Vakar buvo minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Lietuvoje kasmet nusižudo per tūkstantį žmonių, o pernai, palyginus su 2012 metais, savižudybių skaičius, deja, padidėjo. Nejaugi iš tiesų esame potencialių savižudžių šalis ir kaip įveikti šią nesibaigiančią savižudybių epidemiją? Apie tai savo mintimis paprašėme pasidalinti kraštietį, Vilniaus universiteto profesorių, vaikų ir paauglių psichiatrą Dainių Pūrą.
Trūksta įgūdžių naudotis laisve
– Pirmiausia norėčiau visus paraginti pagaliau pamiršti primityvius mitus, esą polinkis žudytis yra neišvengiamas reiškinys, „įrašytas“ į Lietuvos gyventojų genus. Nieko panašaus. Daug valstybių, tarkime, Suomija, Vengrija, Estija, prieš 20 metų turėjo tokį pat savižudybių paplitimą kaip ir Lietuva. Bet tos šalys nuosekliai investavo į šio reiškinio mokslinę analizę. Buvo išgryninti vyraujantys rizikos ir apsauginiai veiksniai, pasirinkti prioritetiniai savižudybių prevencijos taikiniai, priemonės, jos nuosekliai finansuojamos ir vykdoma procesų bei tendencijų stebėsena. Dabar minėtose valstybėse savižudybių gerokai sumažėjo.
Deja, Lietuvoje susiduriame su liūdna situacija, kai žmonėms, kuriems kyla rizika nusižudyti arba bandžiusiems tai padaryti, tiesiog nėra tinkamos pagalbos, – apgailestauja prof. D. Pūras.
–Savižudybė – labai sudėtingas reiškinys. Jo paplitimą lemia bent keliasdešimties rizikos ir apsauginių veiksnių – biologinių, psichologinių, socialinių – kombinacija. Jei valstybėje ar regione savižudybių epidemija tokia didelė, kokia yra Lietuvoje, taip pat visoje Rytų Europoje, ypač tuose kraštuose, kurie buvo inkorporuoti į Sovietų Sąjungą, svarbiausias rizikos veiksnys neabejotinai susijęs su socialinės transformacijos nesėkmėmis.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2014-09-11 „Darbe“
