1944-ieji metai Lietuvoje, vokiečių okupacija. Kas dedasi rytų fronte neaišku. Gyventojai neturėjo teisės klausytis radijo imtuvų, daug kam buvo jie atimti. Laikraščiai apie tai nerašė. Gyvenome nieko nežinodami. Šiauliuose buvo dvi valdiškos gimnazijos: mergaičių (dabartinė Didždvario) ir berniukų (dabartinė J. Janonio). Balandžio mėnesį prieš šv. Velykų atostogas vokiečiai gimnazijas uždarė. Remiantis trimestrų pažymiais, išduoti atestatai. Be abitūros egzaminų, be išleistuvių vakaro. Gimnazijose ir Pedagoginiame institute (dabartiniame Šiaulių universitete) įsikūrė vokiečių karo ligoninės. Dauguma vaikinų patraukė į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę. Merginoms buvo pareikšta: kas norės rudenį studijuoti, turi eiti dirbti į karo ligonines arba vykti į reicho darbo tarnybas Vokietijoje. Kilusios iš kaimo, grįžo namo ir ten slapstėsi. Likusioms teko eiti į Pedagoginio instituto patalpose įrengtą ligoninę ir ten dirbti. Kabinetuose buvo priguldyta sužeistų vokiečių kareivių. Po kurio laiko mus perkėlė į berniukų gimnazijoje įrengtą operacinę. Tačiau čia neteko dirbti, buvome paskirtos vokiečių medicinos seserų padėjėjomis. Palatose buvo perrišami sužeistieji. Prisimenu vieną atvejį, kai medicinos sesuo palatos viduryje pasidėjo dubenį su kalio permanganato skiediniu, pasistatė šalia savęs sužeistąjį, kuriam buvo amputuota ranka ir plėšte nuplėšė pridžiuvusius tvarsčius. Pasipylė kraujas, kareivis nualpo. Aplaidi seselė vos spėjo pabėgti nuo įtūžusių nelaimėlio palatos bičiulių. Prieš akis stovi kareivis, gulintis tarsi kirviu perkirsta koja. Žaizdoje tiesiog knibždėjo kirmėlėmis… Vyras prašė vaistų nuo skausmo, o jų beveik nebuvo. Trūko paprasčiausių tvarsčių…
Atvykus sanitariniam transportui, visas gimnazijos kiemas būdavo priguldytas neštuvuose gulinčių sužeistųjų: purvinų, apdegusių, šiaip taip sutvarstytų. Palatos sausakimšos, vaistų, tvarsliavos nėra. Pasigirsta triukšmas – rėkia sužeistasis. Žmogus ką tik pabudo po operacijos ir bandė išlipti iš lovos. Kad nebėra kojos, suprato tik nugriuvęs ant žemės… Šalia jo, ant grindų gulėjo nualpusi mano klasės draugė. Nutempiau ją į gydytojo kabinetą, atgaivinome. Pareiškė, kad niekada nestudijuos medicinos. Tiesa, po karo tapo nebloga gydytoja…
Pati prasčiausia palata buvusi pirmame aukšte, šalia tualetų, buvo skirta ne arijams. Jiems ir maistas blogesnis, ir vaistų beveik negaudavo. Čia gulėjo ukrainietis, estas, pora latvių ir lietuvis Juozas Genys. Kilęs lyg nuo Biržų, bet dabar atmintyje kyla, kad jis buvo iš Pumpėnų krašto. Jaunuolis buvo įstojęs į savisaugos dalinį, po to, apsigalvojęs du kartus bėgo, bet abu kartus buvo sugautas ir grąžintas. Per treniruotę nukrito nuo skersinio ir susilaužė koją. Eiti Juozas galėjo tik su ramentais. Pas jį atvažiavo motina ir sesuo (tikriausiai su arkliu, nuo Pumpėnų, nes nuo Biržų nebūtų galėjusi tiek toli važiuoti be leidimo). Motina maldavo gydytoją, kad Juozą išleistų, bet šis nesutiko. Tada aš ryžausi jam padėti pabėgti. Popiečio ramybės metu sužinojau, kad gydytojas išėjęs į miestą. Juozas persivilko atvežtais civiliais drabužiais ir mums pasisekė nepastebėtiems išeiti iš ligoninės. Galvodami, kad gydytojas gali eiti centrine Tilžės gatve, pasukome į skersgatvį tuoj už ligoninės (dabar ten stovi gimnazijos priestatas). Jau džiaugėmės, kad pavyko pabėgti, kai staiga priešais pamatėme gydytoją. Šis su ginklu rankose privertė mus grįžti atgal.
Prasidėjus oro antskrydžiams, medicinos seserys vokietės turėdavo net su lovomis tempti sužeistuosius į rūsį. Gydytojas dieną naktį neišeidavo iš operacinės. Darbingas buvo tik kavos, cigarečių ir spirito pagalba.
Vieną dieną buvo pradėta su-žeistųjų evakuacija. Juos krovėme į sanitarines mašinas ir vežėme į geležinkelio stotį, kur laukė sanitarinis traukinys. Vargšas Juozas Genys verkdamas prašėsi išleidžiamas. Dejavo, kad yra invalidas, nemoka vokiečių kalbos, pražus toj Vokietijoj. Deja, niekuo nebegalėjau jam padėti. Pati vos nuo jo atsiplėšusi, šokau jau iš judančio traukinio.
Praūžus frontui, berniukų gimnazija sudegė. Žiojėjo kiauri langai, nebuvo stogo, aplink mėtėsi ligoninės inventoriaus nuolaužos, nešvarūs bintai.
Teko girdėti, kad ties Karaliaučiumi sanitarinis traukinys buvo subombarduotas. O gal netiesa? Gal Juozui Geniui pasisekė likti gyvam, gal grįžo į tėviškę? Gal iš Vokietijos pateko ir apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose?
Būtų įdomu sužinoti ar Pumpėnų apylinkėse yra gyvenančių Genių. Gal yra kas žino apie Juozo likimą?
Aldona ČEPULIENĖ
