti pirštus į kažkieno maitą, – šypsosi B. Jareckas. 

Deja, inkilas tuščias. 

– Kiek šiemet tikrinau, tai daugiau nei pusė inkilų tušti. Gal tik Moliūnų miške situacija geresnė, ten iš dvylikos inkilų šešiuose radau pelėdžiukų. 

Riedame į Karpių dvaro parką. Prieš kelerius metus ten iškeltame inkile radome bene keturis pelėdžiukus, tad dabar su jauduliu stebiu, kaip vyras lipa į medį. 

Tačiau mano viltys bergždžios – pelėdžiukų ir čia nėra. Bet – inkilas ne tuščias. 

– Sprendžiant iš to, ką matau, čia greičiausiai apsigyveno voverė. Jos ir kiaunės – dažni neprašyti svečiai. Kartą pelėdoms skirtame inkile radau… bebro galvą. Tai buvo kiaunių darbas. 

Pinigai svarbiau už paukščius 

Mūsų kelias veda Lepšynės miško link. 

– Prieš savaitę apžiūrėjau Girelėje pakabintus inkilus. Iš penkių trijuose radau vadas. Tiesa, teks dar kartą grįžti, nes paukščiukai buvo labai maži ir netinkami žieduoti. Šiemet pelėdos vaikus perėjo vėliau nei įprastai. 

Bronius įgudusiais judesiais mikliai ant pelėdžiukų kojų uždeda žiedus. Autoriaus nuotr.

Pravažiuojame Pamažupius ir sukame į mišką. Medis, ant kurio kabo inkilas, paženklintas raudonu kryžiumi. 

– Džiaugiuosi radęs bendrą kalbą su Joniškėlio girininku. Jis supranta, ką darau, tad medžius, kuriuose kabo mano inkilai, pažymi kirsti draudžiančiu ženklu, – prasitaria Bronius. 

Tiesa, tokių geranorių ne tiek jau daug. Norintiems pasipelnyti iš miško, kertantiems ir parduodantiems medžius retai rūpi, kas juose gyvena. Neseniai vyras važiavo tikrinti, kaip peri Pakruojo miškuose pelėdos. Tik vietoj miško rado plyną lauką, kurio viduryje ant kelmo buvo pastatytas jo kažkada iškeltas inkilas. Pinigai svarbiau už paukščius… 

Bronius su nerimu laukia ir „Rail Baltica“ geležinkelio statybų, per kurias bus iškirsti nemaži miško plotai. 

Paprašė išpirkos 

Niūrias mintis išbaido garsus spragsėjimas. Broniaus krepšyje – trys didžiaakiai, garsiai spragsintys gražuoliai. 

– Skleisdami tokį garsą jie gąsdina nekviestus svečius, – šypsosi Bronius ir įgudusiais judesiais mikliai ant kojų uždeda žiedus. 

Kiek tokių būna per metus? 

– Pasakyti galiu labai tiksliai, nes kiekvienas žiedas užregistruojamas, o duomenys perduodami Zoologijos muziejaus žiedavimo centrui. Viskas priklauso nuo to, kiek turiu laiko. Vienais metais gali būti ir per du tūkstančius, kitais – tik kokie 700. Pernai pavyko sužieduoti per 1 200 sparnuočių. Galbūt skaičiai atrodo ir dideli, tačiau, pavyzdžiui, jei nuvažiuoji į kokią kirų koloniją, tai vien ten per dieną gali 400 paukščių sužieduoti. Arba kad ir paprasta žiemos lesykla prie namų. Ar žinote, kiek joje maitinasi paukščių? Nuo 300 iki 450! Čia tik iš šalies atrodo, kad tie patys žvirbliai ir zylės sukiojasi. Pats darbymetis būna rudenį. Tada prisistatau tinklinių gaudyklių ir žieduoju. Kartais ir ne vienas – žmona su dukra padeda. 

Broniaus sužieduotas erelio rėksnio jauniklis, už kurio paleidimą Ugandos gyventojai pareikalavo išpirkos.

Žiedas – savotiškas paukščio pasas, padedantis mokslininkams sekti jų populiaciją, migracijos kelius ir t. t. Kartais jie tampa ir absurdiškų istorijų pretekstu. 

– Prieš kelerius metus su draugu Ukmergės rajone sužiedavome mažojo erelio rėksnio jauniklį. Šiemet iš Ugandos atėjo pranešimas, jog šis yra pagautas. Iš specialios formos buvo galima suprasti, jog paukštis gyvas, sveikas, o pagautas su tikslu laikyti nelaisvėje. Afrikiečiai paprastai nesismulkina ir viską, ką pagauna, banaliai suvalgo. Šiuo atveju, matyt, pagalvoję, jog šis žiedas – kažkieno nuosavybės ženklas, ėmė ieškoti savininkų, tikėdamiesi gauti atlygį. Zoologijos muziejaus specialistai parašė, kad čia saugoma rūšis ir paukštį būtina tuojau pat paleisti. „Kitame laido gale“ greitai gimė „biznio planas“ ir atėjusiame laiške buvo primygtinai prašoma atsilyginti už to paukščio paleidimą. Niekas jokių pinigų, žinoma, nesiuntė, tad tolesnis to paukščio likimas nėra žinomas. 

Apie įtakos zonas ir kitus paukščių gyvenimo subtilumus 

Riedame miško keliukais. Eglyno tankmėje Bronius nuo medžio kabina inkilą. Šįkart jis gerokai mažesnis, skirtas musinukėms, tik vietoj jų, nuėmę dangtį, randame raudoną neapsiplunksnavusį gumulą ryškiai geltonomis, regis, už galvą kelis kartus didesnėmis gerklėmis. Zylės. Ką tik išperėtos. Nors inkilas pakankamai didelis, lizdas su jaunikliais beveik jo paviršiuje. 

Ką tik išsiritę zyliukai. Autoriaus nuotr.

– Varnėnai – vieninteliai paukščiai, kurie valo inkilus. Kiti paukščiai to nedaro, todėl yra būtina kasmet juos valyti. Deja, apie tai žmonės dažnai pamiršta, prikabina pavasarį ir palieka likimo valiai, o paskui stebisi, kad niekas juose negyvena. Kita dažna klaida, apie kurią nepagalvojama kabindami lizdus, yra ta, kad žmonės užmiršta (arba tiesiog nežino), jog kiekvienas paukštis turi savo teritoriją, kurioje maitinasi, ir kitų tos pačios rūšies paukščių jie neįsileidžia. Tai reiškia, jei jūs pakabinsite šalia vienas kito du zylėms skirtus inkilus, paukščiai apsigyvens tik viename iš jų. Pagal taisykles, atstumas tarp tokių inkilų turėtų būti nuo 50 iki 80 metrų. Tai negalioja varnėnams ir kregždėms, kurios gyvena būriais, tačiau kitiems paukščiams ši taisyklė privaloma. 

Važiuojame toliau. Bronius rodo pamiškėje kabantį didelį inkilą. 

– Čia ne mano, girininkai pakabino. Prieš kelerius metus nupjovus medį, drevėje buvo rasti dar gyvi pelėdžiukai. Operatyviai buvo pagamintas inkilas ir mažieji perkelti į jį. 

Dar vienas sustojimas, ir vėl tuščias inkilas. 

– Tai anaiptol nereiškia, kad čia nėra pelėdų. Tiesą pasakius, inkilas yra paskutinė vieta, kurioje paukščiai ieško prieglobsčio. 

Beje, Broniaus inkilai pelėdoms pagaminti iš neįprastos medžiagos – šoviniams skirtų dėžių. Vyras – profesionalus kariškis. 

Autoriaus nuotr.

Paskutinis sustojimas – pats įspūdingiausias. Jau stovėdami prie medžio girdime inkile krebždančius jauniklius – važiuota ne veltui. Pora minučių ir trys gražuoliai išsirikiuoja ant seno medžio šaknies. Po akimirkos virš galvos kažkas suūkia. 

– Mama atskrido… 

Pakeliame akis, ir už kokių dvidešimties metrų aukštos pušies viršūnėje pamatome atidžiai mus stebinčią gražuolę pelėdą. 

Bronius pasakoja, jog yra skaitęs, kad pelėdos, gindamos lizdą, puola žmones. Kadangi jos skraido be garso, smūgis būna netikėtas ir skausmingas. Tačiau Broniui nė karto neteko patirti tokio užpuolimo. 

Dar vienas ūkimas, tik šį kartą kitoks. 

– O va ir tėtis prisistatė… 

Tėvai paprastai nebūna inkiluose, o stebi juos tupėdami gretimuose medžiuose. Patino nesimato, bet po Broniaus pasakojimo apie galimą užpuolimą aplinkui dairausi nedrąsiai. 

Kadangi buvome „užpelenguoti“ tėvų, klausiu, kada jie išdrįs sugrįžti pas vaikus. 

– Po kokio pusvalandžio, kai galutinai įsitikins, jog nieko aplinkui nėra, mama atskris į inkilą. Yra viena taisyklė – prie paukščių reikia eiti tyliai, o išeiti demonstratyviai, taip, kad jie matytų, jog nieko svetimo neliko. Tada jie bus tikri, jog pavojus negresia ir grįš pas savo vaikus.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Labai šiltas, pažintinis ir labai įtraukiantis pasakojimas, kad pasijunti vos ne būdamas šalia šių dviejų šaunių vyrų. Ačiū jums už jūsų atsidavimo kupiną darbą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.