„Ačiū labai“
Vilma kilusi iš Širvintų, tačiau save jau seniai vadina pasvaliete – čia gyvena jau septynioliktus metus. Į Pasvalį ji persikėlė sukūrusi šeimą, nors, kaip juokiasi pati, pasvalietiškai kalbėti vis dar neišmoko. Vilniaus Gedimino technikos universitete baigusi marketingo vadybos studijas, pagal specialybę dirbo vos pusmetį – Panevėžio „Maximoje“ vadybininke. Ir vis dėlto gyvenimas netikėtai pasuko visai kita linkme. Kaip jos kasdienybėje atsirado rankdarbiai? Paradoksalu, bet dar mokykloje darbų pamokos, siuvimas ir mezgimas jai buvo patys nemėgstamiausi dalykai.
Norėdama susirasti darbą Pasvalyje, Vilma Panevėžyje baigė nagų dizaino kursus ir įsidarbino vietiniame grožio salone. Nagų meistre ji dirbo septynerius metus. „Man labai patiko šis darbas, tačiau ilgainiui supratau, kad nesu grožio salonų žmogus“, – šypsosi Vilma. Išėjusi motinystės atostogų, ji vis dažniau ėmėsi siuvimo, o netrukus suprato – būtent ši veikla teikia džiaugsmą ir ramybę.
„Pasibaigus karantinui draugė atsiuntė skelbimą, kad Vilniuje parduodamas marškinėlių spaudos verslas „Ačiū labai“. Įmonė turėjo savo elektroninę parduotuvę, klientus ir sekėjus. Ilgai nedvejojau, nes jos pavadinimas man iškart pasirodė labai artimas. Žodis ačiū man visada buvo ypatingas – gražus, šiltas, jį dažnai sakau ir tikrai manau, kad dėkingumo niekada nebus per daug“, prisimena Vilma, pasakodama apie prieš ketverius metus įsigyto verslo pradžią.
Naujomis idėjomis ir kūrybiniais ieškojimais Vilma džiaugiasi ne viena – ją visada palaiko vyras, gydytojas odontologas Mindaugas Briedis.
„Viską išmokau pati“
Turėdama „solo“ verslą, Vilma visko mokėsi pati – nuo buhalterijos subtilybių iki elektroninės parduotuvės valdymo. „Tai nuolatinis mokymosi procesas“, – sako ji.
Su grafikos dizainu susidūrė dar studijų metais, per kompiuterinės braižybos paskaitas. „Tada braižydavome varžtus, veržles, automobilių detales, o ne meniškas gėlytes ar užrašus, logotipus, kaip dabar. Tačiau tuomet įgytos žinios vėliau labai pravertė“, – šypsosi ji.
Kantrus darbas davė vaisių – ilgainiui Vilma ėmėsi ne tik grafikos spaudos ant marškinėlių, džemperių ar prijuosčių, bet ir spalvoto siuvinėjimo. Dabar jos namuose, buvusioje bibliotekoje įrengtoje darbo studijoje, stovi galinga penkiolikos adatų pramoninė siuvinėjimo mašina – tokias naudoja didžiosios siuvyklos.
Siuvinėti šiuo sudėtingu prietaisu Vilma išmoko savarankiškai, o siuvinėjimo programavimo subtilybių sėmėsi iš vieno geriausių pasaulyje siuvinėjimo programuotojų pamokų internete. „Net ir dabar, turėdama nemažai patirties, niekada nesiuvinėju tiesiai ant drabužio, visada pirmiausiai darau bandomąją versiją. Siuvinėjimas yra labai gyvas procesas, nes rezultatas niekada nebūna identiškas tam, ką rodo kompiuteris. Veikia fizikos dėsniai, o daug ką lemia ir audinio tekstūra“, – siuvinėjimo paslaptimis dalijasi Vilma.
Nuo Pasvalio iki Japonijos
Prieš šventes Vilmos dirbtuvės ypač pagyvėja, padaugėja užsakymų jos siuvamoms kaukėms iš veltinio audinio. Jas dažniausiai renkasi darželiai, mokyklos, rengiantys kalėdinius spektaklius ar karnavalus. Ji taip pat kuria šventinę atributiką vaikams – gimtadienių karūnas, teminius aksesuarus.
Per kelerius metus yra pasiuvusi pačių įvairiausių gyvūnėlių kaukių, o nemaža jų dalis iškeliauja į užsienį. „Užsieniečiai ieško originalumo ir labai vertina rankų darbą. Jie mane susiranda tarptautinėje rankdarbių kūrėjų platformoje „Etsy“. Mano darbus perka vokiečiai, amerikiečiai, prancūzai, olandai, esu siuntusi net į Japoniją“, – pasakoja kūrėja.
Užsakymų pasitaiko pačių netikėčiausių. „Amerikiečiai, artėjant Helovynui, prašo gyvūno vamzdžiadančio kaukių. Iš pradžių net nežinojau, kaip jis atrodo, susiradusi turėjau viską persipiešti. Pasirodo, tai personažas iš animacinio serialo „Rožinė pantera“. Australai yra prašę sukurti paukščių, apie kuriuos niekada nebuvau girdėjusi. Užtrunka, kol išsiaiškinu, kaip jie atrodo, bet visa tai man teikia didelį malonumą.“
Ji sako labiausiai mėgstanti kūrybinius, individualius užsakymus. „Man patinka, kai nereikia siūti to paties – tada atsiranda laisvės ir įkvėpimo. Pas mane, ko gero, galima rasti pusę rankdarbių parduotuvės asortimento“, – šypsosi Vilma.
Be monotonijos
Jau trečią sezoną ji dirba su įvairiomis įstaigomis – mokyklomis, darželiais, organizacijomis. Siuvinėja logotipus ir kitokius užrašus ar vaizdus ant marškinėlių ir džemperių. „Išsiuvinėtas užrašas atrodo daug gražiau ir solidžiau, nors, žinoma, toks darbas kainuoja brangiau“, – sako Vilma.
Pasak jos, įdomiausia siuvinėjimo proceso dalis – maketavimas kompiuteriu. „Ten daug kūrybos ir nuolatinio mokymosi. Neįmanoma identiškai išsiuvinėti kliento pateikto paveikslėlio, todėl visada galvoju, kaip jį perteikti kuo tiksliau – sprendžiu, piešiu, taisau… Šiame darbe nėra monotonijos, nes kiekviena diena vis kitokia. Vieną dieną siuvinėju, kitą – dedu spaudą, o atėjus žiemai pradedu siūti šventines kaukes“, – šypsosi kūrėja.
Vilma ypač vertina pasirinkimo laisvę ir galimybę dirbti savo namų aplinkoje – tiek, kiek nori ir gali. „Šią veiklą vadinu ne verslu, o pomėgiu, nes laiko sąnaudos begalinės. Įsitraukusi į darbą visiškai prarandu laiko nuovoką, kartais pamirštu net pietus ar vakarienę. Tačiau kadangi man tai teikia malonumą, aš nejaučiu, kad dirbu.“
