Saugo ne tik aludarystės amatą, bet ir bendrystę

Apynių skynimo šventė pas Juliką – sena mano svajonė, kurios daug metų neleido įgyvendinti nesibaigiantys darbai, projektai ir komandiruotės. 

Ironiška, bet būtent projektas, kuriam ruošiu šį straipsnį apie senąją aludarystę saugantį Juliką Simonaitį, pagaliau mane atvedė į Kalneliškių vienkiemį, kur jau daug metų rudens pradžioje renkasi jo giminės, bičiuliai ir kaimynai – skinti apynių spurgų.

Nuo pat ryto šimtametėje sodyboje pilna žmonių ir judesio. Vyrai guldo aukštas apynių kartis, aplink jas tuoj pat susėda skynėjai, o pats Julikas vis dingsta prie senos duonkepės krosnies. Pakursto malkas, tikrina kaitrą, kažką pataiso ir vėl neria į kiemą. Kai ateina laikas, pats pašauna kelias skardas bulvių kugelio. 

Kugelis ir barščiai čia priklauso tai pačiai tradicijai, kaip apyniai ir alus. Patalkiai be stalo – ne patalkiai. O per didįjį Simonaičių giminės susitikimą toje pačioje krosnyje kepamos bandelės. Apie tūkstantį. Ne dėl gražaus skaičiaus – tiesiog tiek reikia gausiai Simonaičių giminei. 

Kol krosnyje kepa kugelis, rankos skina apynius. Kalbos veja kalbas, kažkas juokiasi, kažkas užtraukia dainą. Jaunas ir senas sėdi greta, ir kvapnus apynio spurgas kažkaip labai paprastai sulygina visus. 

O tame skynime gimsta tai, ko, atrodo, vis mažiau lieka mūsų kasdienybėje – prigimtinė bendrystė. Nereikia ieškoti užsimiršimo telefone, nes tai, kame esi, kuo kvėpuoji, ką ragauji ir lieti, yra drugelio sparno trapumo praeities atspindys, kurio tokiu pačiu pavidalu jau niekada nebebus. 

O tarp visų sukasi Julikas. 

Jam 89-eri. Kitąmet – devyniasdešimt. Tačiau pabandyk jam pasakyti, kad ko nors nebedarytų pats. Reikia panešti – neša. Reikia pataisyti – taiso. 

Giminaitė Dalia Stalilionienė juokdamasi pasakoja, kaip prieš porą metų Julikas neleido sūnui nupjauti medžio šakos – esą šis nemokės. Įlipo pats. Nukrito, susižalojo, kurį laiką vaikščiojo su ramentais. 

Atsigavo. 

– Neapsakomas darbštumas. Kibiro iš jo neatimsi, – šypsosi Dalia.

Tas, kuris liko 

Julikas augo Juozapo ir Agotos Simonaičių šeimoje. Vaikų buvo dešimt. Tėvas – kalvis, važinėdavęs su kūlimo mašina pas ūkininkus. Julikas prisimena, kad po kūlimo kiti vyrai eidavo į patalkius, o tėtis jau rūpindavosi, kaip anksti rytą kūlimo mašiną nugabenti pas kitą ūkininką. 

Alus Simonaičių namuose irgi buvo gyvenimo dalis. Jį darydavo abu tėvai, bet kadangi Juozapas nuolat buvo paskendęs darbuose, prie alaus darymo kubilų dažnai sukdavosi mama. Julikas prisimena net jų ginčus: mama norėdavusi švelnesnio, skanesnio alaus, o tėvas burbėdavęs – kas iš jo, jeigu bus „kaip bala“. 

Vaikai viską matė: kaip mirkomi ir daiginami miežiai, ruošiamas salyklas, kūrenama, salinama, tekinama. Julikas padėdavo, bet ilgą laiką pats alaus nedarė. 

– Mamai, tėčiui padėdavau, matydavau. Kai mama pasimirė, tada jau perėmiau, pradėjau daryti, – prisimena jis. 

Ko gero, tikri amatai taip ir perduodami – augant šalia, matant, padedant, įsimenant, o vieną dieną, atėjus laikui, kai nebėra kam kitam padaryti, savaime perimami. 

Juliko gyvenime tas pasilikimas šalia tėvų buvo svarbus. Broliai ir seserys užaugo, išsiskirstė kas sau. Jis mokėsi, vėliau apie tris dešimtmečius dirbo Joniškėlio žemės ūkio mokykloje. Buvo kviečiamas į Vilnių – siūlytas darbas ministerijoje, žadėtas butas. Vėliau kvietė dirbti ir į Klaipėdą, Smalininkus. 

Tačiau tėvai seno. 

– Išauginom dešimt vaikų ir likom vieni, – jų žodžius šiandien prisimena Julikas. Ir sūnus neišvažiavo. Liko arčiausiai jų.

Dabar laikas apsuko ratą. 

Juliko vaikai ir anūkai gyvena miestuose, o Kalneliškių vienkiemis vėl laukia sugrįžtančių. 

„Aš alaus neverdu“ 

Su Juliku apie alų reikia kalbėti tiksliai. Jis alaus neverda – jis jį daro. 

– Misa ataušta maždaug iki dvidešimt aštuonių–trisdešimties laipsnių, ir dedu mieles. Tai aš sakau – daromas. Ne verdu, – aiškina. 

Šiandien visą procesą būtų galima gerokai supaprastinti ir pagreitinti, medinius kubilus pakeisti metaliniais indais. Julikas galėtų taip daryti, bet nenori. 

Viename kubile salina, paskui vadinamąjį mentalą perkelia į kitą, o misa tekinama senuoju būdu – per pavolius, šiaudus ir apynius. 

– Galėčiau palengvinti visą darbą, pagreitinti, bet nėra ko skubėt. Tegu būna, kaip darydavo, – sako jis. 

Paklausiu, kas jam yra alaus darymas – darbas ar ritualas? 

– Malonus ritualas, – atsako. 

Vos tik Juliką bandai pagirti, jis ima muistytis. Koks čia iš jo ypatingas aludaris? Tačiau po kelių minučių tas pats žmogus jau pasakoja apie į Kalneliškius važiavusius užsieniečius, savo alų Švedijoje ir mokslininkus, susidomėjusius jo mielėmis. 

Ir visa tai pasakoja taip, lyg čia nebūtų nieko ypatingo.

To neparašysi recepte 

Julikas tvirtina, kad geram alui svarbiausia geras vanduo. Sodybos šulinio vandenį jis vertina labiausiai. Paskui – savi apyniai, mielės, salyklas. 

Tačiau klausantis jo aiškėja, kad vien sudedamųjų dalių neužtenka. 

Reikia žinoti, kada alus išrūgo. Julikas ragauja, uosto, stebi putą. Seniau prie kubilo net laikydavo degantį degtuką: jeigu šis užgesdavo nuo besiskiriančios angliarūgštės, vadinasi, rūgimas dar nesibaigė. 

Galiausiai vis tiek lieka nuojauta. 

Receptą gali užrašyti. Nuojautos – ne. 

Todėl senasis amatas ir toks trapus: jam neužtenka palikti sąsiuvinio su gramais ir litrais. Reikia žmogaus, kuris būtų šalia, matytų, bandytų ir pamažu taptų to dalimi.

Alus, kuriam reikia žmonių 

Julikas savo alaus neparduoda. 

Atėjusį kaimyną pavaišins, paprašiusiam butelio pripils, bet prekybos iš savo amato nepadarė. 

Simonaičių giminės susitikimai Kalneliškiuose vyksta jau dešimtmečius. Susirenka kelios dešimtys žmonių, kartais – arti šimto. Julikas tokioms progoms padaro alaus, tačiau vis pabrėžia: jis skirtas ne pasigerti. 

– Geriam dvi tris dienas ir niekas nepasigeria. Dabar alus daugiau pabendravimui, – sako. 

Jo vyriausias sūnus Gintautas tą patį pasako savaip. 

Juliko alaus galima parsivežti namo. Tik namuose jis kažkodėl „nesigeria“. 

– Šitas alus ne toks, kur futbolą žiūrėdamas geri. Čia reikia kompanijos, reikia žmonių, – tikina Gintautas. 

Ir tikrai – Kalneliškiuose alus beveik visada atsiranda tarp žmonių: po darbo, prie stalo, per giminės susitikimą, su daina. 

Vienas pats jis tarsi praranda dalį skonio. 

Kodėl jie sugrįžta 

Apynynas Kalneliškiuose buvo dar Juliko tėvų laikais. Anuomet šeima pati per kelias dienas nuskindavo derlių. Tėvų nebėra, o apynynas liko, ir vienam žmogui jo tapo per daug. 

Taip iš rudeninio darbo pamažu išaugo kasmetė talka, į kurią dabar susirenka iki dvidešimties žmonių. O tie, kurių Julikas nepakvietė, paskui dar ir priekaištauja: kodėl mane pamiršai?

Žmonės važiuoja iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir iš kitur tam, kad kelias valandas dirbtų rankomis. 

Dalia Stalilionienė Kalneliškius prisimena nuo vaikystės. Čia buvo jos senelių namai, čia ji leisdavo daug laiko, o vėliau į sodybą sugrįždavo jau suaugusi. Ji sako niekada nejautusi baimės net likusi viena senajame vienkiemyje. 

– Manęs klausdavo: kaip tu čia nebijai viena būti? O aš niekada nebijojau. Naktį girdžiu – kažkas aukšte traška. Sakydavau, čia senelio ir močiutės dvasia vaikšto ir mane saugo.

Tų namų atmintyje Daliai pirmiausia skamba dainos. Dainuodavo senelis, dėdės Petras ir Jurgis, visos tetos. Dainuodavo ne tik per šventes – ir dirbdami. Ji prisimena, kaip sėdėdavo daržinėje, plušėdavo ir dainuodavo tol, kol darbas būdavo baigtas. 

– Čia skambėdavo ir skambėdavo dainos, – sako Dalia. 

Kartą per vieną iš giminės susitikimų jaunimas jau buvo sugulęs miegoti antrame aukšte, o apačioje vyresnieji vis dar dainavo. Valanda po valandos. Apie penktą ryto Julikas jau mėgino seseris raginti baigti: gal gana, gal einam miegoti? 

– Ne. Dar šitos nedainavom, – buvo atšauta. 

Kai, rodos, jau visos dainos buvo išdainuotos ir nebebuvo ką prisiminti, užtraukė Lietuvos himną. 

Dalia sako, kad šiandien dainų Kalneliškiuose jau mažiau. Nebėra daugelio tų, kurių balsai kadaise užpildydavo senąją sodybą, tačiau giminė vis dar renkasi. Vieni išėjo, užaugo kitos kartos, o į tuos pačius namus jau atvažiuoja anūkai ir proanūkiai. 

Vyriausias Juliko sūnus Gintautas Kalneliškius vadina beveik savo gimtine. 

Paklausiu jo, kas čia taip traukia, juk tarsi nieko įpatingo, aplink – laukai, sodas, daržai. 

– Aura. Atvažiuoji ir pasidaro gera, – sako Gintautas.

Juliko anūkui Mantui vaikystėje atrodė kitaip. Visos vasaros pas senelius – pirmiausia darbai daržuose ir laukuose – vaikui ne visada didžiausia svajonė. 

Dabar Mantas gyvena Kaune, ir santykis su Kalneliškiais apsivertė.

– Laisvo laiko yra – į mašiną ir pas senelį, – šypsosi Juliko anūkas. 

Juliko brolio Petro anūkas Pijus Simonaitis gimė ir augo Kaune, dabar gyvena Dubingiuose, tačiau Kalneliškiai jam liko vaikystės vieta, susijusi su seneliu ir visa gimine. Pats sako tik neseniai iki galo suvokęs, ką iš tikrųjų čia turėjo. 

– Anksčiau tai buvo tiesiog duotybė – Kalneliškiai, ąsotis su senelio alumi. Tik neseniai supratau, kad čia yra kultūrinis turtas, – sako Pijus. 

Su tuo suvokimu atsirado ir kitas jausmas – visa tai nėra savaime suprantama ir nėra amžina. Pijus neslepia, kad būtent todėl dabar stengiasi nepraleisti progų atvažiuoti: pabūti sodyboje, paragauti alaus, susitikti su gimine ir dar kartą patirti tai, kas nuo vaikystės buvo jo gyvenimo dalis. 

Pats senosios aludarystės imtis jis kol kas nesiryžta – gyvena toli, trūksta laiko, o ir pats amatas nėra paprastas. Tačiau ryšys su Kalneliškiais nuo to ne mažesnis. Pijus šią vietą vadina savotiška sala, siejančia jį su seneliu, šeimos istorija ir kraštu, nuo kurio kasdienybėje jau yra gerokai nutolęs. 

Į šiųmetį apynių skynimą jis atsivežė ir savo draugę. 

– Norėjau, kad ji pamatytų tą dalelę, kuri yra mano bendruomenės ir mano tapatybės dalis. Man patinka tas bendrystės jausmas, – tikina Pijus. 

Kai Kalneliškius „surado“ mokslas 

Juliko istorija seniai peržengė vienkiemio ribas. 

Jos pradžia skamba beveik anekdotiškai. Anūkui Vilniaus universitete ginant disertaciją Julikas nuvežė savo alaus. Po gynimo susirinkusieji paragavo ir ėmė klausinėti, kaip jis padarytas.

Julikas juokiasi: anūkas savo darbą jau buvo apsigynęs, o tada tarsi prasidėjo jo paties egzaminas – apie salyklą, mieles ir senąją aludarystę. 

Vėliau atsirado užsieniečių, kvietimų, kelionių, o galiausiai – ir mokslininkų susidomėjimas jo mielėmis. 

Didžiosios Britanijos Nacionalinėje mielių kultūrų kolekcijoje nuo 2017 metų saugoma su Juliko Simonaičio vardu susijusi, iš Joniškėlio krašto kilusi tradicinė lietuviško alaus kultūra NCYC 4207. Ji nėra vienalytė mielė – tai kelių skirtingų padermių bendrija. 

Sąvokos moksliškos ir paprastam mirtingajam sunkiai suprantamos. Kalneliškiuose viskas atrodo gerokai paprasčiau.

Šiųmetėje apynių skynimo šventėje jau antrą kartą dalyvavo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkė dr. Paulina Štreimikytė. Kartu atvyko kolega, LAMMC maisto technologas Edvinas Genys. Šįkart Julikas Paulinai iš anksto buvo paruošęs savo alaus mielių. 

Mokslininkams jos įdomios ne vien dėl Juliko alaus skonio. Paulina aiškina, kad tokioje mielių kultūroje kartu gyvena ir veikia skirtingos padermės, o jų tarpusavio sąveika gali lemti, kokie skonio ir aromato junginiai susidaro fermentuojant alų. Tyrėjams rūpi ir labai praktiški dalykai – kaip šios mielės sulimpa, kaip jas geriausia saugoti, kiek joms reikia deguonies ir kaip jos „elgiasi“ skirtingomis fermentacijos sąlygomis. 

– Mielės plačiąja prasme yra mikroorganizmai, grybai. Jų yra visur – ore, ant lapų, vaisių, žiedų. Jos „valgo“ cukrų ir gamina etanolį bei kitus junginius, – paprastai paaiškina Paulina. Paulinai apie jas bekalbant, Julikas trumpam dingsta ir netrukus grįžta su indeliu. Atidaro, pats pasemia šaukštelį, suvalgo ir kitą ištiesia mokslininkei. 

Paulina paragauja, akimirką įsiklauso į skonį ir nusišypso: 

– Ką norit sakykit, bet aš jose tikrai jaučiu obuolių skonio užuominas.

Tas obuolio aromatas jai nėra vien graži asociacija. Mokslininkė sako, kad būtent skoninės savybės buvo vienas pirmųjų dalykų, išskyrusių Simonaičio mieles – jos fermentuoja greitai, o jų kuriamas skonis yra minkštesnis, sudėtingesnis, kompleksiškesnis. 

Jos pačios kelias iki Simonaičio mielių prasidėjo toli nuo Pasvalio. Po doktorantūros Paulina stažavosi Kalifornijos universiteto Deiviso aludarystės laboratorijoje. Būtent ten ji artimiau susipažino su lietuviškomis kaimiško alaus mielėmis, o grįžusi į Lietuvą ėmė ieškoti, iš kur jos atsirado ir kas jas iki šiol saugo. Tas kelias galiausiai atvedė į Kalneliškius. 

– Pasirodo, reikėjo perskristi Atlantą, kad susipažinčiau su lietuviškomis alaus mielėmis, – juokiasi Paulina. 

Tačiau paklausta, kodėl į Kalneliškius ji sugrįžo antrą kartą, mokslininkė nė nepradeda kalbėti apie laboratorijas. 

– Dėl žmonių. Julikas man yra įkvėpimas, kaip galima išlaikyti kultūrą, suburti žmones, – įsitikinusi mokslininkė. 

Kas bus paskui? 

Šitas klausimas Kalneliškiuose vis tiek niekur nedingsta. 

Julikui – 89-eri. Jis pats dėl to nedramatizuoja ir nelabai nori priimti „paskutinio senojo aludario“ titulo. 

Aludarių, sako, dar yra. 

Bet po akimirkos priduria: 

– Taip, kaip aš dabar darau, vargu ar kas bedaro. 

Anūkai atvažiuoja, žiūri, padeda. Apie tai, kas bus, kai senelio neliks, šeimoje irgi kalbama. 

Mantas prieš porą metų specialiai atvažiavo stebėti viso alaus darymo proceso. Tik stebėtoju ilgai neliko – Julikas sakė, ką reikia daryti, o anūkas darė. 

Paklaustas, ar norėtų išmokti daryti alų taip, kaip senelis, Mantas nedvejoja: 

– Žinoma, norėčiau. Kitą kartą, kai darys, vėl važiuosiu. 

Ar šis atsakymas jau garantuoja amato ateitį, sunku pasakyti. 

Tačiau Gintautas primena: ir Juliko jaunystėje niekas nepaskyrė jo šeimos aludariu. Kol galėjo, alų darė tėvai. Kai jų nebeliko, teko imtis kitai kartai. Bandė keli, tačiau galiausiai šį amatą perėmė Julikas. 

Todėl gal ir dabar nereikia laukti kokio nors iškilmingo tradicijos perdavimo momento. 

Gal jis ateis visai paprastai: vieną dieną, kai senelis nebestovės prie kubilo, kažkas, visus tuos metus buvęs šalia, tiesiog žinos, ką reikia daryti. 

Kol skinami apyniai 

Popietė slenka vakarop. Apynių ant karčių vis mažiau, iš duonkepės jau traukiamas kugelis, garuoja barščiai. Žmonės sėda prie stalo, kažkas pila Juliko alaus. 

O pats Julikas vis dar nerimsta. 

Tai prie krosnies, tai prie svečių su ąsočiu rankose, tai vėl kažkur kieme atsiranda darbo. 

Žiūriu į apynius skabančias rankas ir galvoju apie tuos, kurių šioje sodyboje jau nebėra. Juozapą, Agotą, Juliko brolius ir seseris, visus tuos, kurie čia kadaise dirbo ir dainuodavo iki ryto.

Jie paliko ne tik seną namą, šulinį, kubilus ar apynyną. 

Paliko būdą būti kartu. 

Ir kol rugsėjo šeštadienį žmonės vis dar važiuoja į Kalneliškius padėti Julikui, sėda aplink apynių kartis, juokiasi, ginčijasi, dainuoja, o paskui kartu susėda prie stalo, tas pasaulis dar nėra vien prisiminimas. 

Jis dar vyksta. 

Kol rankos vis dar skina apynių spurgas. 

Tiesiog skina.

Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.