– Šis užsakymas – nekasdienis. Po Dailės akademijos baigimo tai pirmas tikras darbas, atskleidęs, ką aš iš tiesų galiu ir moku sukurti, – prisipažįsta Sereikonių vienkiemyje gyvenantis skulptorius Kęstutis Krasauskas, iš daugybės savo kūrinių išskirdamas Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios pagrindines bronzines duris „Džiaugsmo vartai“.
Pustrečio metro aukščio ir dviejų metrų pločio kūrinyje pasakojama tikėjimo istorija: apreiškimas, Jėzaus gimimas, krikštas, Kanos vestuvės (pirmasis stebuklas), mirtis ir prisikėlimas, Sekminės (Šventosios Dvasios atsiuntimas). O „Džiaugsmo vartų“ dominantė – Prisikėlimo kryžius.
Šiame Kęstučio Krasausko meno kūrinyje yra daug krikščioniškos simbolikos, todėl Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Virgilijus Poškus pakvietė visus besidominčius drąsiai kreiptis į dvasininkus, kurie mielai papasakos apie ypatingus bažnyčios vartus:
– Mes juos vadiname labai paprastai – džiaugsmo durimis, nes džiaugsmas ištinka žmogų, kai jis susitinka su Dievu. Užrašas ant durų primena Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“.
Naująsias bronzines duris palaimino vyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Džiaugsmo vartų“ kūrimo istorija prasidėjo 2015-aisiais, kai Kęstučiui Krasauskui paskambino Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas ir pakvietė susitikti.
Mūsų skulptorius kaip tik tuo metu parplaukė iš Danijoje, Sonderborge, vykusio tarptautinio medžio skulptūrų simpoziumo ir jau buvo Klaipėdoje:
– Maždaug po pusvalandžio susitikome ir klebonas atskleidė sumanymą bažnyčiai sukurti bronzines duris. Pasirodo, užsakovai ketverius metus stebėjo mano darbus, analizavo kūrinius, man pačiam net neįtariant. Ir tik po to pasirinko. Pradžioje sutarėme ramiai, neskubėdami gerai apgalvoti temą. Klebonas apsidžiaugė, kai pasiūliau sakralinę tematiką. Mūsų nuomonės, požiūriai, pasaulėžiūra visiškai sutapo. Aš ir pats turėjau retą progą panaudoti sakralinę dailę.
Paprasti piešinukai išsirutuliojo iki rimtų eskizų, viskas pateikiama profesionaliai ir labai aukštos kokybės, o dvasininkai ir finansuotojai išnagrinėjo, išnarstė iki smulkiausių detalių. Vėliau išsikalbėjo, kad prie to prisidėjo ir vyskupas Linas Vodopjanovas.
Šis šešių dalių kūrinys perėjo gipso, šamoto keramikos ir bronzos formas. Beje, viena bronzinė detalė sveria apie aštuoniasdešimt kilogramų…
„Džiaugsmo vartai“ buvo sukurti ir atverti per dvejus metus. Tačiau Kęstučiui idėjos ir darbai tiesiog liejasi:
– Gruodžio 8-ąją pastatėm skulptūrą „Arklas–Artojas–Arklys–Arimas“ Arklio muziejuje Niūronyse, Anykščių rajone. Šią skulptūrą užsakė Bernardas Šakėnas, atgabeno tokį šakotą ąžuolą, svarsčiau, ką galėčiau iš jo sukurti. Atvažiavęs Bernardas klausia, ar jau padariau. O aš negaliu bet kaip dirbti. Pagaliau sukūriau šešių metrų trisdešimties centimetrų skulptūrą ir gruodžio mėnesį pristatėm Arklio muziejuje.
Prieš keturis dešimtmečius Arklio muziejų sumanė kurti būtent mūsų kraštietis profesorius Petras Vasinauskas. O dabar jo kraštiečiai Niūronyse pastatė įspūdingą ąžuolo skulptūrą…
Pilnų namų bendruomenėje Panaroje, Varėnos rajone, irgi neseniai pastatyta Kęstučio Krasausko sukurta skulptūra „Gailestingumo Motina“.
Sereikonietis skulptorius jau spėjo dalyvauti ir plenere Garliavoje, kur skobiamas Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ tekstas. Taip medžio drožėjai nusprendė įprasminti Lietuvos valstybės šimtmetį. Kęstutis iš ąžuolo drožė himno žodžius „Tegul dirba“.
O Pasvalio krašto muziejui jis sukūrė logotipą „Atkurtai Lietuvai – 100“.
Ir tai tik keletas Kęstučio Krasausko pastarųjų darbų. Beje, ne vien Lietuvoje. Jau trečią vasarą jis dalyvavo tarptautiniame medžio skulptūrų simpoziume Danijoje, Sonderborge. Nors įprastai tie patys menininkai kviečiami tik porą kartų, tačiau pamatę naują Kęstučio kūrinio eskizą, organizatoriai neatsispiria. Tada ir vėl mūsų skulptorius plaukia į Daniją.
– Dabar išsiųsiu eskizą ketvirtą kartą. Pažiūrėsiu, kaip įvertins, – šypteli Kęstutis.
Dar anksčiau jis dalyvavo tarptautiniuose medžio skulptūrų pleneruose Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje.
Menininkas kuria akmens skulptūras, dažniausiai iš medžio monumentaliąją skulptūrą, originalius paminklus, portretus, įvairius pano ir bareljefus… Stebėtina, kaip jis tiek ir suspėja.
Žinoma, paaiškins labai paprastai:
– Aš dirbu. Kai pavargstu prie smulkaus piešinio, keliauju prie skulptūros.
Penkių dukrų ir sūnaus tėtis net buities darbus planuoja kažkaip lengvai, laisvai, be jokios įtampos:
– Šiandien po pietų raugsiu kopūstus, rytoj važiuosiu į malūną šeimynai sumalti miltų…
Ir kūryba, ir buitis tarsi susipina į vieną visumą. Juk gyvenimas ir yra kūryba
Sulankstomos durys https://www.beremisstiklas.lt/durys/
