Žmonija yra mačiusi ne vieną virusų sukeltą epidemiją ar pandemiją. 1918–1922 metais siautėjo vadinamasis „ispankos“ gripas, nusinešęs per 50 milijonų gyvybių, 1968 metais – Honkongo vardą gavęs gripas. Daugelis puikiai prisimena ir paukščių (2006 m.), kiaulių (2009 m.) gripus. Šiandien beveik visame pasaulyje gyvenimas tarsi sustojo dėl koronaviruso, moksliškai įvardijamo kaip COVID-19. Kodėl jo taip bijoma ir kuo jis toks pavojingas? Apie tai kalbamės su garsiu šalies infektologu profesoriumi Alvydu Laiškoniu. Pasvaliečiai šį žmogų turbūt geriausiai pažįsta iš labdaros akcijos, kurią profesorius yra inicijavęs kartu su Prancūzijoje veikiančia organizacija „Farmacininkai be sienų“. Sunkiu Lietuvai laikotarpiu į mūsų šalies ir Pasvalio krašto gydymo įstaigas buvo gabenamos milijoninės vaistų, medicininės įrangos siuntos.
– Profesoriau, kaip būtų galima apibūdinti tiek daug nerimo ir baimės sukeliantį koronavirusą?
– Virusai ir bakterijos yra patys seniausi pasaulio gyventojai. Mūsų dar nebuvo, o jie jau egzistavo. Kaip ir kitos gyvos būtybės, jie nuolat vystosi, keičiasi, prisitaiko. Atsiradus žemėje gyvūnijai, virusai susirado „šeimininkus“ ir apsigyveno jų organizmuose. Laikui bėgant ir virusams mutuojant, pralaužiamas rūšinis barjeras ir tada jau žmogaus organizme atsiranda nepažįstamas naujas priešas, su kuriuo mūsų organizmas dar nemoka kovoti.
COVID-19 žmoniją baugina pirmiausia todėl, kad apie jį mažai težinome ir jam imuniteto dar neturime. Neaišku, kiek laiko žmogaus organizmas išsaugos koronaviruso imuninę atmintį, ar nekils antroji šio viruso banga. Virusams būdinga, jog kartkartėmis jie suaktyvėja. 1918 metais pasaulyje prasidėjus „ispaniškam“ gripui, per trejus metus buvo kilusios net trys jo bangos. Nerimą kelia ir ilgas koronaviruso inkubacinis periodas. Juo užsikrėtus, liga gali pasireikšti ir po 7–10 dienų. Ligos protrūkio valdymo galimybes itin komplikuoja tai, kad neretai infekcija persergama beveik be simptomų arba pasitaiko nebūdingi požymiai, į kuriuos net ir gydytojai ne visada atkreipia dėmesį. Tokie žmonės pakliūna į ligonines, kurį laiką guli jose ir nė neįtariama, kad žmogus yra infekuotas. Jau turime liūdną Ukmergės, Kauno ir kitų ligoninių patirtį, kai užsikrėtė patys medikai, kitas personalas. Anksčiau, kai būdavo rengiami kvalifikacijos kėlimo kursai, mes visiems šeimos gydytojams kaldavome į galvą, kad epidemijos metu, kad ir kokie būtų simptomai, pirmiausia pagalvotų apie ligą, kurios epidemija tuo metu yra kilusi. Juk žmonės – skirtingi: vienam pasireikš kosulys, dusulys, o kitas gali suviduriuoti, nes jo žarnynas silpnesnis. Kai tą ligą atmeti, tada gali ieškoti kitų.
– Skaičiuojant vis naujus koronaviruso infekcijos atvejus šalyje, iš tiesų gąsdina faktai, jog liga išguldo vis daugiau medikų arba jie priversti izoliuotis, net sustoja kai kurių gydymo įstaigų skyrių veikla…
– Tai, kad daugiau kaip dešimtadalis užsikrėtusiųjų yra medikai, kelia itin didelį rūpestį. Gydymo įstaigos nebuvo laiku aprūpintos tinkamomis apsaugos priemonėmis. Valstybės ekstremalių situacijų valdymo centro vadovas tikino, kad visi visko turi, bet, kai pabendrauji su atskirų ligoninių medikais, vaizdas yra priešingas. Kai kurie jų maldaute maldauja pagalbos, apsirūpinant elementariais dalykais. Tiesa, pastarosiomis dienomis reikiamų apsaugos priemonių gavo ne tik didmiesčių ligoninės, bet ir rajoninės gydymo įstaigos, tačiau kiekiai vargu ar yra pakankami. Viruso plitimas jau pasiekė tokią stadiją, jog infekcija gali bet kada pateikti į bet kurią gydymo įstaigą, tad patikimų apsisaugojimo priemonių klausimas – itin aktualus. Nors kol kas didžiausių pacientų srautų ir sunkių diagnozuotų ligonių sulaukia didžiosios gydymo įstaigos, bet realiai visos ligoninės ir poliklinikos yra atsidūrusios padidėjusios rizikos zonoje. Dar viena pavojinga tendencija – šalyje turime labai mažai gydytojų infektologų. Jų yra tik didžiosiose šalies ligoninėse. Matyt, buvo galvota, jog ši specialybė nebereikalinga, kad infekcinių ligų pavojaus beveik nebėra. Šiandienė situacija akivaizdžiai parodė, jog tokį požiūrį būtina keisti, daugiau dėmesio infektologijai skirti ruošiant gydytojus rezidentus, apmokant periferijoje dirbančius medikus.
– 2002 metais pasaulyje kilus infekcijos protrūkiui, kuris buvo giminingas dabartiniam koronavirusui, jums teko dirbti vienoje Prancūzijos ligoninėje. Kokią patirtį parsivežėte iš ten?
– Koronaviruso pavadinimas infektologams nėra naujiena. Panašus SŪRS (sunkus ūmus respiracinis sindromas) protrūkis buvo užfiksuotas 2002–2003 metais, kai irgi Kinijoje gimęs virusas išplito į daugiau kaip trisdešimtį pasaulio šalių. Laimei, Lietuvos jis tada nepasiekė, nes mūsų tautiečiai keliavo daug mažiau. Tuo metu aš dirbau Kauno infekcinėje ligoninėje. Į Prancūziją, kur buvo užfiksuoti susirgimai, važiavau pasimokyti, kaip toks procesas valdomas. Ten supratau, kaip svarbu gyventojus mokyti saugotis bei nepamiršti grėsmių pačių medikų sveikatai. Visą ligoninės personalą tikrindavo kas savaitę – ar neužsikrėtėm. Apsaugos priemonėmis ligoninė buvo apsirūpinusi puikiai, o mums net kursus surengė, kaip teisingai apsivilkti apsauginius drabužius. Juos keisdavome kaskart, eidami iš vieno skyriaus į kitą. Taigi prancūzai turėjo paruoštą personalą, specialiai pritaikytas patalpas ir virusas šalyje neišplito.
– Kaip vertinate Lietuvos Vyriausybės bandymus stabdyti koronaviruso plitimą?
– Labai gaila, kad buvo atsisakyta priverstinės grįžtančiųjų iš užsienio izoliacijos. Sugrįžę tautiečiai išsilakstė po visą Lietuvą nė patys nežinodami – serga jie ar ne. Tiesa, sugrįžusieji pasirašo, jog saviizoliacijos laikysis savanoriškai, bet ar visi tą daro – vėl nežinia, nes tinkamos kontrolės nėra.
Kinijoje, kuriai koronavirusas smogė pirmiausia ir visa jėga, žmonės buvo karantinuojami itin griežtai. Labai plačiai naudojami dezinfekciniai skiediniai, visos priešepideminės apsirengimo priemonės. Kai kurie reikalavimai buvo tokie griežti, netgi su karinės prievartos aspektu, jog sukėlė abejonių žmogaus teisių ekspertams – pasigirsdavo kalbų apie varžomas judėjimo ir kitas žmonių laisves. Tačiau būtent tai ir padėjo Kinijai virusą pristabdyti. Be to, itin gausiai buvo atliekami koronaviruso testai, o tyrimų atsakymai gaunami labai operatyviai.
Deja, tiek Lietuva, tiek visa Europa nepasimokė iš Kinijos ar kitų Azijos šalių ir viruso plitimo laiku nesustabdė. Kovo pradžioje Europoje dar laisvai cirkuliavo judėjimas, žmonės dar skrido atostogauti ir iš atostogų, o grįžę lankė draugus, gimines, važinėjo po Lietuvą. Tiesa, reikia pripažinti, jog Lietuva vis dėlto tvarkosi geriau negu Pietų Europos šalys, nes mūsų žmonės labiau disciplinuoti.
– Kaip vertintumėte siūlymus švelninti karantino sąlygas?
– Šiuo metu tai būtų didelė klaida. Yra dvi svarstyklių lėkštės: vienoje – ekonomika ir žmonių laisvė veikti tai, ką jie nori, kitoje – žmonių gyvybės. Ekonomika, nors ir nelengvai, bet yra atkuriamas dalykas, teisė laisvai judėti – lengvai sugrąžinama, o prarastų gyvybių – niekaip nebeatkursi, nuo koronoviruso mirusių tėvų, senelių, brolių, seserų, vaikų, kitų artimų žmonių – nebeprikelsi. Tad ir mąstykime – kas svarbiau, kam teiksime prioritetą?
– Visi tarsi jau žinome, jog infekcijos protrūkio metu būtina kuo dažniau plauti rankas, dezinfekuoti patalpas ir visus paviršius, be reikalo neiti iš namų, vaikščioti su kaukėmis. Ką dar galėtumėt patarti mūsų žmonėms?
– Karantino sąlygos aiškiai įvardintos ir visų reikalavimų reikia griežtai laikytis. Lietuva yra patyrusi daug sunkių momentų – čia siautėjo kokliušas, skarlatina, tymai, difterija, poliomielitas. Ir visada žmonėms būdavo nuolat primenama: norint nesusirgti užkrečiama liga, būtina dažnai, kruopščiai, švariai su muilu plauti rankas. Taigi šią paprastą higienos normą žinojo jau mūsų seneliai ir proseneliai.
Visos oro lašeliniu keliu plintančios infekcijos yra itin pavojingos. Galima nevalgyti termiškai neapdoroto maisto, negerti nevirinto vandens, tačiau nekvėpuoti negalime, tad užkratas labai sparčiai ir lengvai plinta. Todėl būtinai dėvėkime kaukes, venkime tiesioginių kontaktų, nes užkrato nešiotojas gali būti bet kuris mūsų pažįstamas ar nepažįstamas. Daug kalbama apie imuniteto stiprinimą, bet tą daryti reikia ne per infekcijų protrūkius, o nuolatos. Svarbu žmogaus gyvenimo būdas, mityba, net nuotaika.
– Kada, jūsų manymu, koronavirusas pasieks piką, ir kada tikėtis atoslūgio, per kiek laiko infekcija gali būti suvaldyta?
– Sunku prognozuoti. Matau, jog daug žmonių dar neįsisąmonino, kaip reikia elgtis ir gyventi ekstremalioje situacijoje. Dideliu išbandymu visiems mums taps šv. Velykų savaitgalis. Ar išgirsime raginimą nevažiuoti pas tėvus, senelius bei kitus artimuosius per šv. Velykas, kad turėtume pas ką nuvažiuoti per šv. Kalėdas? Atsipalaiduoti nevalia nei senjorams, nei jaunimui, nes užsikrėsti gali bet kuris. Patirtis liudija, jog dažniausiai pandemijos trunka apie 2–4 mėnesius.
Šiandien dar negalime pasakyti ir tikslaus mirštamumo nuo koronaviruso procento. Jį įvardinti bus galima, kai pandemija pasibaigs. Turbūt daug kam mano žodžiai nuskambės keistai, bet koronaviruso plitimą stabdyti padės ir baimė. Kai virusas bus pasiglemžęs nemažai aukų, gal žmonės dažniau ims mąstyti apie savo elgesį, taps atsargesni.
Tuo, kad koronavirusas bus suvaldytas, aš neabejoju. Daugybė mokslininkų dirba, ieškodami būdų, kaip įveikti šią infekciją. Tikiuosi, kad pagaliau vėl imsime vertinti skiepų reikšmę ir naudą. Juk daugelį ligų pavyko suvaldyti būtent skiepais, o ne česnakais ar žiemos maudynėmis. Gaila, kad panašių patarimų dalintojams ir „antivakseriams“ leidžiama kalbėti net iš Seimo tribūnos.
Linkėdamas visiems Pasvalio krašto žmonėms būti sveikiems ir nesusirgti, dar kartą noriu priminti, jog griežtas karantinas, saviizoliacija yra labai svarbūs dalykai, norint apsaugoti save ir kitus. Tikiuosi, kad ir mūsų valstybė supratusi, jog laiku nepasiruošus netikėtoms ekstremalioms situacijoms, gresia skaudžios netektys ir dideli ekonominiai nuostoliai, pagaliau pradės daugiau investuoti į sveikatos apsaugos sistemą.
–Ačiū už pokalbį.
