Kas antri metai vykstantis festivalis šiemet sujungė tris miestus – Rokiškį, Uteną ir Pasvalį. Kiekvienas jų priėmė po tris užsienio teatrus, o kiekvienas svečių kolektyvas vaidino ne tik „savo“ mieste, bet ir dar viename iš festivalio partnerių.
Per penkias dienas kiekviename mieste parodyta nuo 9 iki 12 spektaklių, tad žiūrovai galėjo mėgautis išskirtine, įvairių šalių kūrėjų sukurta programa. Pasak festivalyje dalyvavusių teatro ekspertų, toks formatas neturi analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Teatras reikalingas visur
Teatro kritikas Cyril Walter, į festivalį Pasvalyje atvykęs iš pietvakarių Prancūzijos, gyvena mažame miestelyje, esančiame maždaug už dviejų šimtų kilometrų nuo Tulūzos. Tai jau ketvirtoji jo kelionė į Lietuvą.
Pirmą kartą mūsų šalyje jis lankėsi prieš keletą metų – dalyvavo mėgėjų teatrų festivalyje „Aukštaitijos rampa“ Kupiškyje. Vėliau svečiavosi festivaliuose Utenoje ir Rokiškyje. Pasak C. Walterio, Lietuva maža šalis, apie kurią Prancūzijoje dar nedaug žinoma. „Man patinka lietuviai – jie visada labai svetingai priima. Žaviuosi jūsų gamta ir nepaprastai žaliu kraštovaizdžiu“, – sakė jis.
Kritikas ypač mėgsta lankytis Lietuvoje rudenį, kai galima grožėtis spalvingais medžių lapais. „Visai nesvarbu, kad šiuo metų laiku čia drėgna ir vėsu, ryškios rudens spalvos gamtai suteikia tiek daug žavesio“, – šypsojosi prancūzas.
Paklaustas, ar ir mažiems miestams reikia teatro, Cyril Walter įsitikinęs – teatro negalima skirstyti į „miesto“ ir „provincijos“. „Didmiesčiuose teatrų, žinoma, gerokai daugiau nei provincijoje, todėl mėgėjų teatrų bendruomenė atlieka labai svarbią misiją – kelia žmonių kultūrinį lygį. Mėgėjų teatrų aktoriai kartais net jautriau paliečia žiūrovų emocijas nei profesionalūs aktoriai scenoje. Didžiausias mėgėjų teatrų privalumas – nuoširdumas. Tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje dalyvaujančios trupės iš Lietuvos ir atvykę iš Ukrainos, Italijos, Ispanijos, nesiekia užsidirbti, kaip profesionalūs teatrai. Jie kuria iš meilės scenai ir žiūrovams. Neįtikėtina, kad kiekvieną dieną galima buvo išvysti net du skirtingus spektaklius. Tai rodo, jog jūsų šalyje teatras gyvas ir labai įvairus“, – sakė svečias iš Prancūzijos.
„Kultūra tapo mūsų ginklu prieš okupantus“
Pasvalyje viešėjęs Chmelnickio miesto kultūros centro teatro „Dzerkalo“ režisierius Dmitry Gusakov su savo teatro trupe iš Ukrainos pasakojo, kad prasidėjus karui šalyje kilo tikras teatro bumas – teatrų sales užplūdo žiūrovų minios.
„Tik agresijos akivaizdoje ukrainiečiai pradėjo iš naujo atrasti savo garsiuosius klasikų kūrinius ir pagal juos pastatytus spektaklius. Mes tarsi nubudome ir supratome, kokius turime iškilius rašytojus ukrainiečius“, – sakė režisierius.
Anot jo, karas paskatino žmones dar labiau branginti savo kultūrą ir kalbą. „Didžiulis susidomėjimas mūsų pačių autoriais padeda išsaugoti tautos identitetą, prisiminti praeitį ir galvoti apie ateitį. Kultūra tapo vienu iš mūsų ginklų prieš okupantus. Dar sovietmečiu, rusinimo politikos metu įpratome girdėti teiginius, jog ukrainiečiai neturi vertingos literatūros, kad jų autoriai esą menkesni už rusų. Paradoksalu, tačiau mes tik dabar pamatėme, kiek daug patys turime garsių kūrėjų. Pavyzdžiui, Nikolajus Gogolis – nors kūrė rusų kalba, jis buvo ukrainietis. Iki karo dauguma knygų buvo leidžiamos rusų kalba, tačiau dabar autoriai vis dažniau rašo ukrainietiškai, o rusų kūriniai prarado populiarumą. Tas pats vyksta ir muzikos pasaulyje, muzikantai nebedainuoja rusiškai, vis labiau vertina savo kalbą“, – kalbėjo D. Gusakov.
Pasak kitų trupės narių, teatras karo metu tapo žmonėms tarsi savotiška terapija. Spektakliai suteikia socializacijos jausmą, padeda nors trumpam užsimiršti, susitikti ir pabendrauti. Teatras tampa vieta, kur žmonės atgauna viltį. „Tokie renginiai – tarsi varteliai į kitą kultūrą“ Teatrų festivalio koordinatorė Pasvalyje, Pasvalio kultūros centro režisierė Ramunė Uždavinienė džiaugėsi, kad šiemet žiūrovai turėjo progą išvysti net tris spektaklius iš Italijos ir pasimėgauti ne tik italų kalba, bet ir itališku temperamentu. „Žiūrovui nereikėtų bijoti spektaklių užsienio kalba. Teatras pirmiausia kalba emocijomis. Džiaugsmą, liūdesį ar kitus jausmus mes pajuntame per aktorių kūno kalbą, muziką, apšvietimą, to neatstos joks vertimas. Stebint spektaklį originalo kalba, lengviau pajusti tos šalies kultūrą“, – sakė Ramunė Uždavinienė. Festivalio metu užsienio teatrų aktoriai ne tik vaidino scenoje, bet ir susipažino su Pasvalio kraštu. Svečiai aplankė Pasvalio krašto muziejų, Raubonių vilnų karšyklą, Joniškėlį, o Valakėliuose dalyvavo alaus kelio edukacijoje, kur ragavo mūsų kulinarinio paveldo – vadinamųjų „miežių sulčių“.
Išvykdami namo, ukrainiečiai dėkojo už progą bent trumpam atsikvėpti. Jie sakė, kad pas mus nepaprastai tylu – tylu taip, kaip jie jau seniai nebepamena. Jiems buvo gera net pamatyti civilinius lėktuvus danguje, ko Ukrainoje nebeišvysi nuo pat karo pradžios…
Projektą „Theater Cluster“ finansavo Lietuvos kultūros taryba bei Pasvalio, Rokiškio ir Utenos rajonų savivaldybės. Festivalyje savanoriškai vertėjavo ir padėjo visiems susikalbėti Rasa Mikniuvienė ir Toma Trybytė.
„Tokie renginiai – tarsi varteliai į kitą kultūrą. Mūsų misija – juos atverti žmonėms ir pakviesti žengti vidun, tiesiog eikime ir žiūrėkime“, – dalijosi mintimis festivalio koordinatorė Ramunė Uždavinienė.
