„Artimojo mirtis yra skausminga ir jautri gyvenimo patirtis, todėl atsisveikinimas su mirštančiu artimuoju yra svarbus tiek pačiam pacientui, tiek jo artimajam. Detaliai nurodyti, kaip turėtų atrodyti artimųjų orus atsisveikinimas su mirštančiu asmeniu Sveikatos apsaugos ministerija negali dėl šalies stacionarinių gydymo įstaigų specifinių skirtumų. Todėl šalies gydymo įstaigos savo vidaus taisyklėse turės numatyti, kaip paciento artimiesiems užtikrinamas orus atsisveikinimas su mirštančiuoju“, – teigia sveikatos apsaugos ministro patarėja Jurgita Platakytė.
Nelaukiant minėto termino, Pasvalio ligoninėje jau daugiau kaip prieš porą mėnesių artimiesiems sudarytos sąlygos oriai atsisveikinti su mirštančiuoju. Tam skirtos dvi patalpos įrengtos Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus trečiajame bei ketvirtajame aukštuose.
Šia jautria tema ligoninėje kalbėjomės su Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje dirbančiu gydytoju Antanu Matulu ir apžiūrėjome ketvirtajame aukšte įrengtą atsisveikinimo palatą. Jos iniciatorius pirmiausia papasakojo šio sumanymo priešistorę.
Gydytojas minėjo, kad pastebėjus, jog pacientui jau visiškai baigia sekti gyvybinės galios, jo lova paprastai būdavo užtveriama širma. Tačiau tai neapsaugodavo nuo streso ir nerimo toje pačioje palatoje gulinčių kitų pacientų. Gydytojas matė, kaip maždaug prieš tris mėnesius vienas pacientas negalėjo sulaikyti ašarų, sužinojęs, jog užgeso garbaus amžiaus lovos kaimyno gyvybė – jau trečia per dvi savaites toje pačioje lovoje. Streso apimtas vyras gydytojui atviravo, kad dėl to jaučia didžiulę baimę. Kartais gydytojai priversti griebtis ir „švento melo“. Viena pacientė per kelis mėnesius susidraugavo su lovos kaimyne. Jai mirus, gydytojai, matydami, kad sunkios būklės moteris apimta didelio nerimo, sumelavo, kad draugė pervežta į kitą ligoninę.
„Tada ir kilo sumanymas įrengti atskirą palatą. Sekretorei suradome kitą kambarį, o į atlaisvintas vienam pacientui skirtas patalpas įnešėme deguonies (kvėpavimo) aparatą, defibriliatorių ir kitas reanimacijai reikalingas priemones“, – pasakojo pašnekovas. Paciento artimiesiems skirti patogūs foteliai, kuriuose galima praleisti ir naktį. A. Matulas minėjo, kad atsisveikinti su į anapilį išeinančiuoju paprastai ateina ne vienas artimasis.
Ant vienos palatos sienos kabo kryžius, ant kitos – religinės tematikos paveikslas, kurį ligoninei dovanojo A. Matulas. Spintoje padėta žvakė, maldaknygė, rožančius. Dėl reikalingos religinės atributikos, pasak gydytojo, konsultuotasi su Pasvalio bažnyčios vikaru Dainiumi Kauniečiu. Dvasininkas pasiūlė ant sienos užrašyti Jėzaus Kristaus žodžius iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“ Gydytojas minėjo, kad raidės jau užsakytos ir netrukus Šventojo Rašto citata atsiras ant palatos sienos.
Į vienutę perkeliamas itin sunkios būklės pacientas ar pacientė. Prie jo prijungiama būtina gyvybės funkcijas fiksuojanti medicininė įranga.
Mirties akivaizdoje dažnai prisimenami Biblijos žodžiai, kad ateidami į šį pasaulį nieko neatsinešame ir mirdami nieko neišsinešame. Kalbėdamas apie paskutines sąmoningų mirštančiųjų valandas, minutes, A. Matulas tvirtino, kad pacientai labiausiai bijo keturių pagrindinių dalykų. Tai – nepakeliamo fizinio skausmo, uždūsimo, nerimo ir vienatvės.
Pirmų dviejų baimių šiuolaikinė medicina padeda išvengti. Nerimą taip pat galima prislopinti medikamentais. Tačiau veiksmingiausias būdas yra artimųjų buvimas šalia bei nuoširdus ir atviras bendravimas. „Esant tokiai situacijai, gydytojai ir slaugytojai niekada nepakeis mirštančiajam pačių brangiausių žmonių – vaikų, anūkų, proanūkių. Jų rankos prisilietimas turi kur kas veiksmingesnį poveikį“, – kalbėjo A. Matulas. Tačiau, kaip bebūtų gaila, jau tris mėnesius veikiančiais atsisveikinimo kambariais pasinaudojo tik apie 30–40 proc. pacientų artimųjų. Per tą laiką abiejuose Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus aukštuose įrengtose atsisveikinimo palatose mirė per dešimt žmonių.
Žinoma, ne visi atvežtieji į oraus atsisveikinimo palatą iš jos iškeliauja į amžinybę. Gydytojas A. Matulas pokalbio metu prisiminė vieną pacientą, kuris, pagerėjus sveikatos būklei, du kartus buvo grąžintas į įprastą palatą. Tačiau dažniausiai prieš palikdamas šį pasaulį žmogus palatoje praleidžia nuo kelių valandų iki savaitės.
