– Jeigu ne Mažoji Lietuva, neaišku, ar tautinis kostiumas būtų atėjęs į Didžiąją Lietuvą, – svarstė Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, nors pati aukštaitė, kilusi iš Panevėžio, tačiau jau ketvirtį amžiaus dirbanti Mažosios Lietuvos muziejuje.
Pasvalio krašto muziejuje ji pristatė parodą „Tautinis kostiumas – etninio tapatumo simbolis“.
Tyrinėjant tautinio kostiumo istoriją, tenka atsigręžti į senąją, dažniausiai vokišką, ikonografiją.
Į Mažosios Lietuvos valstiečius lietuvius, kaip į Prūsijos valstybės gyventojus, jau XVII amžiuje atkreipė dėmesį vokiečių etnografai ir kraštotyrininkai, nes lietuviai, išlaikę savo senąją kalbą ir papročius, tarp kitų Prūsijos gyventojų atrodė gana egzotiškai. Prūsijos valstybėje anuomet buvo daug įgudusių raižytojų, piešėjų, kurie sugebėjo tiksliai pavaizduoti tuometį krašto etnografinį foną.
Štai Eduardas Gizevijus (1798– 1880) savo gyvenimą paskyrė nykstančiam lietuvininkų kultūros paveldui tyrinėti ir išsaugoti. Baigęs Gumbinės gimnaziją, įstojo į Karaliaučiaus universitetą, mokytojavo Tilžėje.
Ypač vertingi Eduardo Gizevijaus akvarele tapyti piešiniai, kuriuose vaizduojamas Mažosios Lietuvos kraštovaizdis ir kaimo žmonės šventiniais drabužiais. Vienas gražiausių – Tuzės Yvuolaitienės-Petkikės, dėvinčios tradicinį ištekėjusios moters galvos apdangalą – kyką, portretas. Jis vadinamas Mažosios Lietuvos madona – moters veidas spindi paslaptinga šypsena, gerumu ir šiluma.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2017-03-21 „Darbe“
