Tiek lietuvių, tiek bet kurioje kitoje pasaulio kalboje yra šimtai tūkstančių žodžių. Tačiau kad ir kaip juos dėliotume, kad ir kokia intonacija sakytume – jie niekada neatstos muzikos.
Melodija iškalbingesnė už tūkstančius žodžių. Tai ta Dievo dovana, kuri gali prasigraužti pro pačią storiausią odą, pro labiausiai surambėjusią širdį ir paliesti patį sielos vidurį… Ir tada mes verkiame, juokiamės, gyvename… Mes jaučiame gyvenimą, nes muzika ir yra gyvenimas…
Kokie laimingi turėtų būti tie, kuriems Aukščiausiasis suteikė galią glostyti žmonių sielas – muzikantai, kompozitoriai, dainininkai…
Veidai ir vardai
Praeitą šeštadienį Vaškų kultūros centre vyko renginys, skirtas liaudiškos muzikos kapelai „Vaškai“, jau keturiasdešimt metų dovanojančiai džiaugsmą mūsų krašto žmonėms.
Kiekvieno renginio sėkmės lakmuso popierėlis – žiūrovai. Pakanka išvysti salėje sėdinčius žmones ir labai nesunkiai gali suprasti, kada renginys „pasmerktas“ sėkmei, o kada padarytas tik „dėl pliusiuko“. Vaškų kultūros centro salė buvo pilna. Keturiasdešimt „Vaškų“ kapelos gyvavimo metų – tai ne tik muzikantų, bet ir jų artimųjų, kaimynų, pažįstamų istorijos, jų gyvenimai, kuriuose vienu ar kitu momentu skambėjo muzika.
Ir nors daugumą ant scenos grojusių atlikėjų drąsiai galima vadinti seneliais, nostalgiški prisiminimai ir muzikantų charizma padėjo žiūrovams išlyginti artistų raukšles, priauginti plaukus, numesti metų naštą ir vėl prieš save matyti linksmus, jaunus, gyvenimu pulsuojančius žmones. Tokius, kokie jie buvo 1977 metais, kai pirmą kartą lipo į sceną…
Anuomet, Vaškų miestelio administracijos pageidavimu, reikėjo suburti kapelą. Į kultūros namus buvo pakviestas birbyne grojantis Antanas Garalevičius, trimitą pučiantis Bronius Venclova, akordeoną virkdantis Rimantas Zimka ir kontrabosininkas Antanas Mikeliūnas.
Po daugybės metų Antanas Garalevičius prisimins: „Pradžiai pabandėme vieną kitą liaudišką kūrinėlį. Pirmasis, kuris geriausiai išėjo pagroti, buvo valsas „Šiaurės vėjas“.
Anuomet kupeton susirinkę kaimo berniokai greičiausiai net nenujautė, kad „Šiaurės vėjui“ likimas lems skambėti keturis dešimtmečius ir garsas bus girdimas gerokai toliau už Pasvalio rubežiaus…
Tai bus vėliau, o kol kas, paakinti pirmosios sėkmės, vaškiečiai stiprina savo gretas. Prie muzikantų prisijungia šviesaus atminimo būgnininkas Vincas Magelinskas. Tais pačiais metais į kapelą ateina muzikantai iš Pasvalio: klarnetu grojantis Stasys Vitonis ir smuikininkė Elena Kireilytė.
Paradoksas – stiprėjantys „Vaškai“ išaugina dukrą – Pasvalio kultūros namų kapelą „Svalia“.
Per visą savo gyvavimo istoriją „Vaškai“ taip susitapatins su „Svalia“, kad ne tik tuomečiame „Valstiečių laikraštyje“ ar „Tiesoje“, bet neretai ir „Darbe“ pasirodys straipsniai, kuriuose bus parašyta: „Stasio Vitonio vadovaujama „Vaškų“ kapela“. Arba – nuotraukoje „Vaškai“, o po ja prierašas: „Pasvalio kultūros namų kapela „Svalia“…
1980 metais pirmas rimtas išbandymas – respublikinė dainų šventė. Joje dalyvauja jungtinės abiejų kapelų pajėgos.
Publika nori ne tik muzikos, bet ir dainų. Nusprendžiama ieškoti dainininkių. Reikia, kad būtų balsingos, nebijotų scenos, patiktų publikai ir, svarbiausia, būtų savos. Toli ieškot netenka – Vaškų vaikų darželio vedėja Bronislava Jasiūnienė ir vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Danutė Morkūnienė tampa pirmosiomis „Vaškų“ solistėmis.
Be kapelos tuometis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas. Vaikų krikštynos, jubiliejai, abiturientų atestatų teikimo šventės ir, žinoma, koncertai. Daugybė koncertų. Ir ne tik Lietuvoje – kartu su „Svalia“ koncertuojama Latvijoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Vokietijoje.
Su metais keičiasi ne tik repertuaras, bet ir muzikantai, atlikėjai. Į kapelą ateina šviesaus atminimo armonikininkas, būgnininkas Eugenijus Kuprinskas, birbynininkai Rimas Kazulis ir Juozas Steponaitis, dainininkės Aelita Garalevičienė ir Renata Fominaitė-Kaziliūnienė, tūba grojantis Vytautas Gasiūnas, akordeonistas, dainininkas Giedrius Gumbelevičius, trimitininkas Antanas Satkus.
Ir tai bus gerokai daugiau nei kapelos kolektyvas. Vienminčių kompanija, klubas, šeima… kur kiekvienas bus svarbus, nepakartojamas, laukiamas…
Saulė kils ir leisis, naktis keis dieną, mėnesiai – metus. O jie toliau atkakliai gros, nepamiršdami į kiekvieną natą įpinti dalelę savęs.
Ko gero, viena iš didžiausių „Vaškų“ kapelos stiprybių – sugebėjimas nuolat atsinaujinti.
Kažkuriuo momentu greta suaugusių vyrų scenoje kaip lygūs su lygiais atsistos Pasvalio muzikos mokyklos mokinės vaškietės Greta Garalevičiūtė ir Rita Dorofejeva, tada dar nė dešimties metų neturintis būgnininkas Gajus Garalevičius.
Viename kolektyve gros senelis, marti ir anūkai… Ilgametis Vaškų seniūnas, dabar – Pasvalio savivaldybės tarybos narys Vladas Vitkauskas šventinės vakaronės metu Garalevičius pavadins analogų mūsų krašte neturinčia muzikine dinastija…
Atsinaujinimas tęsiasi ir toliau. Prieš beveik dvejus metus į kapelą atėjo jauna, gabi smuikininkė Danguolė Dovidaitytė, kuri, jau būdama studentė, vis grįžta groti į Vaškus. O prie būgnų pakaitomis sėdasi broliai Simas ir Benas Kaziliūnai.
Ir vėl kažkas bando lenkti pirštus: koncertas Iecavos (Latvija) miesto šventėje, kapelų konkursas Vilkaviškyje, Paįstryje vykusiame konkurse „Motieje rats“ laimėtas pagrindinis prizas, pasirodymas Miežiškių kultūros centro organizuojamame koncerte-varžytuvėse „Kapelmaušis“, koncertai „Cido“ arenoje, mažųjų 2018 metų kultūros sostinių prisistatyme Vilniuje… Pirštų nebeužtenka, o išvardinta tik maža dalis pasirodymų…
Gyvenimu virtęs darbas
Scenoje gęsta šviesos ir į žiūrovus iš senų fotografijų ima žvelgti tie, kurių nebėra – Vincas Magelinskas ir Eugenijus Kuprinskas. Ima verkti Antano Garalevičiaus ir Juozo Steponaičio birbynės, pasakodamos apie veidus ir vardus, apie pirmąją pažintį ir repeticijas, gastroles ir nuotykius, ir apie tūkstančius žodžių, taip ir neištartų netikėtai išėjusiems draugams…
Ir į sceną žengia visi tie, kuriuos keturiasdešimt metų vienijo „Vaškų“ kapela. Nesvarbu, kad jėgos nebe tos, nesvarbu, kad kandys baigia suėsti 35 metų senumo kostiumus – svarbiausia, kad jie dar turi ką pasakyti ir padainuoti savo žiūrovams. Svarbiausia, kad jie išliks jauni, „kaip visa Lietuva“…
O po to trenks maršas! Garbūs svečiai sakys jausmingas kalbas, dovanos simboliškas dovanas, teiks padėkos raštus…
Kuklus ir nedaugiakalbis „Vaškų“ kapelos vadovas Antanas Garalevičius tyliai ir nuolankiai stebės šią ceremoniją, regis, niekaip nesuprasdamas, kodėl jam visi dėkoja už darbą, kuris seniai virtęs jo gyvenimu…
Pasibaigus iškilmėms kažkas paklaus – o kas toliau?
„Jei Dievas mūsų nepasišauks, tai galėsime šiek tiek ir pagroti,..“ – šyptelės Antanas Garalevičius, duodamas suprasti, jog niekas nesikeičia. Ir toliau bus repeticijos, gastrolės, koncertai… Gyvenimas muzikai ir muzika gyvenimui. Ir kaip visus tuos keturiasdešimt metų – paprastas, kasdienis, nesumeluotas savęs dalinimas kitiems…
