Žvėrių takais – svajonės link

Šiemet dar nebuvo savaitgalio, kad iš Joniškėlio kilęs Rolandas Valtaris sėdėtų namuose ir neišsiruoštų pėsčiomis į gamtą. Žygiai tapo tikra jo gyvenimo aistra. Kraštietis neseniai nusprendė, kad savo pomėgiu galėtų pradžiuginti ir kitus – įkūrė žygeivių klubą „Rolando žygiai”. Keletą kartų per metus jis surenka smalsių drąsuolių grupę ir leidžiasi nepažintais miškų takais ir pelkynais.

Rolandas nuo vaikystės mėgo vaikščioti Joniškėlio apylinkėse. Tai aplink dvarą, tai iki Švobiškio tilto ar tiesiog pamūšiais. Vėliau miškuose pradėjo ieškoti elnių pamestų ragų. Sako – ne kiek ragą rasti, kiek patį elnią ar briedį pamatyti norisi. Jau gyvendamas Šiauliuose įsisuko į populiarius masinius žygius, tačiau dabar savo pomėgiu dalijasi ir su kitais – rengia išvykas mažesnėms grupėms. Kruopščiai parengia maršrutą ir veda tris dešimtis bendraminčių.

Bendrystė 

Pomėgis bastytis po miškus ir paupius buvo visada, tačiau tikriems žygiams Rolandas sakosi subrendęs per neseniai pasaulį kausčiusį karantiną. Viskas draudžiama, niekur nepajudėsi. Mieste – savotiškas kalėjimas. Tuomet labai džiaugėsi, kad gyvena miesto pakraštyje ir turi geresnę galimybę ištrūkti į gamtą – Kurtuvėnų regioninį parką. 

Čia netrūksta klaidžių takelių, ozų, mažesnių ir didesnių ežerų. Ištvermės bei istorijos gurmanams – paslaptingi pelkių takai ir dar caro laikų Ventos-Dubysos kanalo likučiai.

„Pradėjau dažnai šmirinėti po miškus. Dažniausiai vienas, tačiau dabar vis dažniau prisijungia ir žmona. Man vien stebėti gamtą jau yra pakankama priežastis šitaip keliauti, tačiau bevaikščiodamas supratau, kad norėčiau daug dalykų parodyti ir kitiems“, – pasakoja keliautojas. 

Visai neseniai jis vedė grupę žygeivių Kurtuvėnų regioninio parko tankumynais. Pasitaikė daug kalnų ir klonių – visą maršrutą įveikė ne visi. 

Būtinai jungiasi ir prie kitų žygių entuziastų rengiamų kelionių – kiekviename krašte yra žygių mėgėjų klubų, kur smagu užsukti į svečius ir patirti, kuo kvėpuoja. Dar šio mėnesio 21 dieną Rolandas turėtų savo žygio batais išmatuoti gimtojo Joniškėlio apylinkes: „Su bendraminčiais įveiksime apie 23 kilometrus. Keliausime pro Raudonpamūšį ir patį Joniškėlį.“

Pasirodo, kad oficialų žygį suorganizuoti nėra taip paprasta. Reikia suderinti visas detales su vietos seniūnijomis, urėdijomis. Yra šiek tiek biurokratijos. Galėtų keliauti vienui vienas – jam taip labai patinka. Tačiau taip pat labai smagu, kai gamtoje laiką leidi su nedidele bendraminčių grupe. 

„Tokioje kompanijoje visi dažniausiai einame kartu, neišsibarstome, vieni kitiems padedame, kalbamės. Masiniuose žygiuose dažniausiai eini vienas, nes kiekvienas juda savo tempu. Kai aš rengiu žygius ir nagrinėju maršrutą, turiu pagalvoti apie žmones, kurie keliaus kartu. Juk iš paskos joks pagalbos automobilis nevažiuoja – turėsime padėti vienas kitam“, – pasakoja žygeivis.

Geriau už žvejybą 

Jau tapo tradicija, kad Rolandas kone kiekvieną savaitgalį tiesiog savo malonumui eina pasivaikščioti pamiškėmis. Nesvarbu, lietus ar sniegas. Kartą užvirė kraujas, kai pamatė vieno keliautojo nueitų kilometrų duomenis: „Žiūriu – man dar labai toli iki jo. Nusprendžiau judėti sistemingai, o ne priešokiais ir pagal nuotaiką. Tokiais savaitgaliniais išėjimais nuo sausio iki gegužės jau įveikiau 600 kilometrų.“ 

Ne, tai ne žygių verslas. Jokio verslo iš tokių žygių nepadarysi, tačiau šis pomėgis vyrui tapo savęs realizavimu. Svarbiausia pabūti gamtoje. Kol nepabandai ir nesusilieji su gamta, to nesupranti: „Kai kurie labiau supras, jei pasakysiu, kad man žygiavimas į antrą planą nustūmė sunkiai pakeičiamą pomėgį žvejoti.“ 

Taip, Rolandas mėgsta užmerkti meškerę, tačiau klajonės šią veiklą gerokai nukonkuravo. Iš tiesų kartais tenka rinktis ir dėl to, kad pomėgiams reikia skirtingos amunicijos. Žygeivis jau sutrynė keletą porų batų. Sako, kad kartais geriau dėvėtas, bet aukštesnės kokybės apavas. Yra specialūs žygio batai vasarai ir žiemai. Šaltuoju metu reikia dėvėti kokybišką termoaprangą: „O kuprinių turiu visą komplektą – ir žygiams, ir žvejybai, ir ragams“. 

Dabar idealus laisvalaikis, kuomet su pulku bendražygių keliauji sunkiai praeinamais miškais, viską filmuoji, o vėliau – sukuri emocijų kupiną filmą. Vaizdeliuose žmonės šypsosi, mįslingai žvalgosi. Miške žmogus jaučiasi lyg po ilgo laiko grįžęs į jaukius namus. 

„Pastebėjau, kad mano kamera žmones veikia lyg dopingas. Jei tik atsisuku – tuoj žingsnis spartesnis ir nuotaika linksmesnė. Grįžęs kuriu apie kelionę filmus, skelbiu savo asmeniniame jutubo kanale arba savo žygių feisbuko puslapyje. Kartu džiaugiuosi, kad žmonėms sukūriau smagią pramogą gamtoje“, – pasakoja kraštietis. 

Ar lengva rasti svajonių ragą? 

Rodos, iš pradžių tik grožiesi gamta, tačiau kartais netikėtai aptinki numestų stirnų, elnių ar briedžių ragų. Vėliau išmoksti jų ieškoti – lyg koks indėnas iš vaikystės knygų – pradedi matyti gyvūnų paliktus požymius, ženklus. 

Kaip ieškoti ragų? Rolandas moka surasti ir atpažinti žvėrių takus, nakvynės vietas. Elnių patelės dažniausiai juda pulkais ir ištrypia žemę. Kur patelės – ten netoliese ir patinai per grumtynes pameta savo ragus. Kartais tenka sekti pagal medžius, į kuriuos gyvūnai kaso savo karūnas. 

„Kadaise teko būti varovu medžioklėse. Nesu koks didelis rinktinių ragų kolekcionierius. Man labiau patinka stebėti gyvūnus. Ragas – lyg koks trofėjus, tačiau nieko nušauti nereikėjo – gamtos dovana už kantrybę. Žinau, kad ir medžiotojai ragų ieško. Stengiuosi jau pusę septynių būti miške – vaikštai ir žiūri, gal kur medis ragais nutrintas, gal grumtynių pėdsakų yra. Kartais pažiūri, kuriame plote medžioklės kvota didžiausia – ten daugiausia gyvūnų, tai ir rasti ragus didesnė tikimybė – tik reikia veikti greičiau už medžiotojus“, – moko pašnekovas. 

Kolekcija – kukli. Daugiausia rado elnių ragų. Trejetą briedžių vainikų. Vienas kitas stirnos ragas. Tik šiemet pavyko rasti elnio ragą, kuris pretenduoja į kolekcinį eksponatą – septynšakis. 

„Man daug didesnį įspūdį daro tai, kad aš kartais sutinku patį gyvūną, o ne randu jo ragą. Štai žygyje netoli Degučių pamačiau keturis skirtingus briedžius. Šiuos gyvūnus sutikti gana lengva, nes jie nebaikštūs, nebėga nuo žmogaus. Elnius ar danielius iš arti pamatysi, jei eisi prieš vėją. Užuos – dings. Neseniai sutikau neregėtai didelę elnių patelių bandą – suskaičiavau per dvidešimt. Tokiomis akimirkomis tiesiog užima žadą“, – pasakoja keliauninkas.

Gėris kiekviename žingsnyje 

Rolandas niekada neprarado ryšio su savo gimtuoju Joniškėliu. Kai tik turi progą, visada trumpam grįžta. Žmona Ieva – dažna vyro organizuojamų žygių dalyvė. Pas mamą, pakvėpuoti gimtinės oru ir dabar jau daug aiškiau pajusti tą artumą, kurio paprastai didesniuose miestuose būna mažiau. Joniškėlis ir po daugelio metų yra be galo artimas – tarsi prisigėręs atsiminimų. 

„Šiandien jau galiu palyginti ir pasakyti, kur mano siela džiaugiasi. Apie gamtą – jau nėra ir ko kalbėti. Didesnis miestas – patogu, saugu, tačiau sielai ne taip šilta. Bandžiau užsienyje braškes skinti – pagailo nugaros. Joniškėlyje ir po daugelio metų eini gatve ir jautiesi namie, savas. Žinoma, daug žmonių pasikeitė, tačiau artumo jausmas tik stipresnis ir neapsakomas“, – atvirauja žygeivis. 

Rolandas svarsto: kai tave užaugina lėtesnis gyvenimas, gal tuomet nuolat ieškai to lėtumo, paprastumo? Štai jau bręsta naujas žygis – pelkynais aplink Juodlės ežerą Kurtuvėnų parke. Jau viskas sužiūrėta, pamatuota, tačiau grupė bus kviečiama tik rugpjūtį. Kodėl? Nes žygio organizatorius galvoja ne tik apie žmones, bet ir apie gamtą – reikia leisti paukščiams pelkynuose išperėti ir užauginti vaikus: „Maršrutas – nuostabus: Jautmalkė, Vainagiai, pelkė ir Juodlės pažintinis takas. Išeina gana sudėtinga apie 25 kilometrų trasa. Kojas daugeliui pakirs, tačiau viską atpirks įspūdžiai.“ 

Rolandas neplanuoja sustoti. Norėtų save išbandyti ekstremaliame žygyje. Pradžiai – 50 kilometrų. Tokius žygius nuolat organizuoja Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija ir kiti rengėjai: „Akmenės karjeruose esu nuėjęs daugiausiai 39 kilometrus. Reikia suvokti, kad kilometras kilometrui nelygu. Kartais ir nedidelis atstumas gali išsunkti visas jėgas. Pernai žygiavau 11 kilometrų, o kojas skaudėjo pusę savaitės. Ėjome akmenimis, daug įkalnių ir nuokalnių. Kartais daug svarbiau susitelkti ne į atstumą, o matyti gėrį ir grožį kiekviename žingsnyje.“