Kada paskutinį kartą klausėtės Mocarto? Gal neseniai lankėtės klasikinės muzikos koncerte ar paskyrėte vakarą žymiausioms operoms „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“, „Užburtoji fl eita“? Šį kartą Mocartą išgirsime labai netikėtoje vietoje… Meškalaukio karvidėse. Galime tik įsivaizduoti, ką apie tai pagalvotų muzikos genijus, tačiau gyvulininkystės sektorius per tris dešimtmečius pažengė neįtikėtinai toli.
Žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas“ gyvulininkystės komplekse Meškalaukio kaime šiuo metu auginama trys tūkstančiai galvijų, iš jų – per 1 300 melžiamų karvių. Prieš porą metų pastatytos vienintelės tokios Baltijos šalyse karvidės išsiskiria savo dydžiu, erdvumu, įranga bei moderniais ir tvariais sprendimais. Norint apeiti visą kompleksą, teks įveikti beveik keturis kilometrus.
Gyvena muzikos ritmu
Kooperatyvo įkūrėjas ir vadovas danas Hans Kristian Nissen į savo ūkį pakvietė pabaigęs nedidelę ekskursiją po jo paties rūpesčiu ir lėšomis renovuojamą Meškalaukio dvarą (apie tai „Darbas“ rašė lapkričio 12 d. numeryje). Tad ryžtingai žengiame į fermas, kuriose šeimininkas pritaiko užsienio šalių patirtį. Čia nėra mėšlo kvapo, o visą parą skamba klasikinė XVIII a. austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto muzika.
Karvės gyvena muzikos ritmu, pagal ją supranta, kada ateina laikas gultis, keltis ar keliauti į melžimo aikštelę. Į ją gyvuliai traukia skambant Danijos maršui. Kodėl būtent tokia muzika? Nes toks Hans Kristian Nissen sumanymas. Vienoda, rami melodija užgožia pašalinius garsus, kurie gyvuliui sukeltų stresą. Kai dėl techninių gedimų muzika nutyla, karvės sutrinka ir pasimeta savo dienotvarkėje. Tuomet tenka įsikišti žmogui, varyti jas į melžimo aikštelę, nes pačios niekur nebeina. Karvidėse visada dega šviesa, jai neplanuotai užgesus, karvės tą pačią akimirką pradeda stresuoti.
Sukasi karuselėje
Karvidėse sutikome gyvulininkystės ūkio padalinio vadovą Mantą Samaitį ir jo padėjėją gyvulininkystės specialistę Kristiną Paliulienę. Jie papasakojo apie modernias, europinio lygio fermas ir įspūdingą karuselinę melžimo aikštelę.
Mantas baigė tuometę Kauno veterinarijos akademiją ir tapo veterinarijos gydytoju, jo laida buvusi paskutinė. Vėliau prasidėjo akademijos pertvarkos ir reformos. Į Meškalaukį jis kasdien važinėja iš Joniškio. Kristina kilusi iš Biržų krašto, ūkyje darbuojasi jau penktus metus, su šeima įsikūrė Meškalaukyje. Kristinos vyras taip pat dirba šiame ūkyje.
„Karvidėse įrengtos aukštos lubos, platūs praėjimai, karvės maitinasi savarankiškai. Pagal Skandinavijos šalių modelį sumontuotas milžiniškas, besisukantis ratas – karuselinė melžimo aikštelė, kol kas vienintelė Pasvalio rajone, panašią statosi dar vienas ūkis. Šioje karuselėje vienu metu telpa aštuoniasdešimt karvių. Į lėtai ratu besisukančią karuselę karvės tvarkingai sulipa pačios ir atsistoja į melžimo vietas. Tokiu principu trys melžėjos šią bandą pamelžia vos per aštuonias minutes. Per tą laiką karuselė apsisuka, karvė išlipa ir pareina atgal į fermą, kur jos jau laukia šviežio pašaro davinys. Aišku, visko pasitaiko, kai kurios karvės bijo suktis, bando slėpti galvą, pirmą kartą atėjusias reikia pripratinti ir išmokinti. Karuselė efektinga tuo, jog per trumpą laiką yra pamelžiama labai daug karvių, todėl smarkiai sumažėja dirbančių žmonių poreikis. Melžimo procesą prižiūri tik trys melžėjos ir vienas padėjėjas. Kol karvės melžiamos, jų aptvarus tris kartus per parą išvalo specialus traktorius. Šiaudų purškiklis pabarsto naujų pakratų“, – prie besisukančios karuselės pasakoja Mantas Samaitis, karvių ūkį palyginęs su dideliu pieno fabriku.
Viskas automatizuota, kiekvienos karvės primilžio rodikliai ir kiti duomenys keliauja tiesiai į kompiuterių duomenų bazes. Pati pieningiausia karvė per parą gali duoti iki 53 litrų pieno, vidutinio pieningumo – apie 33 litrus. Iš Meškalaukio pienas iškeliauja tiesiai į vieną didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo įmonių „Rokiškio sūris“.
Ilsisi šiaudų lovose
Šiuolaikinės technologijos leidžia užtikrinti ne tik pieno kokybę, bet ir aukšto lygio gyvulių gerovę. Fermoje įdiegta dar viena naujovė – karvių elgsenos analizės sistema. Kiekvienai karvei ant sprando pakabintas daviklis, kuris fiksuoja jos mitybą, atrajojimą, kiek laiko guli, kada rujoja ir kitus duomenis. Ši sveikatingumo programa leidžia gyvulio būklę stebėti esamuoju laiku. Visi duomenys keliauja tiesiai į kompiuterių sistemas, juos analizuoja gyvulininkystės specialistai. Susirgę gyvuliai perkeliami į ligonių erdvę, gydyklą, kur jais rūpinasi du veterinarijos gydytojai. Vidutinė ūkyje auginamų karvių gyvenimo trukmė apie 5–6 metai, arba 2–3 laktacijos. Pagrindinė veislė – Lietuvos žalosios ir žalmargės, nuo veislės priklauso pieno kokybė ir gyvulio sveikata.
„Mes lepiname savo karves, ką tik apsiveršiavusios guli vadinamosiose šiaudų lovose, ten joms patogiau ir mažiau diskomforto. Visos kitos ilsisi sausai ant smėlio ir šiaudų. Viename garde gyvena iki dviejų šimtų karvių. Gardai erdvūs, kiekviename iš jų turi likti apie dešimt procentų laisvos vietos. Karvės yra socializuoti gyvūnai, turintys itin aiškią hierarchiją. Jaunas telyčias į bandą įvedinėjame grupėmis, niekada neatvedame vieno gyvulio, nes jis bus skriaudžiamas, nustumtas į šalį ir liks neėdęs. Bandoje yra daug niuansų ir savų taisyklių, kurių negalima pražiūrėti“, – pasakoja M. Samaitis ir K. Paliulienė, vedžiodami po erdvias fermas.
Tvartų stogai labai aukšti, langai atviri visus metus, pagal oro sąlygas, vėją ar kaitrą reguliuojamos sienų užuolaidos, todėl fermose oras visada grynas. Karvės į lauką neišeina, fermoje praleidžia visus metus, todėl nepatogumų dėl metų laikų kaitos nejaučia. Kailio pasikasymui ar „pasišukavimui“ garduose įrengti specialūs mechaniškai besisukantys šepečiai. Karvės girdomos pašildytu vandeniu, kuriam savo šilumą atiduoda specialia įranga atšaldomas pienas. Tai puikus tvarumo pavyzdys.
Pasak mūsų pašnekovų, šiuolaikinės karvės išlepintos ir jau nebegalėtų gyventi senuose tvartuose. Dabar ten auginamas tik ūkio prieauglis – veršeliai ir telyčaitės. Veršelius ūkis augina iki dvejų metų, tuomet parduoda, dažniausiai į užsienį. Telyčaitės pasilieka ūkyje.
Ūkis planuoja plėstis
Pašarai gaminami pačiame ūkyje. Karvių mitybos pagrindą sudaro šviežiai nupjautos žolės, kukurūzų silosas ir įvairūs koncentratai – grūdai, kukurūzų grūdainis, rapsai, sojos ir kiti priedai, lemiantys pieno kokybę.
Gyvulių auginime, kaip ir daugelyje kitų sričių, žmogaus rankų darbo reikia vis mažiau. Pavyzdžiui, 2007 metais septynis šimtus galvijų prižiūrėjo trys dešimtys darbininkų, o šiandien toks kolektyvas geba rūpintis net trimis tūkstančiais. Ūkyje dirba Meškalaukio, Joniškėlio gyventojai, atvyksta iš Pasvalio, Panevėžio, Joniškio. Netolimoje ateityje ūkis planuoja plėstis, statytis dar vieną karvidžių kompleksą, melžiamų karvių skaičius turėtų išaugti iki pustrečio tūkstančio.
Iš viso Lietuvoje per metus vidutiniškai pagaminama apie 1,3 mln. tonų pieno. Dėl augančių gamybos kaštų, pieno kainos svyravimų ir kitų veiksnių, šalyje sparčiai mažėja pienines karves auginančių ūkių. Dažniausiai savo veiklą priversti nutraukti mažesnieji. 2016 metais pieną parduodančių ūkių šalyje buvo apie 28 tūkst., pernai metais jų buvo likę dukart mažiau.
