– Ar žinot kiek man metų? Greitai bus 85-eri. Mane gal pats Dievas laiko. Daug jaunesni žmonės iš patalo nepasikelia. Aš dar visoje sodyboje pati žolę nupjaunu, – prieš penkiolika metų kalbėjo Emilija Čirikienė, sutikta didelėje, gražioje ir tvarkingoje Dovydų kaimo sodyboje.
Ši močiutė turbūt net sapne nesapnavo, kad vėl susitiksime jos šimto metų jubiliejaus proga. Tik ne Dovyduose, o Grūžiuose pas įdukrą Dalią.
Pasveikinti Emilijos Čepaitės- Čirikienės tokia garbinga proga atvažiavo ir svečių būrelis – Vaškų seniūnas Kęstutis Jasėnas ir socialinė darbuotoja Edita Jasiūnienė, Grūžių bendruomenės pirmininkė Genė Domarkienė, rajono mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas, socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė.
Prieš šimtą metų, 1915-ųjų gruodžio 12 dieną, Emilija Čepaitė- Čirikienė gimė Linkaučiuose, Pakruojo rajone. Tėvai buvo ordinarininkai, taigi savo žemės neturėjo, todėl kraustydavosi iš dvaro į dvarą.
Nuo vaikystės tarnavo ir Emilija, dirbo įvairiausius ūkio darbus, o mokyklą lankė tik metus.
– Šeimoje augome dvi seserys ir du broliai. Aš – pati jauniausia, viena ir likau. Sesuo Marytė mirė vos penkiasdešimties metų sulaukusi, broliai Jonas ir Juozas – jau gerokai vyresni. Motina gyveno beveik devyniasdešimt, dar dvylika metų po tėtės mirties, – prisimena šimtametė, kuri šeimoje ilgaamžiškiausia.
Nors jos gyvenimas buvo kupinas ir netekčių, ir sunkumų, ir išbandymų…
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-12-19 „Darbe“.