Į praeitį nugrimzdo laikai, kai chrizantemos būdavo auginamos namuose, o atšalus orams perkeliamos į šiltnamius – iš jų, atėjus lapkričio 1-ajai, keliaudavo į kapines.
Dabar gėlių galima įsigyti, tikrąja to žodžio prasme, ant kiekvieno kampo – tik spėk rinktis ir turėk pinigų. Dalis žiedų atkeliauja iš Olandijos ar Lenkijos, tačiau šalia atvežtinių vis dar galima rasti ir vietinių augintojų gėlių.
Vieni iš jų – Laimutis ir Ramutė Ivanauskai iš Pumpėnų. Jau gerus keturiolika metų jie savo rankomis išaugintais žiedais džiugina ir aprūpina Pasvalio krašto žmones.
Artėja atostogos
Ponią Ramutę netikėtai aplankėme praėjusios savaitės pabaigoje. Moteris sukiojosi po erdvius, modernius šiltnamius, kruopščiai apžiūrėdama pirkėjų laukiančias gėles.
Nors, atrodytų, dabar turėtų būti pats darbų įkarštis – juk gėlės, skirtos kapams puošti, šiuo metu ypač paklausios – pasirodo, kad šis pakylėjimas iš tiesų žymi sezono pabaigą.
– Iki Vėlinių viską išparduodame, vėliau dezinfekuojame šiltnamius ir leidžiame sau šiek tiek pailsėti. Šiemet planuojame vykti į sanatoriją pastiprinti sveikatą, o prie darbų sugrįšime sausio pabaigoje, – šypsosi pumpėnietė.
Daugiausia gėlių parduoda iš namų
Mikoliškyje gimusi Ramutė Ivanauskienė dvylika metų gyveno Kupiškio rajone, Salamiestyje, kur dirbo pardavėja. Maždaug prieš keturiolika metų kartu su vyru, kilusiu iš Pumpėnų, ji nusprendė įkurti gėlių auginimo ūkį.
– Tai buvo mano sena svajonė. Pradžia buvo čia pat – vyro tėvų namuose. Visi kambariai, visos palangės buvo nuklotos gėlėmis. Pamenu, sodinome našlaites. Kažkuriuo momentu supratome, kad gėlių tiek daug, jog net išsigandome – kas jas visas nupirks? Bet… išpirko. Tuomet pasistatėme pirmą nedidelį medinį šiltnamį, vėliau – antrą. Taip viskas ir prasidėjo, – verslo pradžią prisimena Ramutė.
Pirmoji prekybos vieta – Pasvalio turgus. Moteris pasakoja, jog anuomet buvo nelengva gauti prekybos vietą, tad viskas prasidėjo nuo siauro tarpelio tarp prekystalių.
Dabar Ivanauskai turi nuolatinę prekybos vietą. Laimutis gėlėmis prekiauja ir Joniškėlio turguje.
– Tačiau didžiausią dalį užaugintų gėlių parduodame iš namų. Pirkėjai patys mus susiranda, – pastebi Ramutė.
Didžiausias darbymetis – pavasarį
Prieš trejus metus Ivanauskų šeima nemažai investavo į ūkio atnaujinimą. Tada jų valdose iškilo pirmasis modernus šiltnamis, o pernai – ir antrasis. Abu jie erdvūs, šviesūs, pritaikyti patogiam ir efektyviam darbui.
Šiltnamiuose įrengtos šiuolaikiškos laistymo ir šildymo sistemos, užtikrinančios tinkamą mikroklimatą augalams. Gėlės auginamos ant pakylų, kad jas prižiūrintiems žmonėms nereikėtų lankstytis – taip dirbti ir patogiau, ir sveikiau.
Darbai ūkyje prasideda sausio pabaigoje, kai pradedamos sėti našlaitės. Vėliau ateina eilė pelargonijoms, petunijoms, surfinijoms, kaskadinėms pelargonijoms ir kitoms gėlėms. Sėklos ir sodinukai į Pumpėnus atkeliauja tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio šalių.
– Tuomet pradedame šildyti šiltnamius: vienas kūrenamas malkomis, kitas – dyzelinu. Atėjus pavasariui prasideda didysis darbymetis. Tada tarp gėlių praleidžiame visą dieną – dažnai dirbame tol, kol nusileidžia saulė. Iš šalies gali pasirodyti, kad gėlių auginimas – tai tik palaistymas ir laukimas, kol jos sužydės. Tačiau persodinimas, tręšimas, formavimas – tik maža dalis visų darbų. Kiekvienas augalas kitoks, reikalaujantis savitos priežiūros, tad net toks, atrodytų, paprastas dalykas, kaip laistymas, kiekvienai gėlei gali būti vis kitoks, – pasakoja Ramutė.
Per patį darbų įkarštį pora pasitelkia dvi pagalbininkes, kurios padeda prižiūrėti tūkstančius čia augančių gėlių.
Laimutis ir Ramutė Ivanauskai užaugino dvi atžalas. Dukra Agnė gyvena Norvegijoje, o sūnus Dangiras turi sodybą netoli Pumpėnų ir dirba statybų versle.
– Kol vaikai neturėjo savo šeimų, daug padėdavo ūkyje. Dabar kiekvienas turi savo gyvenimą, savus rūpesčius. Tačiau jei labai prireikia papildomų rankų – atvažiuoja ir padeda, – džiaugiasi Ramutė.
Nemari Vėlinių klasika
Nors Ivanauskų šiltnamiuose dar galima išvysti ir kitų rūšių gėlių, šiuo metu čia karaliauja viržiai ir chrizantemos.
– Tai nemari Vėlinių klasika. Net jei jau pašalę, žmonės dažniausiai veža gyvas chrizantemas. Jų turime įvairių spalvų. Kai artėja šalnos, pirkėjai dažniau renkasi tamsesnius žiedus – taip mažiau matosi šalčio pažeidimai. Tačiau baltos chrizantemos, kad ir kokie būtų orai, išlieka pačios populiariausios. Man tik gaila, kad Lietuvoje šios gėlės laikomos kapų puošmenomis. Užsienyje jos puošia gėlynus ir namų aplinką, – svarsto Ramutė.
Gėlių ūkio savininkė pasakoja, kad anksčiau buvo madinga rudenį sodinti našlaites, tačiau pastaraisiais metais jas nukonkuravo viržiai.
– Šiemet žmonės vėl teiravosi našlaičių, tad kitais metais bandysime pasiūlyti pirkėjams, – sako Ramutė.
Geriausias mokytojas – praktika
Daugybės rūšių gėlių auginimas reikalauja žinių. Ramutė pasakoja, kad ūkio veiklos pradžioje lankė mokymus, tačiau dabar turi patį geriausią mokytoją – praktiką.
– Ji geriau už bet kokius kursus. Nors ir po tiek metų pasitaiko visko. Nuolat išbandome ką nors naujo. Vienos gėlės prigyja, kitų tenka atsisakyti, nes būna lepesnės ar reikalauja sudėtingesnių auginimo sąlygų. Šiemet, pavyzdžiui, labai paklausios buvo įvairios daugiamečių viksvų ir miskantų veislės. Tačiau populiariausios, kaip visuomet, lieka tos gėlės, kurios gražios, nelepios ir nereikalauja daug priežiūros – pelargonijos, sundavilės ir panašios, – tvirtina pašnekovė.
Paklausta, kokias gėles augina namuose, Ramutė nusijuokia:
– Ant palangių – tik draugų padovanotos orchidėjos. Daugiau gėlynų namuose neturime – tiesiog nebelieka laiko jomis rūpintis, visos gėlės – ūkyje, – šypsosi moteris.
