Pirmasis pasaulinis karas Pasvalio krašte dažniausiai prisimenamas per vokiečių okupaciją, rekvizicijas, mobilizaciją, nepriteklius, o vėliau – per Lietuvos valstybės atkūrimo aušrą. Tačiau Sigito Kanišausko knyga „Didžiojo karo ženklai Joniškėlio apskrityje 1915–1918“ atveria ir kitą, mažiau pažįstamą to meto pusę – kriminalinį karo metų pasaulį.
Joniškėlio apskrityje, kurią 1915 m. pabaigoje sukūrė vokiečių okupacinė valdžia, siautėjo plienčikai – pabėgę rusų karo belaisviai, dezertyrai, prie jų prisidėję vietiniai valkatos, vagišiai ir įvairūs karo suirutės pagimdyti nusikaltėliai. Jie puldinėjo sodybas, grobė turtą, degino ūkius, o kai kuriais atvejais žudė žmones.
Apie šią tamsią, bet svarbią mūsų krašto istorijos pusę kalbamės su knygos autoriumi Sigitu Kanišausku.
– Knygoje dažnai minima Joniškėlio apskritis. Dabartiniam skaitytojui šis administracinis vienetas gali būti ne visai aiškus. Kas tai buvo?
– Pirmiausia reikia suprasti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais dabartinio Pasvalio rajono dar nebuvo. Vokiečių okupacinė valdžia kūrė savo administracinę sistemą. 1915 m. pabaigoje buvo sudaryta Joniškėlio apskritis. Jos centras – Joniškėlis, o pati apskritis apėmė beveik visą dabartinį Pasvalio rajoną, dalį dabartinio Pakruojo rajono ir kai kurias teritorijas, dabar priklausančias Joniškio rajonui.
Todėl kalbėdami apie Joniškėlio apskritį, iš esmės kalbame ir apie Pasvalio krašto Didžiojo karo istoriją. 1917 m. vokiečių statistikoje Joniškėlio apskrityje buvo suskaičiuota daugiau kaip 60 tūkstančių gyventojų. Absoliučią daugumą sudarė lietuviai, bet gyveno ir latvių, žydų, lenkų, vokiečių, rusų. Tai buvo gana didelė Šiaurės Lietuvos teritorija, įtraukta į vokiečių karo administracijos sistemą.
Vokiečiams ši apskritis buvo ne tik žemėlapio vienetas. Tai buvo teritorija, iš kurios reikėjo paimti maistą, gyvulius, darbo jėgą, užtikrinti kelių, tiltų, susisiekimo, pašto, žandarmerijos darbą. Karo sąlygomis administracija rūpinosi ne vien tvarka, bet ir išteklių išgavimu.
– Knygoje Pirmasis pasaulinis karas atsiskleidžia ne vien kaip fronto ar okupacinės valdžios istorija. Kodėl kriminalinis sluoksnis pasirodė svarbus?
– Todėl, kad paprasto žmogaus gyvenime karas reiškė ne tik valdžios pasikeitimą ar rekvizicijų lapelį. Karas suardo kasdienę tvarką. Vieni vyrai buvo mobilizuoti, kiti pateko į nelaisvę, treti slapstėsi, ketvirti bėgo nuo priverstinių darbų. Kraštą užplūdo kariuomenė, pabėgėliai, belaisviai, dezertyrai. Ūkiai buvo nualinti rekvizicijų. Žmonės gyveno nuolatinėje įtampoje.
Tokiomis sąlygomis nusikalstamumas nustoja būti pavienių vagysčių istorija. Jis tampa karo suardytos socialinės tvarkos reiškiniu. Ir Joniškėlio apskrities dokumentuose tai labai aiškiai matyti. Vokiečių valdžia turėjo rūpintis ne tik rekvizicijomis ar darbo prievolėmis. Didelis galvos skausmas buvo plienčikai – pabėgę rusų belaisviai, dezertyrai ir prie jų prisidėję vietiniai plėšikai.
Žmogus galėjo bijoti vokiečių žandaro, ateinančio su įsakymu, bet ne mažiau bijojo ir naktį į duris pasibeldžiančių ginkluotų vyrų. Tad plienčikų istorija nėra tik kriminalinė kronika. Tai karo suardytos visuomenės vaizdas.
– Kas buvo tie plienčikai? Pats žodis šiandien daugeliui turbūt mažai girdėtas.
– Plienčikais, arba plienikais, vietos žmonės dažniausiai vadino pabėgusius rusų karo belaisvius. Kai kur jie vadinti ir biežincais – pabėgėliais. Tačiau laikui bėgant šis pavadinimas apėmė platesnį ratą žmonių. Prie pabėgusių belaisvių jungėsi dezertyrai, vietiniai vagys, valkatos, kartais ir vokiečių kariuomenės dezertyrai.
Ne visi pabėgę belaisviai buvo nusikaltėliai. Dalis jų tiesiog bandė išgyventi. Pabėgęs kareivis neturėjo nei dokumentų, nei pastogės, nei maisto. Jis slapstėsi miškuose, vienkiemiuose, ieškojo pagalbos pas gyventojus. Kai kurie žmonės juos šelpė iš gailesčio, prisimindami savus vyrus ar sūnus, dingusius frontuose. Kiti – iš baimės. Treti galbūt matė juose vokiečių valdžiai priešišką jėgą.
Tačiau 1916–1918 m. dalis tokių būrių virto tikromis ginkluotomis gaujomis. Jie gyveno iš grobio, puldinėjo sodybas, degino ūkius, mušė žmones, kai kuriais atvejais žudė. Todėl plienčikų istorijos negalima perrengti nei kovotojų, nei romantinių miško slapukų drabužiais. Dokumentuose jie dažniausiai pasirodo kaip plėšikai ir smurtautojai.
– Ar galima sakyti, kad plienčikų atsiradimą lėmė vien skurdas?
– Skurdas buvo labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys. Karo metais griuvo įprasti moraliniai stabdžiai. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė savo „Karo meto dienoraštyje“ labai taikliai rašė, kad karas naikina žmonių doros pajautimą. Tai ne tik literatūrinė metafora, o labai tikslus laikmečio apibūdinimas.
Kai žmogus mato nuolatinę prievartą, kai valdžia atima jo gyvulius, grūdus, pieną, kiaušinius, kai vyrai varomi į darbus ar kariuomenę, kai aplink vaikšto ginkluoti kareiviai, belaisviai, dezertyrai, tada keičiasi ir elgesio ribos. Vieni bando išlikti sąžiningi, kiti ima manyti, kad galima pasiimti svetimą daiktą, nes „visi ima“. Dar kiti iš smulkaus vagiliavimo pereina į ginkluotą plėšimą.
Tai matyti ir to meto spaudoje. „Dabartyje“ 1918 m. pasirodė tekstas „Kodėl tiek daug vagia?“ Jame svarstyta, kad vagystes skatina ne tik vargas, bet ir vogto turto slėpėjai, nes jei nebūtų kam parduoti ar kur paslėpti grobio, mažiau būtų ir vagysčių. Tai rodo, kad karo metais kūrėsi visa kriminalinė ekonomika: vieni vogė, kiti slėpė, treti pirko, ketvirti tylėjo.
– Kur plienčikų veikla buvo ryškiausia? Ar galima kalbėti apie tam tikrą baimės geografiją?
– Taip, tokia geografi ja labai aiški. Dokumentuose ir spaudoje minimos įvairios Joniškėlio apskrities vietos: Vaškai, Grūžiai, Pušalotas, Žeimelis, Daujėnai, Burgėnai, Pakruojis, Kriukai. Labai iškalbingas Guodžių miško atvejis.
Iš Guodžių miško išlindę plėšikai puldinėjo keliu Pasvalys– Vabalninkas važiavusius žmones. Nusikaltėliai buvo tiek įsidrąsinę, kad 1916 m. net vokiečių žandarai vengė važiuoti per Guodžių mišką. Tai labai daug pasako apie realų saugumo lygį. Okupacinė valdžia galėjo leisti griežtus įsakymus, bet atskirose vietose pati ne visada jautėsi padėties šeimininkė.
Žeimelio apylinkėse taip pat minimi susidūrimai su miškuose besislapsčiusiais pabėgusiais rusų karo belaisviais. Prie valsčiaus ir geležinkelio stoties kovai su plienčikais buvo paliktas penkiolikos vokiečių kareivių būrys. Tai nebuvo pavieniai atsitikimai. Tai buvo nuolatinė problema, kuriai reikėjo karinės ir policinės reakcijos.
– Ką apie to meto gyventojų nuotaikas pasako senoji spauda?
– Gyventojų baimė buvo labai reali. Viename 1918 m. „Lietuvos aido“ pranešime apie Vaškus ir jų apylinkes rašyta, kad 1917 m. vasarą retas kaimas ar vienkiemis liko neaplankytas ar bent nepabaugintas banditų. Žmonės iš baimės nebežinojo, ką daryti: vieni langus geležimis užsikaldavo, kiti naktimis nebeužmigdavo.
Dar viena svarbi detalė – baimė buvo ne vien fi zinė. Žmonės nežinojo, kaip elgtis. Jei praneši vokiečiams apie plienčikus, gali sulaukti keršto. Jei nepraneši, vokiečiai gali apkaltinti slėpimu, nubausti tave ar visą kaimą. Taigi žmogus atsidurdavo tarp dviejų baimių.
– Knygoje minimi ne tik plėšimai, bet ir labai žiaurūs nusikaltimai. Kurie atvejai labiausiai atskleidžia to meto kriminalinį siaubą?
– Vienas tokių atvejų – 1918 m. sausį Judiškiuose įvykdytas ūkininko Jono Pudulio užpuolimas. Plėšikai smarkiai sumušė jį ir jo žmoną, pagrobė didelę pinigų sumą ir arklius. Jonas Pudulis nuo sužalojimų mirė dar tą pačią naktį.
Dar šiurpesnė istorija nutiko 1917 m. kovo 27-osios naktį Vaškų valsčiaus Grūžių parapijos Rygos vienkiemyje, prie Bergo dvaro. Sudegusio gyvenamojo namo nuodėguliuose rasti šeši Petruokų šeimos kūnai – tėvo, motinos ir keturių vaikų. Atvykę gydytojai nustatė, kad Kazimieras Petruoka ir vyriausias sūnus buvo nužudyti dar prieš padegant namą. Kiti šeimos nariai žuvo ugnyje. Visi jie buvo surišti kanapinėmis virvėmis.
Vokiečių valdžia įtarė, kad nusikaltimą padarė vietiniai plėšikai, susidėję su besislapstančiais rusų kareiviais. Už informaciją buvo pažadėtas iki 1 000 markių atlygis.
Yra ir kitų atvejų. „Lietuvos aidas“ 1918 m. rugsėjį pranešė apie Burgėnuose nužudytą moterį, kurios sodybon naktį įsibrovė keturi ginkluoti plėšikai. „Tėvynės sargas“ rašė apie Daujėnų parapijoje terorizuotus pasiturinčius ūkininkus, pinigų reikalavimus, mušimus, bažnyčios rakandų ir didelės pinigų sumos vagystę. Kriukų kaimą ilgai terorizavo gauja, kurios vadeiva, kaip rašyta, buvo buvęs carinės kariuomenės karininkas Jonas Morozovas.
– Kaip vokiečių okupacinė valdžia kovojo su plienčikais?
– Pirmiausia – įsakymais, grasinimais ir bausmėmis. Vokiečių valdžia siekė ne tik gaudyti pabėgusius belaisvius ar plėšikus, bet ir suardyti jų ryšius su vietos gyventojais.
Dar 1915 m. spalio 18 d. Nemuno armijos vyriausiasis vadas, generolas O. Belowas pasirašė įsakymą dėl pabėgusių rusų kareivių. Apie jų pasirodymą reikėjo nedelsiant pranešti artimiausiai įstaigai ar kariniam daliniui. Už nepaklusimą ir pagalbą grėsė kalėjimas iki penkerių metų ir iki 3 000 markių bauda.
1916 m. sausio 17 d. Rytų fronto vado generolo feldmaršalo P. Hindenburgo Paliepime bausmės buvo dar aiškesnės. Už pagalbą pabėgusiems belaisviams grėsė mažiausiai treji metai sunkiųjų darbų kalėjimo, o už žinojimą ir tylėjimą – iki dešimties metų.
Buvo ir kita priemonė – premijos. 1916 m. gegužės 15 d. Lietuvos karinės valdybos viršininko Franzo Isenburgo-Biršteino pasirašytame dokumente už kiekvieną sugautą rusų kareivį, galvažudį, plėšiką ar už informaciją apie nelegaliai laikomus ginklus žadėta iki 1 000 markių.
Tai labai aiškus modelis: praneši – gausi atlygį, tylėsi – būsi nubaustas. Vokiečiai bandė įtraukti gyventojus į kontrolės sistemą.
– Minima, kad už pagalbą plienčikams ar tylėjimą galėjo būti baudžiami ne tik pavieniai žmonės, bet ir ištisi kaimai. Kaip tai atrodė?
– Vokiečių valdžia taikė kolektyvinės atsakomybės principą. Jei manyta, kad kaimas žinojo apie besislapstančius pabėgusius rusų belaisvius, bet nepranešė, arba juos šelpė, bauda galėjo būti skiriama visai bendruomenei.
1917 m. liepos 2 d. paskelbtame 10-osios armijos vado skelbime nurodyta, kad Joniškėlio apskrities Židonių, Sereikių ir Petrauskių sodžiams skiriamos 100, 200 ir 300 markių kontribucijos. Priežastis – gyventojai, žinodami apie apylinkėse esančius pabėgusius rusų belaisvius, ne tik nepranešė valdžiai, bet ir padėjo jiems slapstytis.
Tais pačiais metais Sitkūnų sodžiaus gyventojai sulaukė 640 markių baudos. Vokiečių valdžia teigė, kad jie net dvejus metus šelpė besislapstančius rusų kareivius ir apie tai nepranešė.
Tokios baudos turėjo aiškų tikslą – palaužti tylėjimo, baimės ar solidarumo tinklą.
Bet jos kartu didino žmonių pyktį ir nepasitikėjimą okupacine valdžia.
– Ar plienčikai keršydavo tiems, kurie bendradarbiavo su vokiečių valdžia?
– Taip, tokių atvejų buvo. Plienčikai turėjo savą keršto logiką. Jei žmogus buvo įtariamas pranešęs vokiečiams apie besislapstančius belaisvius ar kitaip padėjęs valdžiai, jis galėjo sulaukti keršto.
Knygoje minimas Nociūnų kaimo, netoli Žeimelio, atvejis. Buvo padegtas Jono Šurgino gyvenamasis namas ir tvartas. Šeimininkas išsigelbėjo tik iššokęs pro langą, nes durys buvo užrakintos. Sudegė turtas, grūdai, gyvuliai, pinigai. Nusikaltėlių sučiupti nepavyko.
Plienčikų rūstybę pajuto ir Degėsių kaimo ūkininkas Juozas Brasys. 1917 m. lapkritį plienčikai pelenais paleido visą jo ūkį – sudegė brangi linų apdorojimo mašina ir iš 30 hektarų ūkio suvežti bei po stogu supilti grūdai.
Padegimas anuomet buvo ne tik turtinis nusikaltimas. Tai buvo bauginimo kalba. Sudeginta sodyba turėjo perspėti visą apylinkę: kas padės vokiečiams, gali prarasti viską.
– Ar vokiečių valdžiai pavyko sutramdyti plienčikus?
– Vokiečiai rengė karines operacijas, tačiau jos ne visada būdavo veiksmingos. 1916 m. liepą viena tokia operacija surengta Joniškėlio, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse. Tačiau didelės naudos iš jos nebuvo – plienčikai spėjo pasitraukti į gretimas apskritis.
Ryžtingesnių veiksmų imtasi 1917–1918 m., kai gaujos tapo ypač įžūlios. Oberosto valdžia sudarė papildomus karinius dalinius. Vienam vadovavo 17-ojo dragūnų pulko majoras Restorfas, kitam – 18-ojo dragūnų pulko majoras Legatas. Vėliau pajėgos sustiprintos dar labiau. Eschborno vadovaujami kariai turėjo užtikrinti tvarką teritorijoje tarp Panevėžio ir Joniškėlio, nuo Šiaulių iki Joniškėlio veikė Restorfo pajėgos, o pačioje Joniškėlio apskrityje plienčikus tramdė Negenborno vadovaujamas karių būrys.
Žiemą juos susekti buvo lengviau. Plienčikai ieškodavo prieglobsčio kaimuose ir vienkiemiuose, o sniege likdavo pėdsakai. Bet jei tik kareivių ir žandarų sumažėdavo, gaujos vėl atgydavo. Apskrities viršininkas Goltzas įspėjo, kad atšilus orams nusikaltėliai vėl gali suaktyvėti.
– Ar išlikę duomenų, rodančių problemos mastą?
– Taip. Ypač iškalbinga 1918 m. kovą rašyta Joniškėlio apskrities viršininko Goltzo ataskaita. Joje nurodoma, kad per pusmetį – nuo 1917 m. spalio 1 d. iki 1918 m. kovo 31 d. – Joniškėlio apskrityje žandarai, Negenborno vadovaujami kariai ir Etapo komendantūrai pavaldžios pajėgos sulaikė 28 banditus, 102 pabėgusius rusų karo belaisvius, 30 nuo darbo prievolės pasprukusių civilių darbininkų, 219 karinę tvarką pažeidusių gyventojų ir 214 asmenų, kuriuos nubaudė apskrities viršininkas ir taikos teisėjas.
Per tą patį laikotarpį pranešta apie 10 gaisrų. Šeši iš jų kilo dėl tyčinių padegimų.
Šie skaičiai rodo, kad kalbame ne apie kelias atsitiktines istorijas. Visa apskritis buvo nuolatinės kontrolės, gaudynių, baudų ir nerimo erdvė. Plienčikai buvo tik viena, nors labai ryški, platesnės karo metų netvarkos dalis.
– Kodėl vokiečių valdžiai taip sunkiai sekėsi kovoti su plienčikais? Juk okupacinė administracija buvo griežta.
– Griežtumas dar nereiškia veiksmingumo. Vokiečių valdžia leido įsakymus, grasino kalėjimu, skyrė baudas, žadėjo premijas, siuntė žandarus, rengė karines operacijas. Tačiau plienčikai buvo judrūs. Jie galėjo pasitraukti į kitą apskritį, pasislėpti miške, rasti prieglobstį vienkiemyje.
Be to, kai kurie gyventojai jiems padėdavo – iš baimės, iš gailesčio arba dėl priešiškumo vokiečiams. O kiti tylėjo, nes bijojo keršto. Valdžia norėjo, kad žmonės praneštų, bet ne visada galėjo juos apsaugoti.
Pats Goltzas manė, kad kovą su plienčikais apsunkino biurokratizmas. Jis siūlė didinti raitųjų žandarų skaičių. Raitas patrulis galėjo greičiau pasiekti atokesnius kaimus, miškus, vienkiemius. Bet vien žandarų skaičius problemos neišsprendžia, kai visa visuomenė gyvena karo suirutėje.
Galima sakyti taip: vokiečių okupacinės valdžios tvarkos buvo daug, bet realaus saugumo žmonėms ne visada pakako.
– Ar plienčikai buvo vienintelė grėsmė vietos gyventojams?
– Ne. Būtų per paprasta sakyti, kad vienoje pusėje buvo vokiečių valdžia, o kitoje – plienčikai. Tikrovė buvo margesnė. Knygoje minimi ir vokiečių kareivių savivaliavimo, marodieriavimo atvejai. Joniškėlio apskrities viršininkas Weimeris 1915 m. pabaigoje pranešė, kad vietos gyventojai, ypač pasienyje su Bauskės apskritimi, kenčia nuo plėšikaujančių vokiečių kareivių. Saločiuose buvo sulaikyti trys marodieriai, kelis mėnesius plėšikavę miestelio apylinkėse.
Taigi karo metų kriminalinis pasaulis buvo labai nevienalytis. Jame veikė pabėgę belaisviai, dezertyrai, vietiniai nusikaltėliai, darbo prievolės bėgliai, o kartais – ir pačios okupacinės kariuomenės žmonės. Karas išjudino visuomenę taip stipriai, kad riba tarp valdžios, prievartos, išlikimo ir nusikaltimo kartais darėsi nebe tokia aiški.
– Kodėl apie plienčikus verta kalbėti daugiau nei po šimto metų?
– Todėl, kad tai labai žmogiška istorija. Ji kalba ne tik apie nusikaltėlius ir bausmes. Ji kalba apie žmogų, kuris karo metais praranda saugumo jausmą.
Vienoje pusėje – okupacinė valdžia su įsakymais, rekvizicijomis, baudomis, žandarais ir kontribucijomis. Kitoje – naktį pasirodantys ginkluoti plėšikai, galintys apiplėšti, padegti ar nužudyti. Tarp jų – paprastas kaimo žmogus, kuris nori išsaugoti šeimą, ūkį, gyvybę ir bent menką kasdienybės likutį.
Todėl plienčikų siautėjimas Pasvalio krašte nėra tik kriminalinė kronika. Tai karo suardytos tvarkos veidrodis. Karas atėjo ne tik į frontą. Jis atėjo į kaimo kiemą, į užkaltus langus, į naktis be miego, į sudegusias sodybas, į vokiečių skelbimus apie baudas ir premijas, į žmonių atmintį.
Didysis karas mūsų krašte buvo ne vien didžiųjų imperijų susidūrimas. Jis buvo ir baimės, netekčių, išlikimo bei moralinio išbandymo metas.
Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.
