– Kai pradėjau dirbti kiemsarge, šaligatvius valydavom dideliais mediniais šiupeliais. Tokie faneriniai kastuvai greitai prisigerdavo drėgmės ir būdavo labai sunku kasti, ypač bjauru valyti šlapią sniegą. Dabar senuosius pakeitė lengvi plastikiniai kastuvai. Išbandėm ir naujas plastikines šluotas, tačiau kol kas senosios beržinės tikrai nepakeičiamos, jos daug geriau šluoja, – kalbėjo Pasvalio miesto seniūnijoje devynioliktus metus kiemsarge dirbanti Dalia Sekmokienė.
O Pasvalio miesto seniūnijos administracijos pastato valytoja Giedrė Balčiūnaitė raktų turi daugiau ir už patį seniūną. Būtent Giedrė dažniausiai paskutinė palieka šį pastatą ir išvaliusi jį priduoda saugos bendrovei.
Taigi pakalbinome dvi simpatiškas moteris, kurios savo kasdienį triūsą prilygino Sizifo darbui – atrodo, tik viską švariai išvalė, nušlavė, žiūrėk, ir vėl tuoj pat sniego pridrėbė ar lapų prinešė. Ne ką geriau ir viduje – nespėsi pamatyti, o jau koridoriuje ir ant laiptų palikę bjauraus druskos ir smėlio mišinio pėdsakai.
Sąžininga ir patikima
– Giedrė labai gerai valo mūsų visas administracines patalpas, salę, pastato aplinką, padeda puošti ir tvarkyti. Ji patikima, drausminga ir ypač punktuali, – pagiriamųjų žodžių savo darbuotojai Giedrei negailėjo miesto seniūnas Petras Drevinskas.
Ar valytojos darbas populiarus? Dėl jo varžosi, rodos, daug pretendentų. Ir štai moterys dirba po keliolika metų.
Seniūnas pripažįsta, kad sąžininga ir patikima valytoja visuomet yra vertybė:
– Juk ji ateina jau baigiantis mūsų darbui ir lieka viena tvarkytis. Kabinetuose – ir dokumentai, ir antspaudai, ir kompiuteriai, ir pinigai… Todėl ir labai vertinu Giedrės patikimumą.
O punktualumas dar ypač svarbus, kai reikia iškelti valstybės vėliavą rytą septintą valandą ir vakare dešimtą nuimti.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-01-08 „Darbe“.
