Ar kada nors pagalvojote apie portretą be veido? O gal originaliam portretui jo ir nereikia? Apsilankykite fotografijų parodoje „Portretas be veido“ ir viską pamatysite patys!“ – kviečia Pasvalio krašto muziejus.
„Portretas be veido“ – Panevėžio fotografų draugijos surengta teminė paroda. Joje pristatyti 17-kos autorių darbai, tarp jų – ir dviejų pasvaliečių: Aidos Dulkienės ir iš Pumpėnų kilusios Marijos Šileikaitės-Čičirkienės. Atrankos komisija fotografijas vertino nežinodama jų autorių pavardžių ir negalėdama darbų tapatinti su konkrečiu fotografu. Atrankoje dalyvavo 29 fotografai, pateikę 132 savo kūrinius, o parodon pateko, kaip jau minėta, tik 17-kos autorių fotografijos – iš viso 26 kūriniai.
Originali buvo ir parodos atidarymo įžanga. Fotografijos meno besimokantys Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokiniai į Pasvalio krašto muziejaus salę suėjo kiek ankstėliau, kai prie fotografijų dar nebuvo pavadinimų – kortelės su jais gulėjo ant stalo. Gimnazistai gavo savo mokytojos Aidos Dulkienės užduotį: kiekvienam kūriniui surasti jo autoriaus sugalvotą pavadinimą. Su šia užduotimi jaunieji fotografai susidorojo visai neblogai, tad mokytoja jiems pagelbėjo pavadinimų ieškant vos keletui mįslingiausių kūrinių.
O parodos išvakarėse Aida Dulkienė savo mokinių buvo paprašiusi parašyti, kaip jie patys įsivaizduoja portretą be veido ir kaip jie tokią fotografiją kurtų. Gimnazistai mokytoją nustebino įdomiomis mintimis ir sumanymais. Vieni rašė, jog fotografuotų žmogaus šešėlį ar atspindį, žmogų, savo veidą užsidengusį rankomis, gėlių puokšte ar kuo nors kitu, nusakančiu fotografuojamo herojaus charakterį ir pačią portreto mintį. Kiti pasistengtų, kad žmogaus veidas paskęstų ryškiame saulės blyksnyje ar kad jį paslėptų šešėlis.
Dar kiti savo herojų fotografuotų nusisukusį, nulenkusį galvą, pusiau pridengtu veidu, kuriame matyti tik akys, arba priešingai – uždengtomis akimis.
„Aš savo herojų fotografuočiau kitų žmonių apsuptyje. Tokios nuotraukos idėja – būdamas minioje žmogus slepia savo tikrąjį veidą“, – mintija moksleivė Ona. „Portrete be veido žmogų bandyčiau atskleisti per jo drabužius, kūno sudėjimą, judesį“, – teigia Silvija. „Pasakojimą apie savo herojų kurčiau ieškodama perkeltinės prasmės vaizdinių“, – rašo Greta.
Įdomiausia, kad daugelis moksleivių pasiūlytų „portreto be veido“ kūrimo būdų atsispindėjo ir parodai pateiktose fotografijose, nors jaunieji fotografai iki tol dar nebuvo jų matę.
Muziejaus salėje vietas parodos eksponatams parinkęs ir fotografijas iškabinęs muziejaus dailininkas Paulius Ramanauskas minėjo, jog ši įspūdinga paroda ne tik fotografija ar daile besidominčius gimnazistus, bet ir visus lankytojus kviečia ilgėliau pastovėti prie kiekvieno kūrinio, įsigilinti į jo mintį, portretinio žanro subtilybes, pasisemti naujų idėjų, fotografavimo stilistikos paslapčių.
Nors portretinėse nuotraukose herojaus išgyvenamas emocijas, galbūt ir charakterio savybes pirmiausia galima nuspėti iš jo veido, labai daug ką pasako ir atskiros detalės. Tarkim, viename iš parodos „Portretas be veido“ kūrinių – kryželis ant nusisukusio , raumeningo, besitreniruojančio vyriškio nugaros („Karys“), dujokauke uždengtas veidas („Nuojauta“), debesėliu pridengtos senolės akys („Ji pati kaip debesėlis“)…
„Portretas – vienas iš seniausių ir visai pagrįstai laikomas vienu sudėtingiausių vaizduojamojo meno žanrų. Jame susipina ne tik portretuojamųjų išorinės ar vidinės savybės, laikmečio žymės, bet taip pat ir autoriaus sumanymas bei jo individualus santykis su modeliu.
Kita vertus, šiandieniniame informacijos sraute vis mažiau laiko belieka detalėms, vis sunkiau sekasi sutelkti dėmesį į individualius asmens charakterio bruožus, tad nieko nuostabaus, kad neretai žanro ribos vos juntamos arba jų nebelieka iš viso, o portretai ima panėšėti į įvairias siužetines kompozicijas. Galbūt čia galima pamėginti įžvelgti ir tam tikras bendras mūsų laikmečio tendencijas, arba tiesiog pašmaikštauti, kad autoriai, kurdami konkrečių asmenų portretus, nesąmoningai perteikė ir apibendrintą šiuolaikinės visuomenės portretą – iš dalies nuasmenintą, kai kada manieringą, bet neabejotinai tikrą ir paveikų“, – parodos kataloge rašo Panevėžio fotografijos galerijos vedėjas Sigitas Laurinavičius.
O Aida Dulkienė savo mokinius irgi kvietė nebijoti fantazuoti ir eksperimentuoti.
„Fotografijose, kurias darom šeimos albumams, norim matyti tikrus savo tėvų, senelių, prosenelių, brolių, seserų ir kitų artimųjų veidus, kad nuotraukos mums visada primintų šiuos žmones. Bet meninėje fotografijoje reikia išlaisvinti vaizduotę, sugalvoti įdomių, galbūt, iš pirmo žvilgsnio net neįmanomų idėjų. Panaudokit tai, ką perskaitėte knygose, išgirdot iš savo tėvų ar senelių, ką sužinojot besigilindami į savo pomėgius. Pasaulis ir gyvenimas yra labai įvairus, tad tokie tebūna ir jūsų kūriniai,“ – linkėjo jaunųjų fotografų moyktoja.
Anot vieno iš parodoje pristatomų kūrinių autoriaus, Panevėžio fotografų draugijos pirmininko Tado Povilionio, „portrete be veido nėra atpažįstamų veidų. Bet būsenos galimai patirtos kiekvieno čia ir dabar, praeityje ar paskendus ateities labirintuose“.
