Lietuvos nacionalinis kultūros centras paskelbė, kad geriausiu praeitų metų mėgėjų teatru pripažintas Pasvalio kultūros centro Gintaro Kutkausko teatras. Kolektyvui ir jo vadovei Ramunei Uždavinienei bus įteiktas prestižinis „Aukso paukštės“ apdovanojimas.
Tai trečioji „Aukso paukštė“ mūsų rajono teatralams ir pirmoji Ramunės Uždavinienės karjeroje.
Režisierė puikiai pažįstama publikai ne tik iš spektaklių. Jos rengiamos misterijos, minėjimai, įvairios šventės sutraukia minias žiūrovų ir išsiskiria smulkmeniškai apgalvotomis daugiasluoksnėmis detalėmis, kurios paperka nuoširdumu ir priverčia visiškai kitaip pažvelgti į žmogų ar reiškinį.
Penktadienį režisierė išleido naują spektaklį „Motinos pienas“. Premjeros išvakarėse su Ramune Uždaviniene kalbamės apie jos gyvenimą, teatrą, būsimą spektaklį ir svarbiausią kiekvieno kultūros darbuotojo tikslą.
Deveitonių vasaros
Nors Ramunė Uždavinienė augo ir vaikystę praleido Šiauliuose, Pasvalio žemę ji laiko sava.
– Mano tėtis Kazimieras Pažemeckas kilęs iš Namišių, o mama Ona Danutė Butkutė – iš Deveitonių. Visa mano giminė yra iš šio krašto. Visos vasaros praleistos čia.
Tėtis buvo nepaprastai geras žmogus. Kaip sako mano vyras – pykčio genai jam buvo išoperuoti vos gimus. Kai jis iškeliavo anapilin, niekas negalėjo prisiminti, kad Kaziukas (taip jį šaukė visi aplinkiniai) būtų ant ko nors pykęs ar kažkam pavydėjęs.
Po studijų tėtis gavo paskyrimą į Šiaulius. Iš pradžių išvažiavo vienas. Po kurio laiko, įkandin jo, sunkvežimiu, į kurį buvo pakrauti skurdūs baldeliai, atkeliavo ir mano mamytė, su kuria tėtis susituokė tuoj baigęs mokslus.
Šiauliuose gimė mano brolis Vladas. Kai jam buvo ketveri metukai, tėtis gavo siuntimą į Dobelės miestą. Ten gimiau aš. Mano pase nurodyta, jog esu gimusi Latvijoje.
Tėvelio mamytė mirė pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, gimdydama septintą vaiką. Ją pakeitė pamotė, kurią aš prisimenu kaip labai gerą babą.
O štai mamunytė (taip visi šaukė mamos mamą) visuomet buvo labai linksmas ir smagus žmogus. Pas ją Deveitoniuose užaugo mano brolis, kuris kategoriškai atsisakė lankyti bet kokį vaikų darželį. Ten prabėgo ir visos mano vasaros.
Mamunytė, krikšto mama Aldutė ir pusseserė Dalytė (su kuria mes beveik kaip seserys) – neišskiriama kompanija.
Buvau pajodžarga – nenuorama, apie ką iki šiol liudija kai kurie randai ant kūno (juokiasi). Televizoriaus ir kompiuterio nebuvo – visas gyvenimas vyko natūralioje aplinkoje. Krikšto mama pasiuva gražią suknelę, aprengia, o Ramunytė, ja vilkėdama, pasileidžia su draugais laukais, landžiodama per spygliuota viela aptvertus gyvulių aptvarus… – šypsosi režisierė.
Ramunytė iš Marijos Melnikaitės gatvės
– Šiauliuose iš pradžių gyvenome Ežero gatvėje, komunaliniame bute su bendra virtuve. Vėliau persikėlėme arčiau centro į Marytės Melnikaitės gatvę. Mano šviesaus atminimo Pasvalyje gyvenęs dėdė Antanas Maldutis (buvęs Veprių gimnazijos direktorius, tremtinys), rašydamas mums laiškus ar sveikinimus, adresą visuomet sąmoningai iškraipydavo. Vietoj Marytės rašydavo Marijos.
Aš buvau „centrinė“. Nuo Gaidžio skulptūros iki turgaus ir nuo turgaus iki senojo parko – mūsų kvartalas išmaišytas skersai ir išilgai.
Visas gyvenimas vykdavo kiemuose. Grįžti po pamokų, numeti kuprinę ir leki į netoliese buvusią čiuožyklą.
Ko tik neprisigalvodavom! Žaisdavom seklius – atsiranda kieme „saldžioji porelė“ ir imam sekti, kad pamatytume, kaip bučiuojasi. Kartą už tai net akmenimis buvome apmėtyti.
O kiek sekretų paslėpta (anuomet populiarus žaidimas, kai nuošalioje vietoje buvo slepiami kažkokie vaikams svarbūs daiktai – aut. pastaba). Vargu ar buvo koks gėlių darželis, kuriame ko nors nebūtume užkasę… – vaikystę prisimena Ramunė.
Vaikystės skurdas
Sovietų laikais gyvavo nuostata, kad galima lankyti tik arčiausiai tavo registracijos vietos esančią mokyklą.
– Nors gavome butą Šiaulių centre, kadangi jau buvau priskirta Ežero gatvėje buvusiai 10-ai vidurinei (ji dabar nebeegzistuoja), turėjau lankyti būtent ją. Šalia naujos gyvenamos vietos buvo daug gerų mokyklų, ir mamytė labai išgyveno, kad negaliu jų lankyti. Abu tėvai buvo kilę iš kaimo ir, ko gero, nelabai suprato didelio miesto realijas, kad tokiais atvejais reikia kažkam duoti kyšį ar ieškoti naudingų pažinčių.
Nuo namų iki mokyklos Ežero gatvėje buvo du kilometrai, ir aš juos pravaikščiojau visus tuos vienuolika metų.
Šalia namų buvo autobusų stotelė. Į autobuso vidų dar kaip žvėris kažkaip prasibraudavai. O kai reikia išlipti… „Išsiiri“ lauk taip, kad nelieka nė vieno guziko ant palto. Nepamenu, ar sagos tais laikais buvo deficitas, bet mama liepė geriau vaikščioti pėstute.
Atmintin įstrigusios tų laikų tuščios parduotuvių lentynos. Pamenu amžinai pirštus spaudžiančius batus. Tiek aš, tiek tėveliai buvo aukšti žmonės. Batų reikia didesnių, o jų nėra. Einame su mama pirkti batų, o parduotuvėje tik trys poros ir visos 35 dydžio…
Tėvų buitis buvo labai skurdi. Abu tarnautojai, abu ne laidokai, bet gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo, o mėnesio gale pinigų tekdavo skolintis. Parduotuvės buvo tuščios. Maistu padėdavo kaimas. Valgėme daug žuvies, nes ji buvo pigiausia, – pasakoja R. Uždavinienė.
„Tiksliukės“ maištas
Ramunės tėtis – inžinierius, mama – buhalterė. Su skaičiais ir formulėmis neblogai sutarė ir jų dukra, tad ateitis buvo aiški. Bent jau taip atrodė tėvams.
– Aš buvau „tiksliukė“. Kaip dabar pamenu nugirstą jų pokalbį virtuvėje, kur buvo sprendžiama, kur aš stosiu. Viskas buvo aišku. Už vienos gatvės – „Rūtos“ saldainių fabrikas, už kitos – Pedagoginis institutas, kur aš ir studijuosiu matematiką bei fiziką. Jie manęs net neklausė…
Mane suėmė toks siutas, kad niekam nieko nesakiusi nuėjau į biblioteką, pasiėmiau „Komjaunimo tiesą“ (tada ten buvo skelbiama, kur galima studijuoti) ir ėmiau ieškoti specialybių, kurioms nereikėtų matematikos ir fizikos.
Taip aš išvažiavau į LTSR Tautų Draugystės ordino konservatorijos Klaipėdos fakultetą studijuoti režisūros, net nežinodama, kas yra etiudas.
Kokia buvo tėvų reakcija? Mama verkė. Sakė, kad susigadinau sau gyvenimą. Kad neturėsiu nei švenčių, nei išeiginių. Kad tada, kuomet visi ilsėsis, aš turėsiu dirbti ir visus linksminti. Kaip ir dabar, taip ir tada kultūros darbuotojų atlyginimai buvo maži, iš jų pragyventi buvo neįmanoma. Be to, anuomet tame darbe buvo labai daug alkoholio, tad mamos nerimas turėjo pagrindą, – prisimena pasvalietė.
Plaukikė tapo tinklininke
Tais metais į kursą buvo priimta 15 studentų. Ramunės tame sąraše nebuvo.
– Aš buvau priimta kaip kandidatė – be stipendijos, be bendrabučio. Su ta sąlyga, kad jei kažkas iš pagrindinio sąrašo iškris, aš užimsiu jo vietą. Kaip dabar sakytume – bandomajam laikotarpiui.
Man sekėsi sportas. Mokykloje buvau toli nuo meno, bet labai arti sporto. Mūsų mokykla turėjo baseiną, ir aš, berods, nuo pirmos klasės jį lankiau.
Sekėsi visai neprastai, buvau net įrašyta į olimpinį rezervą. Žiūrint iš laiko perspektyvos, būtent šis sportas man įdiegė suvokimą, kad visuomet reikia baigti pradėtą distanciją.
Viskas būtų buvę gerai, bet devintoje klasėje ėmė progresuoti mano trumparegystė. Aš dabar nepamenu, ar čia to meto specialistai, ar mama nusprendė, jog dėl visko kaltas plaukimas ir chloruotas baseino vanduo, bet daugiau treniruočių nebelankiau.
Tėtis nuvedė į DOSAF šaudyklą, kurią lankiau gal pusmetį, bet man buvo neįdomu. Ir tada klasiokė pakvietė žaisti tinklinį pas trenerę Zofiją Guobytę – sporto pasaulyje labai gerai žinomą asmenybę.
Sekėsi taip pat labai neblogai. Turėjau kelis atskyrius, nedaug trūko iki kandidato į sporto meistrus. Jei stojant būčiau pateikusi dokumentus, kad baigiau Sporto mokyklą, kad turiu tuos visus pasiekimus, būčiau iš karto tapusi tikra studente. Bet juk aš stojau į menus! Kuo čia dėtas sportas?
Viską į vietas sudėliojo mūsų kūno kultūros dėstytoja. Sužinojusi apie mano sportinę praeitį, įkalbėjo užsirašyti į tinklinio komandą. Tai padarius, automatiškai tapau tikra studente, gavau bendrabutį, stipendiją ir talonus maistui. O kadangi mokiausi labai gerai, gavau padidintą stipendiją. Tų 45 rublių per mėnesį visiškai užtekdavo, – šypsosi pašnekovė.
„Tarsi šeima“
– Vos tik įstojus, kažkas iš dėstytojų mums pasakė – „kai baigsite studijas, kai išeisite į gyvenimą, susitikę po daugybės metų jūs jausitės tarsi viena šeima“.
Iš tiesų taip ir nutiko. Tas ryšys, užsimezgęs anuomet, gyvas iki šiol.
Nežinau, ar dabar dar taip yra, bet tada tai buvo vieta su savo ypatinga atmosfera.
Turėjome kuratorę Vitaliją Vyšniauskaitę. Ji buvo gal tik metais už mus vyresnė. Mes buvome jos pirmas ir vienintelis kursas, kuriam tarsi nuosavam vaikui ji atidavė visą save. Atrodė trapi, „porcelianinė“, bet turėjo „kietą“ stuburą. Ji mums parodė esmines tiesas, išmokė, kas yra Ezopo kalba. Pradėjome kitaip žiūrėti ir suvokti filmus, spektaklius.
Mums, kaip studentams, teatrų lankymas būdavo nemokamas. Pamenu, kaip tik buvo rodomas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Salė pilna. Šešias valandas žiūrėjome stovėdami. Ir žiūrėjome išsižioję.
Istoriją mums dėstė Vytautas Žalys (šiuolaikinės Lietuvos diplomatas – aut. pastaba). Jo tėvas (Alfonsas Žalys – būsimas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, signataras – aut. pastaba) tuomet buvo Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas, o sūnus mums dėstė istoriją. Pirmose paskaitose jis pasakė: „Tarybinę istoriją mokėtės mokykloje. Bet jūs neišmokote Lietuvos istorijos. Aš jus jos mokysiu.“
Su mumis kartu mokėsi ir Leonidas Donskis. Jo pravardė buvo Dramblys. Kavinėje „Laumė“, kurioje mes visi rinkdavomės, stovėjo juodas fortepijonas – jis juo grodavo. O kur nesibaigiantys pokalbiai, diskusijos…
Tai buvo aplinka, kuri formavo mūsų suvokimą apie meną, kultūrą, istoriją.
Bet kiekviename kurse buvo sovietiniam saugumui palankių jaunuolių. Ar žinojome, kas tokie? Jautėme. Buvome kaip šeima. Nebuvo taip, kad baigiasi paskaitos ir visi išeina namo. Gyvenimas virė ir dieną, ir naktį. Ko tik neprisigalvodavome!
Bet būdavo tokių, kurie kažkaip nemokėjo iki galo atsipalaiduoti, nesijautė laisvi. Kaip vėliau paaiškėjo, jie ir buvo saugumo žmonės. Viena tokia išsidavė pati. Vieno atsiskaitymo metu jai labai nesisekė, dar ją paprovokavo keli mūsiškiai, nujautę, kad čia kažkas negero, ir mergina pratrūko. Ėmė šaukti, kad nei mes, nei dėstytojai neįsivaizduoja, su kuo turintys reikalų, kad ji žinanti visas mūsų nuodėmes ir mes netrukus būsime visi išmesti. Kuratorės rūpesčiu ta mergina labai greitai dingo iš mūsų kurso, – ano meto realybe dalinasi pašnekovė.
Penkios kapeikos
Klaipėdoje Ramunė sutiko būsimą vyrą Giedrių Uždavinį, kuris studijavo tame pačiame fakultete.
– Susitikome bendrabutyje. Jis buvo velniškai talentingas ir… labai gražių akių. Kartu lankėme pantomimą. Kartu žaidėme tinklinį! Žaidėm, žaidėm ir prisižaidėm…
Giedrius buvo paimtas į tarybinę armiją. Per tą laiką aš baigiau studijas ir gavau paskyrimą į Rėkyvą. 1986 m. susituokėme.
Giedrius turėjo darbą Panevėžyje, anuomet baigiamuose statyti „Ekrano“ (dabar – Bendruomenių) kultūros rūmuose. Jie mums pasiūlė mažą kambarėlį bendrabutyje su bendra virtuve. Norėjosi kažko daugiau.
Apie tai, kad ieškome, kur gyventi, sužinojo Pasvalyje buvęs Giedriaus vaikystės ir jaunystės draugas, šviesios atminties Algis Mulevičius ir Gintaras Kutkauskas.
Jie susitarė su dabar jau mirusiu „Pavasario“ kolūkio pirmininku Janeliūnu, kad priims mus į darbą ir duos Ustukiuose namelį.
Viskas gražu, bet aš turiu paskyrimą į Rėkyvą, ten jau esu įdarbinta, ir manęs niekas nenori išleisti. Vienintelis kelias – važiuoti pas ministrą ir jam žemai lenktis.
Įstaiga, kurioje dirbau Rėkyvoje, priklausė šilumos tinklams, o tai – Ekonomikos ministerijos jurisdikcija.
Kaip dabar pamenu – ilgas baisus koridorius, kurio pakraščiuose kelios kėdės. Ant vienos iš jų palikau laukti Giedrių ir pro dideles duris žengiau pas ministrą. Jis mane labai ilgai „auklėjo“, bet išleido. Situaciją išgelbėjo tai, kad Giedrius turėjo aukštąjį išsilavinimą. Toks buvo įstatymas. Kitu atveju nieko nebūtume pešę.
Po Klaipėdos ir Šiaulių Ustukiai buvo pasaulio kraštas, bet aš jau laukiausi ir šalia turėjau Giedrių. Su juo niekas nebuvo baisu.
Atvažiuoja mamytė į svečius. Namuose šalta, vinys iš vidaus apšerkšniję, o mes sėdime su paltais, žiūrime vienas į kitą, ir mums žiauriai gera. Mes juk nesuprantam, kad palėpėje yra kažkoks bakelis, kurį reikia prižiūrėti ir dėl kurio mūsų namai nešyla… Buvome nieko nesuprantantys miestiečiai.
Kaip ir visiems kolūkiečiams, taip ir mums buvo privalomos burokų normos. Ačiū Dievui, su jomis tvarkytis padėjo giminė.
Vienais metais užauginome geriausias kaime bulves. Jos tokios užaugo, nes mes nei jų ravėjome, nei ką darėme. Tais metais buvo labai karšta vasara. Visiems bulvės „iškepė“, o mums – ne (kvatojasi).
Giedrius buvo kultūros direktorius, aš – meno vadovė. Abu su aukštaisiais, abu dirbame kaime – tais laikais tai buvo reta. Nuo norinčių pamatyti šį „stebuklą“ smalsuolių durys neužsidarydavo. Ir visi „aukšti“ svečiai kaip susitarę kartodavo – kodėl šie jauni, talentingi piliečiai iki šiol ne komunistų partijos nariai? O, kad jie būtų žinoję, jog Giedrius – tremtinių vaikas, kuriam mama net spaliuku neleido būti…
Aš surinkau vaikų pantomimos grupę, su kuria apkeliavome pusę Lietuvos. Tai patys gražiausi to laikotarpio prisiminimai.
Gimus Lukui, aš jau tik padėdavau pravesti Kovo 8-osios šventes.
Giedriaus alga buvo gal 98 rubliai. Aš negavau nė kapeikos, nes auginau vaiką. Būdavo, kad teturėdavom tik penkias kapeikas. Jis pėsčias eidavo į Pasvalį priduoti butelių, kad už gautus pinigus nupirktų kokio nors maisto. Jei pro šalį važiuodavo autobusas, Giedrius apsimesdavo, jog kažko laukia. Nes tų kelių kapeikų bilietui tiesiog nebūdavo.
Laimei, Giedrius iš prigimties turėjo organizacinių gabumų ir ambicijų. Mūsų kultūros namai buvo vieni pirmųjų, kuriems nupirko vaizdo magnetofoną. Kartu su Henriku Balčiūnu jie ėmė įrenginėti garso įrašų studiją. Anuomet buvo populiarios žiemos šventės. Prasidėjus Atgimimui – festivalis „Bobų vasara“, „Roko maršas“ per Lietuvą ir daug kitų gražių dalykų, kuriuose dalyvavo Giedrius.
Tačiau reikėjo ne tik kurti, bet ir gyventi. Kai pasidarė šiek tiek laisviau, Pasvalyje prasidėjo plastmasės verslai. Giedrius iš kaimyno pasiskolino 1 000 rublių ir nusipirko plastmasės dirbinių štampavimo aparatą. Aš, iš prigimties matematikė, greitai primečiau, kad mes su 90 rublių alga, kurios neužtenka iki mėnesio galo, niekuomet tų pinigų nesugebėsim grąžinti. Verkiau.
Tuo metu mirė Giedriaus tėvelis. Jo mama pardavinėjo namelį, o mes vis dažniau klausėme savęs, ar tikrai norime, kad mūsų vaikai lankytų kaimo mokyklą.
Pragyventi iš kultūros darbuotojo algos darėsi vis sunkiau, todėl mes išvažiavome į Panevėžį ir pasinėrėm į verslą.
Gintaro teatras
Prieš gerus du dešimtmečius Ramunė Uždavinienė grįžo į Pasvalio kultūros centrą, kur organizavo ir vedė įvairius renginius.
Mirus Gintarui Kutkauskui, Ramunė buvo pakviesta užimti režisieriaus vietą jo vadovautame teatre.
– Mūsų su Gintaru dūšios lipo. Tam tikrų dalykų matymas ir pajautimas buvo labai panašūs. Apskritai, būti šalia talentingo žmogaus ir mėgautis jo draugija – tikra Dievo dovana. Todėl jo mirtis buvo labai skausminga.
Kai mane pakvietė tapti režisiere… Dirbti po tokio žmogaus kaip Gintaras man pasirodė lyg savižudybė. Net minties tokios neturėjau, kad galėčiau ką nors daryti. Supratau, kad teatro žmonėms labai skauda, todėl mano mintis buvo labai paprasta – paleisti juos. Padaryti Gintaro pastatytų spektaklių retrospektyvą ir juos parodyti. Gal tada tos žaizdos užsitrauks ir bus taip, kaip bus.
Bet vėliau, po truputį, pripratome vieni prie kitų. Lengva nebuvo. Tai juk jau susiformavęs teatras: visi – asmenybės, daugelis vaidina nuo vaikystės. Tai tarsi kumštis. O kas aš tokia?
Pirmasis su šiuo teatru pastatytas spektaklis buvo „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Tai buvo savotiškas žaidimas – ar pavyks visiems tilpti vienoje smėlio dėžėje?
Teatras man visuomet buvo šiek tiek žaidimas. Jei „pagauni“ taisykles, jas supranti ir leidi įtraukti save į tą žaidimą, visiems būna gerai.
Tie žmonės taip mylėjo teatrą, jog sutiko daryti viską – kad tik galėtų toliau vaidinti.
Labai džiaugiuosi, kad išliko teatro branduolys. Atėjo naujų žmonių, atsivedė savo šeimos narius. Tai tikra teatro magija. Pasvalyje niekada neturėjau šalia savęs tiek nuostabių žmonių. Tai – tikra Dievo dovana, – jaudulį sunkiai tvardo režisierė.
„Motinos pienas“
Prieš gerą savaitę pasvaliečiams buvo pristatyta premjera – spektaklis „Motinos pienas“, sukurtas pagal to paties pavadinimo latvių rašytojos Noros Ikstenos romaną. Tai sukrečiantis, jautrus, skausmo ir laisvės troškimo persmelktas pasakojimas, kurio centre – trijų kartų moterų likimai sovietinėje realybėje.
Visi bilietai į būsimą premjerą buvo parduoti per kelias dienas.
– Aš labai nemėgstu sureikšminti, kai sako, jog rodant mūsų spektaklius salė būna pilna. Kai rodomi Sigito Paliulio ar Astos Simonaitės spektakliai, ji taip pat lūžta. Savi myli savus. Manau, jog panašiai yra visur, ir tai, kad vietos bendruomenei svarbu, kas vyksta, – džiugina.
O faktas, kad bilietai išperkami per kelias dienas, – paralyžiuoja. Užkrauna didžiulę atsakomybę, nes supranti, su kokiais lūkesčiais ateina žiūrovas, kuris yra užaugęs su Aurelijos Kutkauskienės, Gintaro Kutkausko, Astos Simonaitės spektakliais.
Kodėl „Motinos pienas“? Šią knygą perskaičiau vienu ypu ir nuo pat pradžių manęs nepaleido mintis, jog tai yra būtent tai, ką norėčiau parodyti, apie ką turėčiau kalbėti. Tai istorija, kuri paliečia iš vidaus.
Man, kaip ir daugeliui motinų, susilaukus vaikelio ir pradėjus jį maitinti, visada sakydavo būti ramiai, kažko nevalgyti, nesijaudinti, nes viskas persiduos per pieną.
Romano autorė į tą laikmetį pažvelgė būtent per šią prizmę. Gydytoja, ginekologė, savo dukters nė minutės nemaitina savo pienu, bandydama taip apsaugoti ją nuo aplink tvyrančio blogio. Man šis požiūris pasirodė labai įdomus.
Nesinori kartoti nuvalkiotos frazės – kas nežino savo istorijos, tas ją kartoja.
Taip, anuomet ne viskas buvo juoda. Ir aš turiu labai gražių prisiminimų iš savo vaikystės, jaunystės. Turėjau nuostabius dėstytojus, draugus. Bet kartu buvo ir didžiulis skurdas. Pamenu, kaip vieną žiemą į mokyklą vaikščiojau guminiais batais; nes mama kitokių negalėjo nupirkti, einant į paradus, mama kaskart atsiūdavo nuspurusius palto rankogalius…
Apie tai būtina kalbėti. Ypač dabar, kai šį laikmetį bandoma pateikti per nostalgijos prizmę, – įsitikinusi R. Uždavinienė.
Užburtas ratas
Ar egzistuoja riba tarp provincijos ir vadinamosios „didžiosios“ kultūros?
– Labai norėčiau, kad ji nebūtų taip skirstoma. Juk kultūra nėra tik teatras, kultūros centras ar filharmonija, bet ir rašymo, diskusijų bei bendravimo kultūra ir t. t. Tai labai plati sąvoka.
Kita vertus, kartais mane apima bejėgiškumo jausmas. Kodėl dabar, kai turime demokratiją, kai galime ką norime kalbėti, daryti, aplink mus atsiranda tiek daug kultūrinių „šiukšlių“? Mėgėjiškumas būdingas ir didžiajai scenai.
Dabar daug spektaklių. Bilietai brangūs, bet salės lūžta. Ateini, klausai – o ten skamba šlykščiausi keiksmažodžiai. Aš nežinau, ką gauna žiūrovas tokio pasirodymo metu?
Žmonės išeina iš spektaklio, džiaugiasi, kad jis buvo geras, o apie ką – pasakyti negali.
Man skaudžiausia, kad tie, kurie tokius spektaklius kuria, puikiai suvokia, jog jie neturi jokios išliekamosios vertės. Jie skirti tik vienam – užsidirbti pinigų. Tai patyčios iš žiūrovo.
Bet tai, ko gero, natūralus evoliucijos etapas. Anais laikais net knyga buvo deficitas. O žmogus – toks sutvėrimas: to, ko negali paimti, labai nori.
Dabar, kai viską turime ir viskas lengvai pasiekiama, lieka tik vartotojiškumas. Kur tai nuves? Ko gero, į nelabai gerus dalykus.
Visko tiek daug, kad reikia tik mokėti atsirinkti. Ir čia žvilgsnis krypsta į švietimą. Vienintelis dalykas, kurio dabar labiausiai trūksta, – kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti ir atsirinkti.
Greta to yra ir kultūros darbuotojų atsakomybė. Jei žmogus nežino – mūsų pareiga parodyti. Mes turime ugdyti žiūrovą, bet ne jam pataikauti. Bet už visko vėl stovi pinigai. Tai – užburtas ratas, – svarsto R. Uždavinienė.
Vaikų ir anūkų gyvenimo nerežisuoja
Ramunė ir Giedrius Uždaviniai užaugino tris vaikus. Vyresnysis Lukas su žmona ir pusės metų dukryte Sevile gyvena Vilniuje. Statybos inžinieriaus išsilavinimą turintis vyras dirba vienoje užsienio įmonėje, kur kuria ir diegia įvairias automatizuotas linijas.
Vidurinysis Kipras gyvena Pasvalyje. Su žmona augina šešerių metukų Vakarę ir keturmetį Adomą. Ant jo pečių – tėčio sukurta „Ustukių malūno“ gamykla.
Jaunėlė Rugilė dirba internetinėje transliacijų platformoje „GO3“. Kadangi gali dirbti nuotoliu, vasaras leidžia Lietuvoje, o žiemą – su draugu keliauja po pasaulį.
– Babutė nerežisuoja vaikų gyvenimų (juokiasi). To labiausiai bijau. Aš noriu mėgautis gyvenimu ir anūkais, kaip mėgavausi augindama savo vaikus. Anuomet taip išėjo, kad jie nelankė darželio – aš juos auginau pati, ir tai pats geriausias mano laikas.
Man atrodo, kad motinystė – Dievo duotybė. Ir tai, ką gali duoti būdama mama, privalai duoti.
Mano gyvenimas, mano specialybė – gera tuo, kad aš nesijaučiu, jog dirbu. Džiaugiuosi, kad nesu įsprausta į rėmus, kad nesijaučiu esanti kažkur ne ten, kur norėčiau, ir kad man nėra negera. Džiaugiuosi galėdama mėgautis gyvenimu, kuris pilnas gėrio, ir tuo, kad turiu teatrą.
