„Jei Kalėdos būtų tapatinamos tik su komercine švente ar žiemos atostogų laiku, jeigu iš Kalėdų ištrauktume Kristų – tai tas pats, kaip švęsti gimtadienį be žmogaus, kurį minime, tai yra švęsti be priežasties. Vakariečiai neturėtų pamiršti, kad skaičiuoja metus būtent nuo šio įvykio. Sakome „mūsų era“. Ją apibrėžia Kristus, kuris šiuo metu daugeliui tampa nepažįstamas ir nebevertinamas. Tačiau sunkumo, kančios patirtis kaskart mus prie jo priartina“, – teigia arkivyskupas Kęstutis Kėvalas savo knygoje „Žmogaus širdis sutverta dangui“.
Panevėžio pakraštyje, Molainių mikrorajone įsikūrusiame Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyne, bent kelioms valandoms pavyko pabėgti nuo prieššventinio chaoso. Apie šių dienų Kalėdų prasmę ir jos paieškas, vienuolystės pašaukimą ir gyvenimo džiaugsmą kalbėjomės su vienuole seserimi Marija Dovire. Šiuo metu vienuolyne nuolat gyvena dvi vienuolės – ukrainietė Marija Dovirė ir brazilė Marija Kordeiro. Trečia vienuolė, Marija Cor Amorio iš Brazilijos, vienuolyne svečiuosis iki Naujųjų metų, po to išvyks kurti naują kongregacijos bendruomenę Vengrijoje.
– Kaip atpažinote savo pašaukimą?
– Pašaukimas vienuolystei yra labai stiprus ir tai įvyksta ne tavo iniciatyva. Nebūna taip, kad imi ir nusprendi būti vienuole. Dievas leidžia suprasti, kad kviečia tave tokiam gyvenimo būdui. Gali būti labai pamaldus, bet jeigu nėra pašaukimo kunigystei ar vienuolystei, tai nebus tavo gyvenimo kelias ir tu jo neištversi. Kiti savo pašaukimo išsigąsta, ypač jeigu šeima ir visa artima aplinka tam stipriai priešinasi. Būna, kad žmogus daug metų neatranda savęs jokiose veiklose, nes neatsiliepė pašaukimui. Ne visiems lengva jį pastebėti ir pasiryžti šiam sprendimui, tai gali tęstis metų metus, reikia laiko susivokti. Kai kurie vienuolystei pasiryžta likus savaitei iki savo vestuvių… Aš buvau šešiolikos, labai nedrąsi, kalbėdavausi su kunigais ir seserimis vienuolėmis, pykdavau, kad jie man nieko nepataria. Sprendimą turi kiekvienas priimti pats. Apsisprendusi tapti vienuole aš pajutau didžiulę vidinę ramybę. Bėgant laikui supratau, kad tai buvo vienas geriausių mano sprendimų gyvenime ir vienas laimingiausių momentų.
– Tėvai šiam jūsų pasirinkimui nepritarė ir priešinosi…
– Deja, bet mano noras tapti vienuole tėvų nepradžiugino, visaip bandė atkalbėti. Tačiau bėgant laikui Dievas palietė jų širdis ir jie priėmė mano pašaukimą, jį gerbia ir džiaugiasi. Marija Dovire tapau davusi vienuolės įžadus vos sulaukusi aštuoniolikos metų. Dovirė – tai mano pasirinktas vienuolės vardas, ukrainiečių kalba reiškiantis pasitikėjimą. Tikėjimą man įkvėpė tikybos mokytojos asmenybė ir gyvenimo pavyzdys. Buvau išsiųsta į vieną Italijos aukštąją mokyklą, esančią netoli Romos, studijuoti teologijos bei fi – losofi jos. Mokslai pagilino žinias ir patvirtino, kad pasirinktas gyvenimo kelias sekti Jėzų yra teisingas. Po formacijos studijų Italijoje, Pasvalio krašte atsidūriau dėka tuomečio Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko. Tai jis pakvietė šiuo metu Pumpėnuose tarnaujančius Įsikūnijusio žodžio vienuolius kunigus bei Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaites vienuoles. Į Pumpėnus atvykę kunigai vienuoliai apsigyveno buvusiame karmelitų vienuolyno pastate šalia bažnyčios. Vienuolėms ilgam apsistoti miestelyje nepavyko, nes neradome nusipirkti tinkamo būsto.
– Kokia jūsų vienuolystės misija?
– Namą Molainiuose įsigijome prieš vienuolika metų, mums trims jis atrodytų per didelis, jei jame nuolat nebūtų pilna žmonių. Vienuolijos misija – evangelizuoti kultūrą, kad krikščionybė taptų kultūros norma, žmonės pažintų tikėjimą ir evangelijos vertybės taptų jų gyvenimo pagrindu. Dalinamės tikėjimo tiesomis, rengiame rekolekcijas, vyksta susitikimai su jaunimu, šeimomis, mūsų darbo laukas labai platus. Įsirengėme koplytėlę, kurioje kiekvieną dieną meldžiamės, turime nedidelį svečių kambarį.
Mūsų tarnystė vyksta Pumpėnų parapijoje. Liudijame tikėjimą bendraudamos su vaikais ir jaunimu, ruošiame juos priimti sakramentus, kartu meldžiamės, vėliau gaminame maistą. Jaunimui labiausiai patinka kepti picas. Užsiėmimus lanko 37 Pumpėnų ir kitų parapijų vaikai. Padedame Pumpėnų bažnyčios zakristijoje, rūpinamės, kad šv. Mišioms nieko nepritrūktų.
– Kaip atrodo gyvenimas vienuolijos bendruomenėje?
– Diena prasideda pusę šešių ryto, iki pusės devynių laikas, skirtas maldai, kartu meldžiamės vienuolyno koplytėlėje. Maistą gaminamės pačios ir pietaujame visada kartu. Po pietų turime truputį laisvo laiko. Kelias valandas skiriame mokymuisi, nes norime augti ir tobulėti. Dažnai pajuokauju, kad vienuolyne vyksta nesibaigiantis lietuvių kalbos mokymasis. Viena sesuo išvyksta, kita atvyksta, visos nori kuo geriau išmokti kalbą, kad galėtų suprasti ir susikalbėti. Tarpusavyje bendraujame ispanų kalba, tai ofi ciali mūsų Tarptautinės, Argentinoje įkurtos, kongregacijos kalba visuose žemynuose. Pasibaigus poilsio laikui, tvarkomės namuose, skalbiame, lyginame Pumpėnų bažnyčios reikmenis. Ruošiamės įvairiems renginiams. Vakarais einame į šv. Mišias Marijonų koplyčioje arba Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Vakare susirenkame vakarinei maldai ir bendrai vakarienei, esame tarsi nedidelė šeima, todėl mums labai svarbu kiekvieną dieną kartu susėsti prie bendro stalo. Savaitgaliais viskas būna kitaip, nes tai pačios intensyviausios dienos. Važiuojame į Pumpėnus, ten vedame užsiėmimus vaikams, tvarkomės bažnyčioje. Sekmadieniais vykstame į Kriklinių ir Pumpėnų bažnyčias, dalyvaujame šv. Mišiose, susitinkame su parapijos bendruomene. Mes viskuo rūpinamės pačios, nuo namo priežiūros iki automobilio padangų keitimo servise, – šypsosi mūsų pašnekovė.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate mūsų pasaulietinėje visuomenėje?
– Mano gyvenimas vadinamas apaštališkuoju, tai reiškia, jog su tikėjimo žinia einu pas žmones. Tikėjimo negalima primesti ar priversti tikėti. Žmonės turi patys sąmoningai jį atrasti. Norisi nuoširdumo, o ne veidmainystės, ypač kai priėmęs pirmąją Komuniją vaikas pasako, jog daugiau į bažnyčią nebeis. Kokia buvo prasmė priimti sakramentus? Tai labiausiai liūdina. Bet matau daugybę gražių pavyzdžių, kai atvestos savo vaikų, šeimos pradeda lankyti bažnyčią.
Iš minios mus išskiria pilki abitai ir ryškiai mėlyni nuometai. Mes visada dėvime savo abitą, tai mūsų pasišventimo ženklas ir liudijimas kitiems. Su abitu mes dirbame, keliaujame ir ilsimės, su juo tik nemiegame. Iš pradžių išėjus į miestą ar parduotuvę, labai jausdavau visuomenės dėmesį. Liūdina kartais pasitaikančios nemalonios jaunimo replikos, pašaipos iš mūsų ar bažnyčios, jaunosios kartos nepagarba ne tik mums, bet ir vyresniam žmogui.
Prisimenu nemažai juokingų atsitikimų. Prieš keletą metų susirgusi viena mūsų sesuo išsikvietė greitąją pagalbą. Atvažiavus į ligoninę pikta medicinos sesuo mestelėjo: „negaliu per tą tavo uniformą atlikti kraujo tyrimų“.
Įsigiję namą, važiavome į Panevėžio savivaldybę susitvarkyti gyvenamosios vietos deklaracijos. Mus pamatęs vienas vairuotojas buvo toks nustebęs, kad bežiūrėdamas net nepastebėjo, kaip atsitrenkė ir nulaužė kelio ženklą Laisvės aikštėje. Vis dar sutrinka ir pasimeta autoserviso darbuotojai, jie nežino, kaip kreiptis: „mergaite“, „ponia“ ar kažkaip kitaip… Stengiamės nieko nesureikšminti. Žmonės mus priima su didele pagarba.
– Lietuvoje gyvenate jau šešiolika metų, Pumpėnų mokyklos lituanisčių dėka puikiai kalbate lietuviškai. Kaip sekėsi susikalbėti ką tik atvykus į Pumpėnus?
– Pradžia buvo sunki, reikėjo daug pastangų, visur vaikščiodavau su žodynu, kalbėti lietuviškai pradėjau tik po poros metų. Pasitaikydavo visokiausių kuriozų. Kai dar gyvenome Pumpėnuose, artėjant žiemai paskambinau telefonu, norėdama užsisakyti beržinių malkų. Manęs paklausė, kokių malkų reikia, skaldytų ar kaladėmis. Nesupratau, ko manęs klausia, sumaišiau žodžių reikšmes, todėl vietoj skaldytų užsakiau kalades. Nežinojome, ką daryti, buvau mačiusi, kaip senelis skaldo malkas, todėl nusprendžiau pabandyti. Įkirtau kirvį į kaladę ir niekaip nebegalėjau jo ištraukti. Laimė, visas malkas suskaldė draugiški kaimynai.
– Artėjant didžiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie krikščioniškų Kalėdų prasmės praradimą, nes tai ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio problema. Ką per Kalėdas švenčia netikintis žmogus? Juk „žiemos šventę“ galima švęsti bet kada, nesišliejant prie tikinčiųjų bendruomenės šventės.
– Kalėdų esmė yra Kristaus gimimas, todėl visa tikinčiųjų bendruomenė jų labai laukia ir ruošiasi, aišku, aš kalbu apie dvasinį pasiruošimą, o ne karštligiškas dovanėlių paieškas. Mes labai daug matome gražiai papuoštų eglučių ir labai mažai prakartėlių, nes dauguma pamiršome kūdikėlį Jėzų ir visą šių švenčių prasmę. Kiekvienais metais priešais Pumpėnų bažnyčią pastatę prakartėlę, sulaukiame žmonių klausimų, kas tai yra ir ką reiškia jos personažai. Šiemet prie prakartėlės pakabinsime specialias korteles su paaiškinimais, tai bus proga geriau pažinti tikrąją Kalėdų prasmę.
Daugelis žmonių net nežino ar pamiršo šios šventės reikšmę ir istoriją. Ji skirta Jėzaus Kristaus gimimui ir turi gilias šaknis krikščioniškoje tradicijoje. Kalėdos žymi Jėzaus gimimą Betliejuje, Mergelės Marijos ir Juozapo šeimoje, šis įvykis laikomas svarbiausiu momentu krikščioniškoje religijoje. Tikėjimas, kad Jėzus atėjo į pasaulį, jog suteiktų žmonėms išgelbėjimą, yra šios šventės esmė. Deja, bet ypač Vakarų kultūroje Kalėdos tapo ne tik religine, bet ir pasaulietine švente. Daugelis žmonių, ypač netikinčių, Kalėdas švenčia kaip žiemos šventę, net nesuprasdami, jog tai religinė šventė.
dvasingumas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Nepaisant to, tikroji Kalėdų reikšmė išlieka svarbi daugeliui žmonių, kurie švenčia Jėzaus gimimą. Kalėdos mus kviečia iš naujo apmąstyti vertybes, tokias kaip meilė, gerumas ir atjauta kitiems. Norėčiau visiems palinkėti ieškoti tikrosios Kalėdų prasmės, nes niekada nėra per vėlu atrasti ir pažinti tikėjimą. Dievas laimina kiekvieną žingsnį, kurį mes žengiame artėdami link jo.
