Nėra neįveikiamų kelių ir takelių, kai į priekį veda bendrystės dvasia. Žygeiviai, keliaudami link partizanų bunkerio apledėjusiais, pažliugusiais Žaliosios girios keliais, prisiminė Laisvės kovotojus ir pagerbė jų atminimą.
Prie partizanų bunkerio skambėjo dainos, dalintasi prisiminimais. Patriotines dainas dainavo Faustas Petriškis, Kriklinių folkloro kolektyvas „Kryklė“ (vad. V. Orlienė), armonika pritarė Palmira Arlauskienė. Gardžią sriubą virė ir žygeivius vaišino Kriklinių bendruomenės pirmininkė Rita Vasiliauskienė. Jaunimas, nusileidęs po žeme į tamsų ir šaltą bunkerį, pasišviesdamas prožektoriais, skaitė partizanų eilėraščius.
Pasvalio krašto muziejaus kultūros istorikas Algimantas Stalilionis į šį žygį leidosi jau šeštąjį kartą ir dar nepraleido nė vieno. Prie partizanų bunkerio susirinkusiems šventės dalyviams jis kasmet nepavargsta vėl ir vėl pasakoti, priminti Laisvės kovų istoriją Žaliojoje girioje. Užmarštin nenukeliauja partizanų pavardės – tokiomis gyvos istorijos atminties akimirkomis tarsi jauti, jog jie kažkur šalia.
Bunkeris buvo iškastas 1944 m. ir pavadintas „Margių prie šermukšnių takelio“. Jame vienu metu gyvendavo apie 13 partizanų. Bunkeris enkavedistų surastas 1945 m. Prie jo buvo nušauti du žmonės – Kriklinių būrio vado Petro Tamošiūno brolis partizanas Jonas Tamošiūnas ir vienas neatpažintas asmuo. Liudininkų spėjimu, tai galėjo būti išdavikas.
Kiti tuo metu bunkeryje buvę partizanai spėjo saugiai pasitraukti per atsarginį išėjimą ir pasislėpti netoliese esančioje pelkėje. Kadangi buvo vėlyvas ruduo ir vanduo ledinis, stribai partizanų nepastebėjo ir į pelkę nesiveržė. Bunkeris atstatytas 2004 m. jaunųjų šaulių, vadovaujamų Algio Kalvėno.
Su trispalve – nuo Sąjūdžio iki šiandien
Aktyvus kraštotyrininkas A. Stalilionis, visą žygio kelią nešęs Lietuvos trispalvę, ją tebeneša nuo pat Sąjūdžio aušros. Judėjimuose už Lietuvą jis pradėjo dalyvauti 1988 m.
„Aš kitaip negalėčiau. 1988 metais, prisimenu, vykome į Rusiją, į Altajaus kalnus, ir vežėmės pačių pasidarytas Lietuvos trispalves. Nebijojome. Siuvomės iš perkelinės medžiagos. Jos nelabai atitiko dabartinius standartus, nes nežinojome, kokie turi būti mūsų vėliavos atspalviai – nebuvome jos matę… Altajaus krašte buvome visiškai šalia lagerių. Neužsukome, nes visa istorinė tiesa paaiškėjo vėliau. Altajaus kraštas 1941 metais tapo viena pirmųjų masinių lietuvių tremties vietų. 1986 metais lankėmės Irkutske. Knygyne sutikome lietuviškai kalbančią buvusią tremtinę, kuri dar neturėjo teisės sugrįžti į Lietuvą“, – žygiuodami link bunkerio kalbėjomės su A. Stalilioniu.
Dirbdamas Panevėžio linų fabrike, 1988-ųjų vasario 16-osios naktį jis ėjo budinčio elektriko pareigas. Prieš vidurnaktį visų atvažiavo patikrinti nepažįstami žmonės, nes saugumiečiai bijojo, kad ant aukšto gamyklos kamino darbuotojai neiškeltų trispalvės. Tarp bendradarbių tuo metu buvo nemažai buvusių tremtinių ir partizanų giminaičių, todėl jie visuomet buvo saugumo taikiklyje.
„Kovo 11-oji man – didžiulė šventė. Kasmet jos laukiu, jaudinuosi ir viską išgyvenu iš naujo. Per pirmuosius žygius prie mūsų prisijungdavo Kriklinių krašto partizanų artimieji. Deja, laikas bėga ir jie vienas po kito iškeliauja į amžinybę. Jų originalūs pasakojimai ir prisiminimai yra išsaugoti ir užrašyti.
Aš žmonėms pasakoju tai, ką pats esu girdėjęs, daug medžiagos randu archyvuose. Istorijos fiksavimo procesas niekada nesibaigia, vis dar randu naujų ir negirdėtų dalykų, naujų detalių bei dokumentų. Pats naujausias mano radinys archyvuose – partizano Jono Tamošiūno paso kortelė su nuotrauka. Tai labai vertinga, nes iki šiol turėjome išlikusią tik vieną jo nuotrauką“, – pasidžiaugė kraštotyrininkas A. Stalilionis.
Jis pripažįsta, kad archyvuose dar likę daug neskaitytų bylų, tačiau ateinanti nauja karta jau nebemoka rusų kalbos.
Istorija išlieka
Šeštąjį kartą organizuoto šventinio žygio sumanytojos – Pasvalio kultūros centro Kriklinių skyriaus darbuotojos Valentina Orlienė ir Laima Katilienė. Joms talkino Kriklinių biblioteka ir bendruomenė.
„Norėjosi kitokio renginio nei įprasti minėjimai salėse. Ko gero, visame rajone buvome tokių žygių pradininkai. Džiugu matyti tiek daug jaunimo – žmonės susirinko iš viso Pasvalio rajono. Kiekvienais metais jaunimas noriai prisijungia, žygį papuošia Kriklinių jaunimo keturračių ekipažai. Jau nebereikia jų raginti. Šventinę nuotaiką pirmiausiai kiekvienas turime susikurti savo širdyse, suprasti, ką švenčiame, prisimindami, kas mums iškovojo laisvę. Ši kelionė į partizanų bunkerį – tai daugiau nei žygis, tai mūsų pagarba jiems“, – žygiuojant per girią pasakojo Valentina Orlienė.
Kadangi pavasaris į miško glūdumą dar ateiti nespėjo, žygeiviams būtų tekę bristi per gilų sniegą. Sakoma, jog geri darbai daromi tyliai: ūkininkas Darius ankstyvą Kovo 11-osios rytą pats nusprendęs su traktoriumi nuvažiavo į mišką ir nubraukė priėjimo keliuką iki pat partizanų bunkerio.
Panevėžyje gyvenantis Robertas Dolmantas į žygį leidosi su dviem savo augintiniais, Lordu ir Karlu. Vyro šaknys Kriklinių krašte, jis kilęs iš Vilkiškių kaimo. Jam ir jo šunims patinka žygiai, o šis ypatingas – šventinis.
Kriklinietis Ugnius į žygį išsiruošė keturračiu ir visą kelią važiavo žygeivių kolonos priekyje kartu su dar šešiais ekipažais. „Šiandien ypatinga diena, Lietuvos gimtadienis, mes užaugome. Man patinka aktyviai paminėti valstybines šventes ir rodyti pavyzdį savo vaikams Gabrielei ir Džiugui. Kiekvienais metais puoselėjame šią gražią tradiciją, šventės labai laukia ir mano vaikai. Būtina ją tęsti ir perduoti kitiems. Mums valstybinės šventės niekada nepavirs į „ilguosius savaitgalius“. Šventės yra šventės, o savaitgaliai yra savaitgaliai“, – kalbėjo šventiškai nusiteikęs Ugnius.
Jovita Zakarevičienė kartu su kitomis moterimis rūpinosi, kaip gardžiai miške ant laužo išvirti sriubą, kuria buvo pavaišinti visi žygeiviai. Jovita sakė, kad kasmet dalyvaudama šiame renginyje ji visuomet širdyje jaučia begalinį dėkingumą čia žuvusiam partizanui. „Jis buvo iš mūsų Kriklinių kaimo, aš daug bendraudavau su žuvusiojo dukra, ji daug papasakojo iš tų siaubingų laikų. Vos tai prisiminus, man iš karto pašiurpsta oda… Istorija yra gyva ir ji išlieka“, – jautriai kalbėjo moteris.
Sugrįžtant iš Žaliosios girios, kiekvienas parsinešė ne tik nueitus kilometrus, bet ir dar kartą išgyventą mūsų krašto istoriją. Tokios akimirkos primena, kad laisvė nėra savaime suprantama, o istorija gyva tol, kol ją saugome savo atmintyje, perduodame jaunajai kartai ir susibūrę pagerbiame tuos, kurie dėl jos paaukojo savo gyvenimus.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.
