Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Vargu ar rastume žmogų, kuris bent kartą gyvenime nebūtų užmetęs meškerės. Ajerais kvepiantis vanduo, kurio paviršiuje hipnotizuojančiai supasi plūdė, staigus trūktelėjimas, ir rankose spurdantis žvynuotas padaras… Vieniems tik vaikystę ar paauglystę menantis prisiminimas, o kitiems – viso gyvenimo aistra.
Žvejų dienos išvakarėse (ji bus švenčiama rytoj – lapkričio 23 d.) pakalbinome Krikliniuose gyvenantį Juozą Vilčinską, kuris tikina meškerę rankose laikantis nuo trejų metų.
Šalia Nemunėlio
Paklaustas, ar gyvenimo draugė žino, kiek kainuoja jo zabovos, Juozas šypteli:
– Ir žino, ir ne.
Čia pat ima rodyti kampe stovinčią dėžę. Joje – net tūkstantį eurų kainuojantis echolotas – prietaisas, rodantis, kur po vandeniu yra žuvys.
– Šis – giliavandenis, gali parodyti, kas slypi giliau nei 400 metrų po vandeniu. Aname kampe sudėtos žieminės meškerėlės, dauguma kitų saugomos garaže. Tiesą pasakius, jei pakeltumėt sofos sėdynę, ten taip pat rastumėt žvejybos įrankių, – juokiasi kriklinietis.
Juozo arsenalas palieka įspūdį net žvejyba nesidomintiems. Tačiau visa ko pradžia – iš lazdyno išpjauta meškerė, kurią prieš 40 metų vyras pirmą kartą užmetė į Nemunėlio upę.
Vyras gimė ir pirmuosius metus praleido Latvijoje, Skaistkalnės miestelyje, ant pat rubežiaus su Lietuva.
Šeimoje – aštuoni vaikai. Penki broliai ir trys seserys. Juozas buvo jauniausias šeimoje.
Nors tėvai buvo lietuviai, aplinka darė savo.
– Kalbėjau latviškai, lietuviškai beveik nemokėjau. Tik kai jau persikėlėme gyventi į Pabiržę, teko išmokti kalbėti tėvų gimtąja kalba. Latviškai dabar nebekalbu, bet vieną kitą žodį dar prisimenu, tad, jei labai reikia, – susikalbu, – pasakoja Juozas.
Nežinia, ar gyvenimas šalia Nemunėlio, ar iš senelio Petro Vilčinsko paveldėti genai kalti, kad jau būdamas trejų metų mūsų pašnekovas leidosi žvejybon.
– Visi sako, kad žvejybos aistrą aš paveldėjau iš senelio Petro, kuris buvo užkietėjęs žvejys. Senelio beveik nepamenu, jis mirė, kai man buvo dveji metukai. Senelis gyveno ypatingoje vietoje – šiauriausiame Lietuvos taške. Nuo ten iki senelio sodybos – tik kokie 250 metrų. Čia pat – Nemunėlio šlaitas. Kiek čia būta nuotykių! Kiek traukiant žuvį ar bandant patogiau užmesti valą paslysta, išsipurvinta, išsimaudyta – niekas nebesuskaičiuos. Pamenu, man buvo šešeri ar septyneri metai ir mes su broliu išplaukėme sena senelio valtimi Nemunėlyje gaudyti kuojų. Kažkuriuo momentu iš po valties išnėrė naras ir taip mus išgąsdino, kad visa gerkle šaukdami „Mama, tėti – upėje velnias!“, parbėgome namo. Po to gal keturias dienas nedrįsome artintis prie upės, – kvatojasi vyras.
Pamokos ar… upė?
Iš Pabiržės šeima persikėlė į Kiemelius prie Pyvesos.
Juozas mokėsi Pasvalio Lėvens mokykloje. Dėl to, kad nuolat praleidinėjo pamokas, mama sūnų perkėlė į Pasvalio internatinę mokyklą.
Ar tik ne žvejyba buvo kalta dėl tokio prasto lankomumo?
– Žvejyba. Jei reikėjo rinktis pamokos ar upė, visuomet nugalėdavo upė. Važiuodavau į Biržus pas sesers uošvį ar pas kitą senelį ir žvejodavau, žvejodavau, žvejodavau. Namuose laukdavo beržinė košė ir klūpėjimas kampe ant papiltų akmenėlių. Bet ir tas skausmas būdavo mažesnis žinant: kai viskas baigsis, tu vėl bėgsi prie upės, kur „eina“ lydžiai… Kadangi iš internatinės mokyklos nebuvo galima pabėgti nuo pirmadienio iki penktadienio, pradėjau… mokytis ir baigiau ją su pagyrimu.
Panevėžyje įgijo medienos apdirbimo staklininko specialybę. Iš karto po studijų išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Savanoriškai.
– Tai buvo savaime suprantamas pasirinkimas. Mūsų šeimoje visi broliai tarnavo. Ir kad galėtų būti kitaip, net nesvarsčiau. Tarnavau „Geležinio vilko“ brigadoje. Ačiū broliui Robertui, kuris, pats to nenujausdamas, paruošė mane tarnybai. Būdavo, pagauna mane mokyklos laikais ir liepia daryti pritūpimus, atsispaudimus, prisitraukimus ar bėgti. Tad kariuomenėje dėl fi zinių normatyvų jokių bėdų nebuvo. Net esu pasiekęs savotišką rekordą. Per dvi minutes reikia atsispausti 80 kartų. Man pavyko tai padaryti 146 kartus. Seržantas nepatikėjo, pakvietė mane atskirai ir liepė dar kartą daryti atsispaudimus. Kai pakartojau tiek pat kartų, jis buvo apstulbęs.
Po tarnybos kariuomenėje Juozas šešerius metus dirbo Pasvalyje, medienos perdirbimo įmonėje. Vėliau – darbas saugos tarnyboje, užsienis, vėl grįžimas į Lietuvą.
– Kuriame pasaulio krašte dirbau – ten ir žvejojau. Danijoje, Švedijoje, Anglijoje, Norvegijoje. Įdomiausia – skandinavų kraštuose. Ten daug žuvies, ji didelė ir stipri, su tokia vienas malonumas kovoti.
Paskutinius septynerius metus vyras vairuoja sunkvežimį. Prekes gabena po Lietuvą, Latviją, Estiją, kartais pasiekia ir Suomiją. Išvažiuoja savaitei, tačiau savaitgalius ir švenčių dienas praleidžia namuose.
– Man šis darbas patinka. Pamatai pasaulio, gražių vietų, su žmonėmis, jų kultūra susipažįsti, – tolimojo reiso vairuotojo darbo privalumus vardina Juozas.
Žvejojusi aštuonių vaikų mama
Juozo tėvai jau mirę. Tėtis Petras – suvirintojas. Mama Nijolė – melžėja, o pasikeitus santvarkai – dirbo ūkininkų ūkiuose.
Kaip paaiškėja įsikalbėjus, aštuonis vaikus užauginusi motina buvo ne ką mažiau aistringa žvejė, nei jos pagrandukas Juozas.
– Kai mes paaugome ir dauguma pradėjome gyventi savarankiškai, mama kone kiekvieną laisvą minutę eidavo žvejoti į Pyvesą. Yra pagavusi labai didelių, net po 15 kilogramų svėrusių lydekų. Namie buvo ne viena įspūdinga tiek jos, tiek senelio pagautos žuvies galvos iškamša, tik visas jas mama išdalino. Vyresnis brolis yra pasakojęs, kad kartą mama yrėsi valtimi ir pamatė vandens paviršiuje besišildančią didžiulę lydeką. Ji nepasimetė – čiupo irklą ir tvojo žuviai per galvą. Štai ir lengvas 12 kilogramų svorio laimikis! – prisimena Juozas.
Žmoną susirado per internetą
Juozas gyvena su Vita.
– Susipažinome prieš 12 metų. Aš tada dar gyvenau Kiemeliuose, ji – Krikliniuose. Atrodo, visiškai šalia, bet tam, kad susipažintume, prireikė interneto. Vienoje pažinčių svetainėje užpildžiau anketą ir po kelių dienų gavau pakvietimą susitikti, – pažinties aplinkybes prisimena vyras.
Pora augina žavią aštuonmetę dukrą Viltę, kuri dabar Pumpėnų gimnazijoje mokosi antroje klasėje.
Juozas pasakoja bandęs kelis kartus vežtis gyvenimo draugę žvejoti, bet jai šis užsiėmimas neprilipo. O štai Viltė…
Užėjus į šiltą ir jaukų Juozo šeimos kambarį, į akis krinta ant sienos sukabinti apdovanojimai, kuriuos jis laimėjo įvairiose žvejų varžybose, ir didelės lydekos galvos iškamša. Pasirodo, tai visai ne Juozo, o Viltės trofėjus, kurį ji sugavo būdama vos ketverių metukų!
– Tą kartą nuvažiavome į Baluškių karjerą maudytis. Mašinoje buvo spiningas. Aš jį užmetu, o Viltė vynioja valą. Užmetus antrą kartą, dukra sako: „Tėti, kabliukas už kažko užsikabino – negaliu patraukti!“ Žiūriu, kad ne tik užsikabino, bet ir valas į šoną važiuoja. Pakirtau. Ir ištraukėm šitą nemenką laimikį, – glostydamas dukrai galvą pasakoja Juozas.
Viltei patinka žvejoti. Tiesa, valgo tik kuojas, o meškerioti važiuoja su tokiu pat džiaugsmu, kaip ir tėtis. Jau turi ir ne vieną meškerę. Ir dar – mergaitei patinka… vairuoti tėčio fūrą.
– Atokiame žvyrkelyje, kur nėra eismo, ji puikiausiai susitvarko su didžiulio sunkvežimio valdymu, – su pastebimu pasididžiavimu ištaria tėtis.
Pagavai – paleisk
Tiesą pasakius, Juozą atradome atsitiktinai išgirdę, kad Krikliniuose yra žmogus, kuris jau ne vienerius metus niekieno neprašomas įžuvina Pumpėnų ežeriuką.
– Turiu specialų krepšį, skirtą gyvai žuviai laikyti. Pagaunu, dedu ir vežu į Pumpėnus.
Vyras ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti ir pačiuose Krikliniuose buvusį apleistą prūdą. Prieš maždaug septynerius metus atvežė žoles ir dumblus naikinančių amūrų, pats šienavo, valė pakrantes.
– Dabar jau visai padorus vandens telkinys, kuriame gyvena ne tik karosai, bet ir lynai, karpiai. Su keliais vietoje gyvenančiais bičiuliais sumetame pinigų, nuperkame prizų ir jau kelintus metus iš eilės vasarą vaikams rengiame žvejybos varžybas. Tiesą pasakius, čia dabar pasitaiko tokių „monstrų“, kad ne tik vaikams, bet ir suaugusiems smagu su jais pasigalinėti. Tačiau visiems, kas čia žvejoja, galioja vienas principas – pagavai, pasidžiaugei, nusifotografavai ir paleisk! – tikina Juozas.
Pyvesa, Lėvuo, Mūša, Daujėnų karjeras, Smilgių ežeras – vietos, kurių pakrantes skersai ir išilgai išvaikščiojęs mūsų herojus.
– Tai yra pats geriausias poilsis, malonumas, būdas atsipalaiduoti. O kai įveiki didelį laimikį, patiri tokią adrenalino dozę, kad net rankos dreba iš laimės ir susijaudinimo, – tikina kriklinietis.
Beje, Juozas taip pat laikosi principo: pagavai – paleisk.
– Vieną kitą lydeką paimu, o visa kita – paleidžiu. Žvejyboje įdomiausia pati kova su žuvimi. Čia labai svarbu pagarba ir gamtai, ir žuviai. Visuomet žvejoju tik pagal taisykles ir labai nemėgstu tų, kurie niokoja gamtą. Esu radęs ir aplinkosaugininkams perdavęs ne vieną dešimtį brakonierių tinklų. Štai, pavyzdžiui, Lėvuo. Dabar jis atsigavęs, padaugėję žuvies, bet atsiranda tokių, kurie tuo piktybiškai naudojasi. Visai neseniai teko kviesti aplinkosaugininkus dėl Lėvenyje surastų tinklų.
Žvejys pasakoja, jog pastebintis ir daugiau negerovių. Upėse mažėja žuvies, jos vis labiau apželia žolėmis. Ir tai, jo nuomone, pasekmė ne tik besikeičiančio klimato, bet ir intensyvios žemdirbystės, kai ūkininkai beatodairiškai laisto laukus trąšomis, pesticidais, kurių dalis patenka į upes.
Svajonių žuvis
Visą gyvenimą žuvaujantis Juozas sunkiai gali įvardinti didžiausią pagautą žuvį, jų būta ne viena ir ne dvi. Veikiau prisimena situacijas, tas hemingvėjiškas kovas, kai atsiduri akis į akį su gamta ir pergalę čia garantuoja ne tik profesionalumas, gamtos suvokimas, bet kartais tiesiog elementari sėkmė.
– Tai buvo seniai. Išplaukėme gaudyti lydekų tokia nerimta, beveik vaikiška pripučiama valtele. Iš pradžių pagavau 7 kilogramų, o vėliau užkibo 14-os. Ilgai grūmiausi, pritraukiau prie savęs tą „krokodilą“, paglosčiau nugarą ir… jis nutrūko. Nusekėme pagal plūdę ir šiaip ne taip įtraukėme tą gyvį į valtį. Lydeka buvo tokia didelė, kad jos snukį apvyniojome izoliacine juosta, jog dantimis neprakirstų valties, – vieną iš daugelio žvejybos epizodų prisimena Juozas.
Vyras žvejoja ištisus metus.
– Televizorius, internetas – ne man. Aš – gamtos vaikas.
Paklaustas apie svajonių žuvį, vyras susimąsto.
– Vienoje kelionėje esu pagavęs kardžuvę. Bet ji buvo nedidelė – vos kokių 50 kilogramų. Norėčiau susigrumti su didesne. Mielai išbandyčiau ryklių žvejybą.
Atsisveikinant vyras užsimena, kad šeima jau planuoja kitų metų atostogas už Lietuvos ribų. Ten kartu su kelionei būtinais daiktais keliaus ir ne vienas meškerykotis.
