Praeitą penktadienį Joniškėlyje gyvenančiai Sofijai Dainienei sukako šimtas metų. Ta proga pas dukrą gyvenančią ilgaamžę pasveikino miesto seniūnijos bei bendruomenės atstovai.
Sofija gimė Zarasų rajone esančiame Vėdarų kaime. Buvo vienintelė mergaitė keturių vaikų šeimoje. Vyriausias brolis žuvo Antrajame pasauliniame kare, likusių dviejų taip pat jau nebėra šiame pasaulyje.
Moters vaikystė ir jaunystė buvo skurdi – gyveno iš to, ką uždirbdavo tarnaudama pas ūkininkus. Kadangi buvusi darbšti ir sąžininga, darbo, nors ir sunkaus, niekuomet netrūko.
Nepaisant nelengvo gyvenimo, Sofija garsėjo kaip gera dainininkė, šokėja, giedotoja.
Ištekėjo, užaugino keturis vaikus (paskutinis, penktasis, gimė negyvas). Po vyro mirties persikėlė į Obelius, arčiau Rokiškio rajone gyvenusio brolio. Kolūkyje dirbo sezonine lauko darbininke, vėliau – Obelių internate valytoja.
Prieš maždaug penkiolika metų persikėlė į Joniškėlį pas čia gyvenančią dukrą – ilgametę bibliotekininkę Valdą Dauknienę.
Kaip pasakoja dukra, mama niekuomet neturėjo didesnių sveikatos problemų – patyrė kelias traumas, dirbdama kolūkyje buvo stipriai sušalusi, bet kokiomis nors rimtesnėmis ligomis niekada nesirgo.
Nors amžius jau daro savo – Sofija prastai girdi ir mato, kartais sunkiai orientuojasi erdvėje bei laike, tačiau yra dar pakankamai guvi – vaikšto, mėgsta klausytis Marijos radijo, o ir geros nuotaikos nestokoja. – Ant žemės geriau nei po žeme, – kikena ponia Sofija, paklausta, koks jausmas sulaukus tokio garbingo amžiaus.
Beje, yra nedidelis galvosūkis su šimtametės vardu. Dabartiniuose dokumentuose parašyta, kad ji Sofija, o senuose, pavyzdžiui, santuokos liudijime – Zofija. O ir žmonės visą gyvenimą šaukė Zosyte.
– Taigi Sofija – pagražintas Zofijos vardo variantas, – šypsosi ilgaamžė.
