Šiandien sukanka treji metai nuo tos akimirkos, kai Rusijos ginkluotosios pajėgos pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą. Taip vadinamoji „specialioji karinė operacija“ tapo kruviniausiu dar 2014 metais pradėto karo etapu, pakeitusiu milijonų žmonių gyvenimus.
Per tuos trejus metus pasikeitė ne tik pasaulis. Pasikeitėme ir mes. Anuometę vienybę, norą padėti daugybei nelaimėje atsidūrusių žmonių, patriotinį pakylėjimą pamažu keičia nuovargis, apatija ir abejingumas.
Kita vertus, kad ir kaip norėtume, nerimas niekur nedingo. Šiomis dienomis pasaulio galingieji sprendžia Ukrainos klausimą ir vis garsiau kalba apie taiką. Tik ar ta „taika“ iš tiesų bus taika broliškai tautai ir mums visiems – to kol kas niekas negali pasakyti.
Mūsų rajone šiuo metu gyvena kiek mažiau nei šimtas pabėgėlių iš Ukrainos. Viena iš jų – Olena Sliusarenko. Moteris dirba Savivaldybėje ir padeda čia gyvenantiems tautiečiams.
Olena pasakoja, kad tik maža dalis pas mus gyvenančių ukrainiečių planuoja likti Lietuvoje. Daugumos akys nukreiptos į gimtinę, tad kiekvieną, net ir mažiausią, užuominą apie konflikto pabaigą šie žmonės gaudo kaip ištroškusi žemė rasos lašą.
Tačiau Olena negyvena iliuzijomis – vienokia ar kitokia karo pabaiga bus naujo ir anaiptol ne lengvesnio gyvenimo pradžia.
Pažadino sprogimai
Kovo 12 d. sukaks treji metai, kai Olena Sliusarenko gyvena Pasvalyje. Prasidėjus karui, mūsų mieste moteris su dviem vaikais atsidūrė neatsitiktinai. Pasvalyje jau daug metų gyvena daugeliui puikiai pažįstama anglų kalbos mokytoja Svitlana Bilobrovko – Olenos draugė nuo mokyklos laikų. Be to, Olena yra Svitlanos sūnaus krikšto mama.
Iki karo moteris gyveno visiškai kitokį gyvenimą. Profesionali avalynės modeliuotoja vadovavo nuosavam verslui: turėjo avalynės gamyklą, kurioje dirbo daugiau nei pusantro šimto žmonių.
– Pasvalys man tapo savotiška reabilitacija tiek nuo karo, tiek nuo intensyvaus verslo, – šypteli pašnekovė.
Karo išvakarėse Olena, kaip ir didžioji dalis ukrainiečių, mažiausiai tikėjosi ginkluoto konflikto.
– Visi gyveno kasdienį gyvenimą su savais rūpesčiais ir planais. Niekas netikėjo, kad gali kas nors įvykti. Taip, buvo informacija, jog rusų karių kolonos juda prie sienos. Vieni tikėjo, kitiems atrodė, kad tai išmislas. Informacijos būta daug ir įvairios, tačiau kas konkrečiai vyksta, niekas nežinojo.
Tuo metu iki vėlumos dirbau gamykloje, mat „degė“ užsakymas. Iki kovo 8 dienos reikėjo pagaminti didelę partiją moteriškų batų, tad teko viską sudėlioti taip, kad iki šventės visa produkcija atsidurtų parduotuvių lentynose.
Puolimo išvakarėse paskambino bičiulis, turintis sąsajų su aukščiausia Ukrainos valdžia, ir pasakė: „Rinkis daiktus – reikės išvažiuoti.“ Pagalvojau, kad jis juokauja. Kai patikino, jog puolimas garantuotai bus, paklausiau, kiek turiu laiko. Atsakė, kad parą, dvi, daugiausia – tris. Deja, mums nebuvo likę nė paros.
Paryčiui mus pažadino sprogimai. Į miestą atskrido aštuonios raketos. Miestas didelis, sproginėjo tai čia, tai ten – niekas nesuprato, kas vyksta. Vieni jau penktą valandą ryto su lagaminais rankose skubėjo iš miesto, kitiems atrodė, kad tai nieko baisaus.
Buvo šeštadienis. Tą dieną turėjo įvykti koncertas, kuriame turėjo pasirodyti mūsų vaikai. Meno vadovė visiems išsiuntinėjo žinutes: „Nepanikuokite! Laukiame visų su vaikais koncerte.“
O kai apie pietus visi suvokė, jog tai – karas, prasidėjo tikras kolapsas. Miestas virto chaoso apimtu skruzdėlynu, – prisimena ukrainietė.
„Pamačius kaip mus pasitinka – apsiverkiau“
Olena su šeima gyveno Brovaruose – mieste, įsikūrusiame Kijevo srityje. Nors „Бровари“ (Brovary) ukrainietiškai reiškia „aludarius“, dabar tai yra Ukrainos „batsiuvių sostinė“, kur įsikūrusios daugybė batų gamintojų kompanijų. Viena iš jų priklausė Olenai.
– Rusai žygiavo nuo Černihivo pusės. Nuo jų iki mūsų miesto buvo likę 130 kilometrų. Mums pranešė, kad jei priešas užims miestą ir toliau puls Kijevą, susisiekimas bus atkirstas, todėl jau pirmą dieną persikėlėme į dešinę Dniepro pusę. Nuvykome pas mano mamą į kaimą, esantį maždaug už šimto kilometrų.
Dvi dienas buvo ramu, o paskui pasigirdo sprogimai, kurie pamažu artėjo link mūsų. Sėdėjome šaltame rūsyje: dvi ar tris valandas pabūdavome, palaukdavome, kol šaudymas kiek aprims, ir tada išeidavome į lauką. Po kurio laiko vėl grįždavome atgal. Šviesų niekas nedegė.
Kai iki fronto linijos liko apie penkis kilometrus, nusprendėme bėgti. Naktį, tamsoje, susirinkome daiktus ir penktą valandą ryto pajudėjome Lietuvos link.
Ar buvo alternatyvi kryptis? Ne. Mes apie tai negalvojome. Apskritai nebuvo laiko blaiviai viską apmąstyti. Džiaugėmės tik tuo, kad žinojome, kur važiuojame. Juk tuo pat metu daugybė žmonių veržėsi į geležinkelio stotis, brovėsi į traukinius ir išvyko į nežinią.
Kelionė buvo sunki. Iki tol niekada nebuvau taip ilgai vairavusi. Nuovargis buvo toks stiprus, kad važiuodama du kartus buvau užmigusi atmerktomis akimis – net sapnus mačiau… O juk vežiau vaikus, artimuosius.
Prie Lenkijos sienos mus pasitiko bičiuliai.
Kokios buvo pirmos dienos Pasvalyje? Šokas. Visi buvome priblokšti to, kas atsitiko. Vienintelis dalykas, kuris šildė sielą, – nuoširdus ir geranoriškas vietinių priėmimas. Ūkininkų Rutkevilių šeima pasiūlė apsistoti savo bute Pasvalyje. Kai tik įžengiau vidun, apsiverkiau, pamačiusi, kaip viskas kruopščiai paruošta, apgalvota kiekviena smulkmena: dantų šepetėliai (savus buvome palikę), užklotai, chalatai. Šaldytuve – kiaušiniai, dešra, sūris, kad vaikams būtų ko paduoti pusryčiams.
Rutkevilių dukrytė mums padovanojo savo piešinį. Jis iki šiol stovi mano kabinete.
Vedžiojo paėmę už rankos – susitvarkyti dokumentus, vaikus į mokyklą užrašyti, parūpino jiems uniformas ir t. t. Buvo baisu suvokti, kad dar vakar buvai verslininkas, nieko nestokojo nei tau, nei tavo vaikams, o šiandien visas tavo turtas telpa į du lagaminus… – liūdnai nusišypso Olena.
„Jiems reikėjo žmogaus, kuriam galėtų išsakyti savo baimes ir nerimus“
Olena Sliusarenko sako, kad jiems gerokai pasisekė pabėgti jau pirmomis karo dienomis. Tie, kurie tai darė vėliau, matė ir patyrė kur kas baisesnių dalykų.
– Pažįstamus, kuriuos vėliau čia atsivežiau, jau rinkome iš rūsių. Jie bėgo apšaudomi, nežinodami, ar išgyvens.
Už dvidešimties kilometrų nuo mūsų buvo labai turtingas kaimas, kuriame gyveno daugiau nei 10 000 gyventojų. Visi buvo pasiturintys, prižiūrėjo savo namus ir aplinką. Iš ten išvežiau savo labai geras drauges – dvi motinas su keturiais vaikais. Rusai apšaudė autobusų koloną, kuria žmonės bėgo nuo karo.
Gatvėse gulėjo tiek lavonų, kad žmonės bijojo lįsti iš rūsių. Draugė pasakojo, kaip kaimynei – senai močiutei – pranešė, jog kaimo centre guli nužudytas jos sūnus. Ji atsakė, kad nebėra ko prarasti ir neleisianti, kad sūnaus kūnas pūtų gatvėje. Moteris pasiėmė karutį ir pati parsivežė sūnų. Tada savo namo kieme iškasė duobę ir jį palaidojo.
Draugė pasakojo, kad jai išvažiuojant jau buvo ne viena rusų karių sušaudyta šeima. Jie atvažiuodavo su tankais, išversdavo kiemo vartus, eidavo į rūsį ir išžudydavo visus, ką ten rasdavo… – sunkiai žodžius renka Olena.
Tuomet, prieš trejus metus, Olena net nenujautė, kad tokių istorijų teks išklausyti ne vieną dešimtį.
– Nebepamenu, kaip viskas prasidėjo, bet kažkas atėjo ir paprašė padėti į Pasvalį atvykstantiems, nuo karo bėgantiems tautiečiams. Juk viena yra, kai tave pasitinka užsienietis, o visai kas kita – kai sutinki savo krašto žmogų.
Pagrindinė užduotis buvo apgyvendinimas. Jei nebuvo kur, žmones priimdavo Pasvalio kempingas. Ten reikėjo nuvežti maisto (ačiū Linui Mainoniui, kuris labai daug padėjo), vandens, elementarių higienos reikmenų – visko, kas užtikrintų bent minimalų komfortą.
Tačiau, ko gero, svarbiausia buvo psichologinė pagalba. Jiems reikėjo žmogaus, kuriam galėtų išsakyti savo baimes ir nerimus. Ko nors, su kuo būtų galima išsikalbėti, – įsitikinusi Olena.
Pašnekovė trumpam nutyla.
– Į Pasvalį atvyko viena mokytoja ir kurį laiką čia dirbo su ukrainiečių vaikais. Ji pabėgo jau iš okupuotos teritorijos. Gyveno rūsyje. Ryšys buvo prastas, tad norėdama su kuo nors susisiekti, turėdavo lipti į dviejų aukštų namo palėpę. Jai užteko drąsos ne tik užkopti, bet ir slapta koreguoti tuo metu link jų artėjančios Ukrainos kariuomenės ugnį. Rizikuodama gyvybe, iš tos palėpės ji skambindavo kariams ir pranešdavo, kur yra rusų pajėgos. Jos namo kieme stovėjo okupantų artilerijos pabūklas. Kai šį perkėlė į kitą vietą, moteris iškart informavo saviškius.
Rusai specialiai užminavo atsitraukimo kelius, kad žūtų kuo daugiau žmonių, tačiau vietiniai tai pastebėjo. Žmonės slapta ėjo iš vieno namo rūsio į kitą ir įspėdavo, kuriais keliais galima bėgti, o kur laukia mirtis.
Mokytoja pasakojo, kad jiems traukiantis, rusai sušaudė priešais važiavusį automobilį. Žuvo visa juo važiavusi šeima.
Ten viskas vyko tarsi rusiškoje ruletėje – pasiseks arba ne… – tai viena iš daugelio istorijų, su kuria Olena turės gyventi visą likusį gyvenimą.
Grįžti namo
Per trejus metus trumpam prieglobstį čia buvo radę 259 žmonės. 176 išvyko. Iš jų 42 persikėlė į kitus Lietuvos rajonus, 37 – į kitas šalis, 95 grįžo į Ukrainą, o mūsų rajone liko 83.
– Apibendrinti žmonių pasirinkimus būtų labai sunku, nes kiekvienas atvejis individualus. Kai kam būti toli nuo namų buvo pernelyg sunku psichologiškai, todėl jie grįžo. Kai kurių žmonių gyvenamosios vietos buvo išlaisvintos, tad jie sugrįžo į savo namus. Girdi sprogimus, mato skrendančias raketas, bet niekas svetimas į kiemą nebeužeina.
Buvo ir tokių, kurie grįžo į Ukrainą, tačiau ne į savo namus, o į atokiau nuo karo fronto esančius rajonus.
Kai kurie žmonės po patirto siaubo nebejaučia jokios baimės. Jie, kad ir kas benutiktų, nori likti su savo gimine ir artimaisiais.
Kiti nebeturi kur grįžti – nebėra nei jų namų, nei pačių gyvenviečių. Kelios tokios šeimos gyvena Pasvalyje, Joniškėlyje, Grūžiuose.
Štai viena garbaus amžiaus moteris vis ruošiasi kelionei namo, nors nežino, kad jos namų jau nebėra. Artimieji nedrįsta jai to pasakyti.
Yra tokių, kuriuos Pasvalyje sulaiko vaikai. Mažas ir saugus miestas, tad galima drąsiai išleisti vaikus į mokyklą ar baseiną. Šios šeimos turi darbus ir renkasi toliau gyventi Lietuvoje.
Tie, kurie išvažiavo į užsienį, ieškojo geresnio darbo. Panašiai elgėsi ir tie, kurie Pasvalį iškeitė į kitus Lietuvos miestus – čia tiesiog nerado kur įsidarbinti.
Su lietuvių kalba didelių problemų nėra. Daugelis jau supranta lietuviškai, o kadangi kalbos barjero taip pat nėra (daugelis vietinių moka ir supranta rusiškai), didesnių sunkumų nekyla. Jei būtų didelis kalbos barjeras, visi ukrainiečiai jau mokėtų lietuviškai (juokiasi). Tie, kurie planuoja savo ateitį čia, mokosi lietuvių kalbos. Kai kas nesiryžta mokytis dėl stipraus namų ilgesio – jie viliasi, kad tuoj galės grįžti. Deja, gyvenimas toks, jog šią viltį tenka vėl ir vėl nukelti vėlesniam laikui.
Visų situacijos labai skirtingos, bet dauguma tiki, kad anksčiau ar vėliau grįš į tėvynę, – pasakoja savo tautiečiais besirūpinanti Olena.
Atbukęs baimės jausmas
Moteris pasakoja, kad, nors tai skamba dviprasmiškai, karas taip pat yra gyvenimas. Baisus, žiaurus, bet vis tiek gyvenimas.
Olena maždaug kas pusmetį aplanko tėviškę ir, ne iš nuogirdų žino, kaip viskas atrodo.
– Skamba oro pavojaus sirenos, o tu matai sūpynėse besisupančius vaikus, kurie… niekur nebėga. Nuolatinis pavojus atbukina baimės jausmą. Pamenu, kai karo pradžioje atvykdavome, išgirdus sirenas visi puldavo slėptis kas kur. Dabar žmonės, kaip sakoma, renkasi geriausią įmanomą variantą iš visų blogiausių. Gali leistis į rūsį, bet jei pataikys raketa, atsidursi po griuvėsiais. Todėl dauguma lieka gatvėje.
Pasikeitė ir pati įspėjimo sistema. Jeigu anksčiau sirenos kaukdavo nuolat, dabar taip nebėra. Sirena kaukia kurį laiką, paskui nutyla. Apie oro pavojų įspėja programėlė telefone. Jei po kurio laiko sirena vėl įjungiama, vadinasi, raketos skrenda būtent į tą rajoną, kuriame esi. Tuomet pats turi nuspręsti, ar slėptis, ar ne.
Beje, jau yra sukurtos telefono programėlės, realiu laiku rodančios, kur skrenda mirtį nešantys ginklai.
Dabar tiek raketos, tiek bepiločiai dronai skrenda labai žemai, tiesiai virš namų stogų. Rusai tai daro tyčia, kad numušus juos, nuolaužos vis tiek kristų ant gyvenamųjų teritorijų ir pridarytų nuostolių, – pasakoja Olena.
Kito pasirinkimo nėra
– Ar jaučiasi karo nuovargis? Žinoma. Karo poveikį, kad ir netiesiogiai, pajuto visi. Todėl visiškai normalu, kad ir lietuviai „atšalo“ ir tiesiog gyvena savo gyvenimus. Čia nėra ko kaltinti – tokia realybė. Iš pradžių sulaukėme daug pagalbos: žmonės aukojo maistą, drabužius, priėmė į savo namus. Nuoširdus ačiū už tai. Dabar patys mokame už savo būstus. Tai vyksta visur ir tai yra teisinga.
Dar didesnis nuovargis jaučiamas Ukrainoje, kur žmonės kasdien susiduria su karu. Tačiau toks ir yra priešų išskaičiavimas: kuo labiau morališkai nualinsi žmones, tuo greičiau jie priims iš šalies primetamas sąlygas.
Jau dabar daugelis vyresnio amžiaus žmonių sutinka su bet kokiomis karo pabaigos sąlygomis. Jiems svarbu ramiai nugyventi likusį gyvenimą, o problemas tegul sprendžia kiti – svarbu, kad tik jų tai nebeveiktų.
Tačiau jie nepagalvoja apie jaunąją kartą, apie tautą ir jos tęstinumą. Laimei, didžioji dalis jaunesnių nei 50 metų žmonių nori, kad Ukrainos tauta išliktų. Jei neatsilaikysime – tapsime vergais. Kito pasirinkimo nėra, – įsitikinusi ukrainietė.
„Aš esu mama“
Paklausta, ar per tuos trejus metus spėjo „prisijaukinti“ Pasvalį, moteris sako, jog jai, kaip veikliai asmenybei, čia kartais labai gera, o kartais apima savotiška klaustrofobija, nes stinga erdvės veiklai.
Olena prasitaria jau beveik palaidojusi mintį apie avalynės verslą, tačiau vieną gyvenimo etapą keičia kitas. Lietuvoje ji baigė maisto ekspertės, dietologės mokslus, toliau gilina žinias biochemijos srityje ir planuoja su tuo sieti savo ateitį.
Kartu su mama Pasvalyje gyvena devynerių metų dukra Uljana bei septyniolikmetis Danijilas.
– Uljana – pirmokė, tikra aktyvistė, klasės seniūnė. Ji puikiai kalba lietuviškai, dalyvauja įvairiuose konkursuose ir olimpiadose. Pernai lietuviško dailyraščio konkurse užėmė trečią vietą. Be to, ji puikiai plaukia – lanko baseiną, vyksta į įvairias varžybas ir iš visų parsiveža medalius. Treneris dėl to labai džiaugiasi.
O sūnui permainos buvo labai sunkios. Jis buvo paauglys, kai teko kardinaliai pakeisti aplinką, draugus, visą gyvenimą. Psichologiškai jam tai buvo didelis iššūkis.
Bet man, kaip mamai, svarbiausia jo neleisti į karą. Jis yra sakęs, kad jaučiasi išdaviku išvažiuodamas iš Ukrainos. Turėjome ilgą pokalbį. Aš jam sakiau – tu nesi išdavikas. Jei reikės – kai visi susirinks lemiamai kovai – tave išleisiu. Bet tam privalai būti pasirengęs ir fiziškai, ir psichologiškai. Dabar tu esi tik vaikas.
Jam sunkiai sekasi lietuvių kalba, todėl planuoja nuotolines studijas viename iš Ukrainos universitetų. Šiuo metu jis ten ruošiasi stojamiesiems egzaminams, bet iki vasaros aš jį vėl atsivešiu į Lietuvą, nes kai Danijilui sukaks aštuoniolika, jis jau nebegalės išvykti iš šalies, – savo planais dalijasi mama.
„Aš nežinau“
Olena Sliusarenko sako, jog jau seniai liovėsi kurti planus.
– Klausimui „Kas bus toliau?“ neturi atsakymo. Aš, kaip ir daugelis, nustojau galvoti apie ateitį. Likus dienai iki karo pradžios, mąsčiau apie batus. O dabar… Dabar nežinau, kada baigsis karas. Ar jis apskritai baigsis? Kas mes būsime po jo – ar Ukrainos, ar „rusiškojo pasaulio“ ukrainiečiai? Ar tai vis dar bus Ukraina? Niekas nežino.
Svajonių nebėra, liko tik realybė.
Po karo turėsime morališkai sužlugdytą tautą. Bus serganti šalis, ir tai palies visas gyvenimo sritis. Daugybė moterų nebegimdys vaikų, nes jų vyrai grįžo iš karo neįgalūs arba išvis negrįžo. Kaip su tuo reikės gyventi?
Internete matome vyrus, netekusius rankų ar kojų. Jie, „prileisti“ antidepresantų, dabar šypsosi – „mes kieti, mes gyvi!“, nors nėra pusės kūno, ir juos ant rankų neša žmonos. O kas bus, kai dėmesio ir vaistų visiems nebeužteks ir jie ims gerti kai ką kitą? Kiek tada bus mirčių?
O kokia bus ekonomika? Kas apskritai bus?
Ar norėčiau, kad mano vaikai po karo atstatinėtų Ukrainą? Kaip patriotė galiu pasakyti – taip. Bet kaip motina noriu jiems kur kas šviesesnės ateities. Noriu, kad jie mokytųsi, gautų deramą išsilavinimą ir turėtų maksimaliai komfortišką ateitį. Kur tai bus – nežinau.
Galbūt mąstau egoistiškai, bet tai mano mintys. O kaip bus iš tiesų – aš nežinau.
