Praėjusių metų vasarį prie Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos pagrindinio įėjimo atsirado gražus rainas katinas. Jis greitai tapo įprasta visų kasdienybe ir gimnazijos dalimi. Tupėdamas prie mokyklos durų, katinas pasitinka rytais skubančiuosius į pamokas ir išlydi joms pasibaigus. Atrodytų, jog jis visada žino, kada reikia pasirodyti ir gyvena mokyklos darbo ritmu.
Rainis visų laukė net ir mokinių žiemos atostogų dieną, kai vyko kalėdinis renginys. Į savo „postą“ jis visada sugrįžta tik vėl prasidėjus pamokoms.
Pernai pastebėjęs nuolat ateinantį katiną, abiturientas Pijus Ranonis su draugu pajuokavo, jog šį mažą stebuklą reikėtų pavadinti mokyklos talismanu. Nors iš pradžių tai tebuvo tik juokelis, jis vis dažniau ir dažniau sugrįždavo prie šios minties.
„Netrukus gimnazijos skelbimų lentoje sugalvojau iškabinti plakatus, kviesdamas pasirašyti peticiją ir katiną oficialiai paskelbti mokyklos talismanu, sugalvoti vardą ir vestibiulyje pakabinti jo įrėmintą nuotrauką. Mokinių ir mokytojų parašais plakatai užsipildė akimirksniu, savo parašu peticijai pritarė ir gimnazijos direktorė Gitana Kruopienė. Jų buvo net virš šimto ir tai pranoko visus mano lūkesčius. Oficialiai peticijai kažkur pradingus, jis vis tiek tapo talismanu mūsų širdyse ir buvo pramintas Kašaru. Katinu rūpinasi visa bendruomenė, praeidami pro šalį nepamirštame jo paglostyti, iš namų atnešame ar parduotuvėje nuperkame maisto. Į vidų katinas neužeina ir pamokų kartu su mumis nelanko, gal tik pora kartų buvo įbėgęs“, – pajuokavo ištikimiausias Kašaro bičiulis Pijus.
Praeinant pro ramiai prie mokyklos durų tupintį rainį, bent akimirkai galima stabtelti įtemptoje, pilnoje darbų ir planų kasdienybėje bei pastebėti šalia esančius gražius, mažus dalykus.
Taip jau sutapo, bet katinas atsirado beveik tuo pačiu metu, kai gimnazijai pernai pradėjo vadovauti direktorė Gitana Kruopienė.
„Jis tarsi mūsų laimės talismanas, gyvūnai juk ateina tik į gerus namus… Aš labai pritariu ir palaikau gyvūnų globą. Vaikai ir mokyklos darbuotojai Kašarą labai myli, saugo ir rūpinasi, niekas neskriaudžia. Jis noriai leidžiasi glostomas. Ši bendrystė sukuria labai gerą mikroklimatą, džiugina mūsų bendruomenę bei praturtina mokyklos kasdienybę. Pastebėjau, jog gimnaziją katinas lanko atsižvelgdamas į mokslo metus. Visą vasarą jo nebuvo, katinas atsirado tik rugsėjo pradžioje, sugrįžus mokiniams“, – mokyklos talismanu pasidžiaugė direktorė. Katiną globoja ir jų kolegos iš Valmieros mokyklos Latvijoje, augintinį netgi pavadinę direktoriaus vardu.
Savo buvimu Kašaras džiugina ne tik gimnazijos bendruomenę, bet ir visus pro šalį skubančius praeivius. Tai tarsi ryto talismanas, be žodžių pasakantis, jog šiandien viskas bus gerai.
Nepaprastu katinu garsėja ir Kernavė, apie jį rašoma spaudoje, filmuojami reportažai, jam net planuojama pastatyti paminklą. Vietiniai jį lygina su garsiuoju Albertu Enšteinu. Katinas Naglis mielai lankosi mišiose, kavinėse, turi savo aukų dėžutę. Per mėnesį susirenka po kelis šimtus eurų, išlaiko save, brolį ir bičiulį šunį, prireikus gali paskolinti pinigų net ir kunigui. Kernavės piliakalnių ir kitų šio krašto vietų lankytojai, susipažinę su vietos įžymybe Nagliu, vėliau jo gyvenimą stebi instagrame.
Pati įžymiausia Lietuvos ir Vilniaus katė įsikūrusi senosiose Vilniaus Bernardinų kapinėse, meiliai prie vartelių pasitinka ir palydi kiekvieną čia užsukantį pasivaikščioti. Šimtai jos nuotraukų klaidžioja internete, feisbuko ir instagramo socialiniuose tinkluose ji turi savo paskyrą, pavadinimu „Bernardinų kapinių katinas“, o rašytojas Sigitas Parulskis katei yra netgi sukūręs dvieilį.
