Prieita kritinė riba
Pastaruoju metu internetinė ir tradicinė žiniasklaida mirga nuo publikacijų apie žemas pieno supirkimo kainas, kurios varo į neviltį karvių bandas laikančius ūkininkus ir bendroves. Ar iš tikro pieno ūkis jau priėjo žlugimo ribą? O gal vis dėlto sutirštinamos spalvos? Nuo tokių klausimų ir pradėjome pokalbį su Manikūnuose gyvenančiais, per pusę amžiaus perkopusiais Vida ir Vitalijumi Steponavičiais. Vieni iš pirmųjų šio krašto ūkininkų dabar laiko 28 karves. „Žinoma, kad teisybę rašo. Ne pyragai šiandien pieno gamintojams. Birželį už kilogramą pieno mokėdavo dar po 16,5 eurocento, o liepą – jau 14,25 eurocento. Liūdniausia, kad, deja, nematyti jokių šviesesnių perspektyvų“, – nevyniodama žodžių į vatą sako V. Steponavičienė. Pašnekovė pritaria nuomonei, kad tokios žemos supirkimo kainos reiškia ribą, už kurios jau prasideda pieno ūkių griūtis. „Gal išgyventi ir galima, tačiau apie ūkio modernizavimą, investicijas galima tik pasvajoti. Atvirai pasakius, kartais kyla minčių atsisakyti ūkio“, – pridūrė šeimos galva Vitalijus Steponavičius. Pašnekovai tvirtino, kad sunku susigaudyti nuolat besikeičiančių pieno supirkimo kainų karuselėje. Ilgą laiką nešę pieną į „Pieno žvaigždėms“ priklausantį supirkimo punktą, prieš kurį laiką ūkininkai pasuko į kooperatyvą „Pieno puta“, kuris vienija per tūkstantį smulkių pieno gamintojų Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos, Zarasų rajonuose. Vienintelė paguoda – manikūniečiai beveik neturi didesnių finansinių įsipareigojimų.
Ūkininkauti pradėjo turėdami penkias karves ir seną vikšrinį traktorių
Iki Nepriklausomybės atkūrimo Vitalijus Steponavičius Namišių kolūkyje dirbo vairuotoju, o Vitalija – buhaltere. Vitalijus kilęs iš Deveitonių kaimo, o Vidos gimtinė – Manikūnų kaimas. Prieš 23 metus Steponavičiai ūkininkauti išėjo kartu su pirma 27 apsisprendusiųjų pradėti naują gyvenimo kelią banga. Tais pačiais metais ūkininkauti pradėjo Grypkeliuose gyvenantis Vitalijaus pusbrolis Jonas Steponavičius.
Kodėl pasirinktas ypač daug triūso reikalaujantis pieno ūkis? „Todėl, kad iš bendrovės už pajus gavome kelias karves, o dvi nuosavas turėjome. Taip ir tapome smulkiaisiais ūkininkais“, – šypsodamasi paaiškino Vida Steponavičienė. Kita svarbi priežastis – tais laikais pieno kainos buvo gana aukštos.
Netrukus ūkininkų kieme atsirado kaimo gyventojų vadinamas „špyžius“ – senutėlis vikšrinis traktorius T-74. Vitalijus jį pirko kartu su dviem broliais. Ūkio darbuose labai praversdavo kaimynų giminaičių turėta vokiška šienapjovė. Trise – jaunieji ūkininkai ir Vidos mama į ganyklą pas karves pažliugusiais laukais, purvynais važiuodavo motociklu „Iž Jupiter 3“. Kažkokiu būdu sugebėdavo vietos motociklo lopšelyje atrasti ir pieno bidonams. „Su šieno rinktuvais būdavo gana sudėtinga įvažiuoti į kiemą. Šieną išdriekdavome, o paskui su šakėmis sunešdavome į daržinę. Taip vargome kokius penkis, šešis metus“, – ūkininkavimo pradžią prisimena V. Steponavičius.
Sigitas KANIŠAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-08-01 „Darbe“.
