Smagus pasivaikščiojimas „Vilnos keliu“

R 02
Kailiadirbystės amato meistras, Lietuvos totorius iš Širvintų Virginijus Jakubauskas ir jo žmona Tanė.

Į Raubonių kaimo bendruomenės surengtą amatų festivalį „Vilnonės dienos“ susirinkę svečiai tapo mažo stebuklo liudininkais: senojoje Raubonių karšyklojeverpykloje atgijo ir vėl ėmė dūgzti šimtametės mašinos, prieš žiūrovų akis nusidriekė ilgas „Vilnos kelias“. Visi smalsuoliai galėjo pamatyti, kaip kerpama avis, kaip karšiamos, verpiamos ar veliamos vilnos, kaip mūsų senoliai dažydavo siūlus, apdorodavo avikailius. O Pasvalio rankdarbių klubo „Kraitė“ darbštuolės demonstravo, jog megzti galima ne tik virbalais – dailūs mezginiai gimsta ir siūlus užmetant ant rankų pirštų, alkūnės, ant paprasčiausio grėblio.

„Daugelis girdėjom ir matėm „Duonos kelią“, „Alaus kelią“. Tačiau „Vilnos kelias“ – Lietuvoje, ko gero, vienintelis“, – edukacinę „Vilnos kelio“ programą sukūrusiems žmonėms gerų žodžių negailėjo Savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Užuotas.

O Saločių seniūnas Algimantas Mašalas prisipažino, jog jam pačiam jaunystėje teko ne vieną vilnų maišą užnešti stačiais Raubonių karšyklosverpyklos laiptais: prieš dvidešimtį metų čia dar virė darbas. „Mano mama mėgo megzti, laikė avių, tad jų vilną kasmet veždavom į Raubonis“, – sakė seniūnas. Už puikią iniciatyvą naujam gyvenimui prikelti karšyklos-verpyklos įrengimus  ir sėkmingai įkūnytą sumanymą jis dėkojo veikliai Raubonių bendruomenei bei milžinišką darbą nuveikusiam projekto koordinatoriui pajiešmeniečiui Vaidotui Gikiui. Anot Pasvalio vietos veiklos grupės pirmininkės Helenos Simonaitienės, „LEADER“ programos projektai įrodė, jog dėl paramos lėšų reikia ne konkuruoti, o bendradarbiauti. „Kai susitinka geranoriški parneriai, gimsta dideli, gražūs, prasmingi dalykai. Tokie, kaip Raubonių bendruomenės kartu su partneriais iš Pajiešmenių įgyvendintas projektas „Tradicinių amatų centro įkūrimas“, – džiaugėsi VVG vadovė.

Savivaldybės tarybos narys, verslininkas Rimas Želvys Raubonių bendruomenei įteikė gyvą dovaną – avelę Pumą, prieš tai gavęs pažadą, kad ji bus panaudota ne mėsai, o vilnai. Festivalio dalyvius sveikino Savivaldybės tarybos narys Alfonsas Pulokas, viešnia iš Norvegijos, daugelio rauboniečių iniciatyvų rėmėja, Pasvalio krašto garbės pilietė Inger Bekkevik, kaimynystėje, kitoje Tatulos pusėje įsikūrusios kaimo turizmo sodybos „Tatulos vingis“ šeimininkas Remigijus Kvedarauskas.

Šventės dieną net keturis kartus buvo demonstruojama edukacinė programa „Vilnos kelias“ – nuolat susidarydavo nauji smalsuolių būriai. Festivalio dalyviams padovanoję skambias savo dainas, „Vilnos kelią“ panoro išvysti ir Raubonyse viešėjusių folkloro ansamblių „Pulkelis“ (Panevėžys), „Alksna“ (Mažeikiai), „Ratilio“ (Vilnius) dalyviai.

Apie vilnos kelią pasakojęs pajiešmenietis Vaidotas Gikys yra puikiai perkrimtęs ne tik vilnos apdorojimo procesą, bet ir paties Raubonių vandens malūno bei prie jo esančios karšyklos-verpyklos istoriją.

R 01
Dailių vilnonių rankų darbo gaminių siūlė raubonietė Irena Poškuvienė, rokiškietės Jūratė Deksnienė ir Miglanda Aleksiejienė

Iš raudonų plytų sumūrytas Raubonių vandens malūnas ir vilnų karšykla-verpykla pradėjo veikti daugiau kaip prieš šimtmetį. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Raubonyse iškilęs statinys iš pradžių priklausė dvarininkui Roppui, apie 1921-uosius jį nupirko vokiečių kilmės latvis Jonas Ribbė. Yra išlikęs šio savininko 1924 metais rašytas prašymas „leisti atidaryti vilnos fabriką“ bei unikalūs malūno ir karšyklos-verpyklos brėžiniai su visais autentiškais duomenimis. Iš jų matyti, jog turbinas tuomet sukdavo po malūnu tekėjusios Tatulos vanduo. Tik apie 1950-uosius buvo sumontuoti elektros varikliai, o Tatulos kanalo angos užmūrytos. Bet vietoje nenustygstantis Vaidotas Gikys užsiminė turįs viltį, kad, įgyvendinant jau kitą – vandens malūno atgaivinimo projektą, pavyks viską sugrąžinti į buvusias vietas: atkurti ankstesnę Tatulos vagą, atverti kanalo angas ir vėl pasitelkti vandens jėgą.

Zina MAGELINSKIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-09-19 „Darbe“.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

2 Comments

  1. Lenkiam galvas prieš senosios technikos, tradicijų puoselėtojus ir gaivintojus. Kai nusikasim bulves, būtinai atlėksim Rauboniuosna pasižiūrėti, nusistebėti ir pasidžiaugti!
    Iš teksto vis tik nesupratom: verps ar nebeverps? Jeigu verps, smagu būtų knatų ir verptuvų nuotraukytę išvysti (jau sakėm: gerbiam techniką ir esam smalsūs).
    Ir dar biškiuką: visokios vilnos yra tekę pačiupinėti – nuo kraliko iki kupranugario, nuo merinoso iki kašmyro… Bet kad vilnos keratinas praleistų UV spindulius – divų divas! Navyna mums (žr. tą patį „Darbo“, numerį, kuriame lygumiečiai nuo Pakruojo reklamuojasi: „iš natūralios avių vilnos pagaminta patalynė gerai praleidžia ultravioletinius spindulius“…).
    Majišimts gal ir praleidžia, gal koks žiniukas nuo Saločių ir rašė apie tai, pasiskaitęs kokiame balandžio pokštų lygio žurnale, bet tada mums vis tiek neaišku, kas tas ultravioleto šaltinis lovoje? /primenam, kad „Darbe“ reklamuojama patalynė…/.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *