Kuo daugiau viršūnių Edvardas pasiekė, tuo labiau traukė kilti dar aukščiau. Šiandien jis jau stovėjo ant Monblano ir Kazbeko, o jo istorija primena paprastą tiesą – kai labai nori, gali pakilti iki pačių aukščiausių viršukalnių, net ir kopdamas visiškai vienas.
Nuo Pasvalio iki Anglijos
Baigęs Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, pasirinko informatikos technologijų studijas Vilniuje, tačiau studijų metu nusprendė metams išvykti padirbėti į Angliją ir ten pasiliko jau dvidešimčiai metų, sukūrė šeimą. Į Lietuvą jis taip ir nebegrįžo, įsidarbino tarptautinėje inžinerijos įmonėje, kuriai vadovauja italas, o užsakovai – didelės Anglijos bendrovės. Pagrindinė kompanija įsikūrusi Italijoje, turi filialą Anglijoje ir net Australijoje, tad dėl darbo reikalų Edvardui teko ne kartą pakeliauti po pasaulį. Pradėjęs nuo paprastų darbų, jis pamažu kilo karjeros laiptais ir šiandien džiaugiasi įdomiu darbu inžinerijos srityje.
Tačiau kaip jo gyvenime atsirado kalnai, kurių vaikystėje net nebuvo matęs ir niekada jais nesidomėjo? „Anglijoje yra daug įspūdingų kalvotų vietovių, bet nekildavo minčių pabandyti į jas įkopti – užtekdavo tik pasigrožėti kraštovaizdžiu. Viskas pasikeitė vieną dieną, kai bičiuliai, Anglijoje įsikūrę pasvaliečiai Žilvinta ir Jonas Sušinskai, jau seniai pamėgę kalnų žygius, pakvietė pabandyti ir mane kartu su žmona Gabriele. Ir to vienintelio išėjimo į kalnus užteko – taip stipriai užsikrėčiau vadinamąja kalnų liga“, – prisimena Edvardas.
Vienas su kalnais
Kadangi draugai gyvena toliau ir susitinka retai, Edvardui neliko nieko kito, kaip į kalnus leistis vienam. „Solo žygiai, kai kopi visiškai vienas, techniškai yra patys pavojingiausi – jei kas nors nutiks, pagalbos gali ir nesulaukti, – pasakoja jis. – Gabrielė iš pradžių keliaudavo kartu arba laukdavo manęs kalnų papėdėje, bet jos kalnai taip ir nepaviliojo.“
Anglijoje netrūksta įvairaus sudėtingumo trasų, nuo paprastų iki tokių, kur tenka kopti per akmenis ir uolas. Edvardas pradėjo keliauti beveik kiekvieną savaitgalį, pasitikdavo viršukalnėse saulėtekius, grožėdavosi saulėlydžiais, išbandė skirtingus kopimo stilius. Visą informaciją apie žygius ir kopimą rinko savarankiškai, naršė internete, gilinosi į straipsnius apie įrangą, peržiūrėjo ir išanalizavo gausybę vaizdo medžiagos.
Per kelerius metus jis po kelis kartus išlaipiojo visas aukščiausias Jungtinės Karalystės viršukalnes, kol galiausiai ėmė trūkti naujų iššūkių. Tada jo akys nukrypo į Italijos Dolomitų Alpes, kur laukė nauja patirtis – Via ferrata, itališkai „geležinis kelias“, kalnuose. Tai ypatingi maršrutai su plieniniais lynais, kopėčiomis ir pakopomis, leidžiantys net mažiau patyrusiems kopėjams su specialia įranga įveikti labai stačias uolas.
Įveikti kalnus gali būti sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. „Turi būti labai stiprus emociškai, nes tai gana pavojingas pomėgis, – sako Edvardas. – Kalnai greitai parodo, ar sugebi nugalėti baimę, išlaikyti ryžtą ir susitelkimą net tada, kai atrodo, kad jėgų nebėra.“
Solo žygių kaina
Italijos Dolomituose per savaitę Edvardas įveikė pačias aukščiausias ir sudėtingiausias Via ferrata trasas. Kai kurios jų įrengtos dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kad kariai galėtų persigabenti karinę įrangą. „Tokių išlikusių nebeprižiūrimų trasų yra keli šimtai. Pasitaiko, kad vienas kitas lynas atsikabina – čia jau tik pats atsakai už savo saugumą. Esu matęs, kaip nukrito alpinistas. Tokiais momentais supranti, kokia trapi riba tarp adrenalino ir nelaimės“, – pasakoja jis.
Anot Edvardo, solo žygiai visada kupini didesnio pavojaus. „Kartais kopiant labai stačiomis Via ferratomis užklumpa lengva panika. Kai stovi visiškai vienas ant stataus skardžio, pagalvoji, jeigu pasidarys negera ar nualpsiu, kas man ateis į pagalbą? Tai didžiausias solo žygių minusas, bet kokia klaida gali kainuoti gyvybę. Tačiau tokie momentai reti, nusiramini, atsigeri vandens ir keliauji toliau.“
Jis neslepia, kad žmona Gabrielė kartu į kalnus nebekeliauja. „Iš dalies džiaugiuosi, nes labai dėl jos jaudinčiausi. Sunkiausi yra atsisveikinimai prieš išvykstant, nes niekada negali būti tikras, ar dar sugrįši…“
Kiekviena sekundė gali kainuoti gyvybę
Kasmet Edvardui norisi vis aukštesnių ir sudėtingesnių kalnų. Grįžęs iš Italijos, jis visus metus darė „namų darbus“ – pirko įrangą, stiprino fizinę ištvermę, pradėjo sportuoti ir bėgioti, kad pasiruoštų kopimui į aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną. „Kalnuose reikia labai daug ištvermės. Gruodį jau turi susirasti ir užsisakyti nakvynes kalnų nameliuose vasarai, kruopščiai susiplanuoti kopimo maršrutą. Aš nakvynes rezervavau gegužei ir rugpjūčiui, planavausi du kopimus, jeigu nepavyktų pirmasis bandymas. Gegužę kopti palankiausia, dar tik sezono pradžia, pavojingos vietos įšalusios, neatsivėrę didžiuliai tarpekliai, į kuriuos galima įkristi“, – pasakoja jis.
Tačiau planai sužlugo – pernai gegužę dėl nepalankių oro sąlygų į Monblaną įkopti jam nepavyko. Kiti alpinistai, sutikti tarpinėje stotyje, perspėjo, kad dar per anksti, per daug sniego ir per daug griūčių. Edvardas sugrįžo prie savo tikslo rugpjūtį. Vėl laukė kelių dienų aklimatizacija, bandomieji kopimai. Ir tada jis ryžosi, nors dauguma, pamatę, kad ruošiasi kopti vienas, bandė atkalbėti. „Per ledynus geriausia eiti keliese susirišus virve – jei vienas įkristų, kiti padėtų ištraukti. Po vieną kopiančių į Monblaną mačiau vos kelis, dauguma eina grupėmis ar su gidais“, – sako Edvardas. Kopiant į Monblaną pavojingiausia yra vadinamoji „mirties perėja“ esanti 3 340 metrų aukštyje.
„Ji neilga, pereiti trunka apie 40 sekundžių, tačiau mirtinai pavojinga, nes vos per vieną valandą gali įvykti kelios akmenų griūtys. Baisiausia, kad griūtis iš anksto sunku prognozuoti, kartais milžiniški, net autobuso dydžio akmenys pradeda riedėti visiškai netikėtai ir kiekviena sekundė gali būti lemtinga“, – prisimena Edvardas.
Išgyvenimo loterija
Besiartindamas prie „mirties perėjos“ Edvardas jau iš tolo išgirdo ir pamatė akmenų griūtis, prasidėjo sniegas ir ledas. „Tuomet atėjo suvokimas, kaip tai pavojinga ir ką aš čia vienas veikiu?“
Kiekvienas žingsnis darėsi vis sunkesnis, vien kuprinė su būtiniausiais daiktais svėrė apie 20 kilogramų. Likus vos šimtui metrų iki „mirties perėjos“, teko įveikti itin statų skardį. Dar nepersimovęs specialių batų, Edvardas paslydo ant skaldos ir ant pilvo pradėjo čiuožti žemyn – tiesiai į kelių šimtų metrų gylio tarpeklį. Blogiausia, kad ledkirtis buvo ne rankose, o kuprinėje. „Niekaip negalėjau sustoti, bandžiau stabdyti rankomis, kabinausi į akmenį, bet jis pradėjo riedėti kartu su manimi. Galvojau, kad žūsiu.“ Tik po juo susikaupusi skalda sustabdė mirtiną slydimą.
„Tai buvo akimirka, kai supratau, jog pernelyg rizikuoju savo gyvybe. Pasiekęs „mirties perėją“, akimirką dvejojau – suvokiau, kad tai gali būti mano kelio ir gyvenimo pabaiga. Tai tarsi išgyvenimo loterija“, – atvirauja Edvardas.
Sėkmingai įveikęs pavojingiausią trasą, jis žinojo, kad dar kartą teks ją pereiti grįžtant atgal.
Dėl prastų oro sąlygų kalnų namelyje praleidęs daugiau laiko, nei buvo planavęs, sulaukęs palankios prognozės jis vėl leidosi į kelią. Įveikęs ledynus bei gausybę tarpeklių, pagaliau pasiekė Monblano viršūnę. „Koks jausmas ten atsidūrus? Žodžiais tai sunkiai nusakoma. Pirmiausia susigraudini, nes tai labai jautri akimirka. Pajunti didžiulį pasididžiavimą savimi. Akimis sunku aprėpti visą atsivėrusį Alpių grožį ir suvokti, kad stovi ant Europos stogo – aukščiausios Vakarų Europos viršūnės. Bet kartu grįžta ir nerimas, nes dar reikės saugiai leistis žemyn, o nusileidimas visada sunkesnis ir pavojingesnis už kopimą. Galvojau, kad užlipti bus paprasčiau, juk internete, žiūrint kitų alpinistų vaizdo įrašus, viskas atrodo taip lengva… Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Dideliame aukštyje nuolat stinga deguonies, atrodo, lyg plaučiai degtų. Sunkiausi paskutiniai trys šimtai metrų, kalnai labai statūs ir juos ne visi įveikia, nes būna pernelyg išsekę. Pavojingiausia būsena, kai prasideda vadinamoji „kalnų karštinė“, dėl aukščio poveikio nebesuvoki savo kūno galimybių, prarandi kritinį mąstymą ir bet kokia kaina kopi aukštyn, net žinodamas, kad gali žūti.“
Vienui vienas jis įveikė šį iššūkį. Nors vietoje planuotų trijų dienų užtruko keturias, galiausiai jis stovėjo ant Monblano viršūnės. Rankose išdidžiai plevėsavo gimtųjų Ustukių vėliava, kuri lydi Edvardą į kiekvieną jo užkariautą viršukalnę.
Ten, kur gelbėtojai nebeskrenda
Grįžęs iš Monblano, jis netruko pradėti planuoti naują kelionę – šįkart ieškojo dar aukštesnės viršukalnės, peržengiančios 5 tūkstančių metrų aukštį. Vienu iš pasirinkimų tapo Sakartvele, netoli Rusijos sienos, stūksantis Kazbekas. Šiam žygiui tokio ilgo pasiruošimo jau nereikėjo, nes kopimas techniškai kiek paprastesnis. Besidomėdamas Kazbeku, jis sužinojo, kad visai šalia aukščiausia Europos viršukalnė – Elbrusas. Taip gimė planas įkopti į abu kalnus, pirmiausia Kazbeke įgyti aklimatizaciją, o tada kur kas lengviau pasiekti Elbruso viršūnę. Tačiau dėl sudėtingos logistikos ir įtemptos geopolitinės situacijos žygį į Elbrusą jis nusprendė atidėti ramesniems laikams.
Besiruošdamas kelionei į Sakartvelą, Edvardas susirado vietinį instruktorių, su kuriuo daug konsultavosi ir tarėsi. Atvykęs į Stepanacmindą, susitiko su minėtu instruktoriumi, kuris jį prijungė prie kopėjų grupės. „Pradėjau su juo diskutuoti apie kopimą į Kazbeką. Kai pasidomėjau gelbėjimo procedūromis, vietinio instruktoriaus atsakymas mane gerokai nustebino. Jis priminė, kad čia ne Europos Alpės, kur nuolat skraido pagalbos sraigtasparniai. Virš 3 800 metrų aukščio gelbėjimo operacijos vyksta retai, sraigtasparniai ten dažniausiai nebekyla, nes tai pernelyg pavojinga arba jų nėra. Nelaimėliai, įkritę į tarpeklį, kartais paliekami kalnams, mirtinai sušalti.“
Kalnus reikia jaukintis pamažu
Kopdami į Kazbeką kartu su „virvės bendražygiais“, jie pakilo į daugiau nei 3 kilometrų aukštį, tačiau tarpinėje stotyje neplanuotai užstrigo dviem dienoms dėl prastų oro sąlygų, stipraus vėjo ir tiršto rūko. Tokiai situacijai nebuvo pasiruošę, taupydami kuprinių svorį atsargų buvo pasiėmę tik trumpesniam laikui. „Pradėjo sekti mūsų resursai – vandens, dujų, skirtų pasigaminti šilto maisto ir išvirinti vandenį. Gerai, kad savo pirmosios pagalbos rinkinyje visada turiu dezinfekcinių tablečių, kurios išvalo net visiškai negeriamą vandenį“, – prisimena jis. Galiausiai, išaušus saulėtam rytui, kopimą pavyko tęsti.
Tai buvo itin sunki diena, nuo 3 600 metrų reikėjo pakilti iki maždaug 5 041 m. Kadangi sezonas jau ėjo į pabaigą, kelyje pasitaikė nemažai akmenų griūčių, nes ledas buvo atitirpęs. Tačiau jos nebuvo tokios pavojingos kaip Monblane, akmenys nekrito tiesiai ant tako. Pasiekus 4 kilometrų aukštį, nustoja veikti GPS sistema, nes kaimyninė valstybė blokuoja visus signalus. „Artimieji ėmė nerimauti, nes nebematė mano lokacijos. Kartu padidėjo rizika pasiklysti ar netyčia atsidurti nedraugiškos šalies teritorijoje“, – pasakoja Edvardas.
Sėkmingai pasiekus Kazbeko viršūnę, joje suplevėsavo dvi vėliavos – gimtųjų Ustukių ir Edvardo įmonės. Taip jis įgyvendino šių metų tikslą – pakilti į daugiau nei 5 000 metrų aukštį. Kitais metais laukia dar vienas iššūkis – pasiekti 6 000 metrų.
„Mano svajonė – kasmet įveikti tūkstančiu metrų aukštesnę viršukalnę. Tačiau ne viską kalnuose lemia aukštis, žemesni kalnai kartais būna techniškai kur kas sudėtingesni. Pasaulyje yra daugybė įvairaus aukščio ir sudėtingumo viršukalnių. Europoje aukščiausias jau pasiekiau. Ateityje norėčiau pakopinėti Himalajų kalnų grandinėje.“
Pokalbio pabaigoje patyręs kalnų žygių entuziastas palinkėjo atrasti ir pamilti kalnus. Tačiau, pasak jo, juos reikia „jaukintis“ pamažu – įvertinant savo pasirengimą, fizines galimybes ir baimes. Neturint patirties, negalima rinktis sunkiausių maršrutų ir rizikuoti sveikata ar net gyvybe. Pirmiausiai reikia pažinti save, o tik tada pradėti pažintį su kalnais.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.
