Konstanciją Vinkelienę pasvaliečiai žino kaip ilgametę Diliauskų kaimo bibliotekos vedėją. Biržų rajone gimusi ir ten 30 gyvenimo metų praleidusi, nuo 1969-ųjų ji gyvena Pasvalio krašte, rusų kalbos ir literatūros mokytojos darbą iškeitusi į bibliotekininkystę. Diliauskų žmonės ar kitur esantys bičiuliai bei rajono literatai ją pažįsta ir kaip puikių eilėraščių kūrėją. Pagaliau Konstancija surinko savo gyvenimo kūrinius į vieną knygą – jos sutiktuvės vyko Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje rugsėjo 18 dieną.
Klausytis gyvenimo – tai klausytis laiko, kuris jau nugyventas ar dabar gyvenamas. Iš jo – patirtis, o iš jos – išmintis. Tokia metafora Konstancija Vinkelienė pavadino pirmąją savo kūrybos knygą („Klausaus Gyvenimo“, UAB „Utenos Indra“, 2015). Kaimo gegužinės, sulyti vieškeliai, basų kojų pėdos, raudonas radastų krūmas – atminties ženklai, sugrąžinantys autorę į jaunystės laiką. Kūryba leidžia žmogui įvardyti žodžiais tai, kas buvo seniai, kas išliko, kas brangu, ir tokiu būdu ne tik užfiksuoti savo gyvenimą, bet ir kalbėtis su kitais – kviesti kartu sugrįžti į buvusio laiko patirtis, atgaivinti buvusius išgyvenimus, apmąstyti atrastas gyvenimo tiesas ir su įgyta išmintimi išgyventi dabarties laiką.
Konstancijos gebėjimas kurti išraiškingą, įdomų meninį vaizdą ir palikti erdvę skaitančiojo minčiai eilėraščius pakelia į aukštesnį meninį lygį, žavi autorės subtilumas, dėmesys detalei. Jautriai reaguojama ir į gamtos grožį, ir į gyvenimo dovanas – džiugias ir skaudžias akimirkas. Daugoka liūdesio, bet jis ne slegiantis, o skaidrus, ateinantis iš suvokimo, kad taip viskas trapu ir ne viskas taip, kaip norisi… Iš tokio liūdesio ir poezija.
Autorė pasirenka laiko karpymo metaforą, kalbėdama apie žmogaus pasinėrimą į atminimus: pabyra jie lyg sukarpyto popieriaus margi lapeliai. Arba – mintimis dėliojamas laiškas, kuriame veriasi praeities vaizdai: jurginai prie tvoros, molinės puodynės, rietimas drobės, medaus koriai, šieno kvapas… O metai nušlama medžių viršūnėm, nuvilnija rugiais. Į praeitį tenka grįžti „siauručiais atminimų tiltais“ – suprantama, kad daug kas išdilo, išbluko. Tenka bristi ir „per duriančių ražienų lauką“ – į aną gyvenimą, kurio, atrodo, gal ir nebuvo, tik „tolimam sapne prisisapnavo“. Norėtųsi „apeit visą gyvenimą nuo pat pradžių“, deja, tai neduota. Tik „iš slapčiausių gelmių / Išplaukia duslūs varpo garsai. / Buvęs gyvenimas“.
Dažname eilėraštyje randame rudens įvaizdį. Jis tampa gyvenimo etapo metafora – to etapo, kai liūdna, bet gražu… kai aštriau jaučiama, kad dienos krinta, kaip krinta lapai… ir vis greičiau ir greičiau – tas laikas, lyg smėlis pro pirštus… kai vasara lieka „tolių miražuos“. Ruduo vaizduojamas ir kaip nykumos laikas, kai „pilkais skaruliais draikosi tamsa ir begalinė dargana“, o tai atspindi žmogų užklumpančią būseną, kai trūksta šilumos širdyje, kai siela pasiilgsta švelnios glamonės, kai depresyviai vaidenasi pabaiga.
Žavūs ir tiesioginę prasmę turintys rudeniškos gamtos vaizdai: apkrito vasarą beviltiškai nuraudę lapai; ruduo prie kiemo vartų aksomu žvilgančius kaštonus mėto; svaigina kvepėjimas obuolių ir mėtų rugsėjo soduos; dega, liepsnoja rudenio laužas; vėsa dvelkiantys paūksniai ir gilus, viliojantis rudens dangus… Šitaip kasmet – gervės klyks, ant sparnų išsinešdamos vasaros saulę; voratinklių marškas nuo veido braukysi. Bet patinka ruduo – prisipažįsta autorė: kai keičiasi rudenio spalvos, kai liepsnoja klevai, nes tada pavargusioms rankoms ir sielai „vėl ateina gili atgaiva“.
Ir kitokia gamta matoma subtiliu žvilgsniu: pavasaris „gaiviais kvapais alsuoja“, „baltais kvapniais varpeliais skambina pakalnutės“, žiedlapiai sode – „skuteliai balto šilko“; vasara „alsuos liūdnais saulėlydžiais, laukų gėlėm, rugiais“, o „šiltas vėjas į akis kvatos“; net ir žiemos grožis „iš proto veda“, kai speigas, kai mėnulio pilnatis, kai Paukščių Takas ryškus, kai snaigės – baltos plaštakės – krinta ant trobų ir gyvenimų.
Regina GRUBINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-09-29 „Darbe“.
