– Pirmas mano patiekalas – bandelės, kurias penktoje klasėje, kai tėvai buvo darbe, sugalvojome išsikepti su jaunesniu broliu. Matėm, kad mama jas minko iš miltų ir vandens. Mes nieko daugiau ir nedėjome. Bandelės iškepė tokios kietos, kad, kai susipykau su broliu ir mečiau vieną į jį, praskėliau galvą, – kvatoja Gitana Mačiukienė, paklausta apie pirmąją maisto gamybos patirtį.
Pas Girsūduose gyvenančią moterį užsukome paskatinti kelių skaitytojų, papasakojusių apie skaniai gaminančią sodietę. Važiavome tikėdamiesi sužinoti gardaus maisto paslapčių, bet vietoj jų išgirdome istoriją. Stiprios moters gyvenimo istoriją.
Bagoti metai
Gitana kilimo iš Daujėnų. – Tėvai dirbo, tai mes augom prie babos. Dabar kai pagalvoju, ji mums ruošdavo tokį maistą, kokio mano vaikai net nėra ragavę – skryliai pusryčiams, o ir tos pačios bulvės su baltu padažu, – prisimena Gitana.
Baigusi aštuonias klases Daujėnų mokykloje išvažiavo mokytis amato.
– Kai tau penkiolika metų, dar iš viso nesupranti, kuo nori būti. Buvau sugalvojusi mokytis dažytoja, bet dvi Pasvalyje statybose dirbusios tetos atkalbėjo – sakė, man sveikatos neužteks dirbti tokį darbą. Apskritai tais laikas buvo ne taip svarbu, kuo tu nori būti, o kas ir kur siuntimą duos. Gal kažkiek traukė siuvėjos amatas, bet buvo tik vienas siuntimas ir jis jau buvo užimtas. Tad ilgai nesvarsčiusi nusprendžiau stoti į 84 Panevėžio VPTM – vidurinę profesinę technikos mokyklą, virėjos specialybę.
Gitana prisimena, jog ir ten norint mokytis buvo reikalingas siuntimas. Daujėnų kolūkiui virėjų nereikėjo, tad jai teko važiuoti iš kolūkio į kolūkį ir klausinėti – ar neplanuoja ateityje pas save įdarbinti virėjos.
– Vaškai kaip tik statėsi malūną, kuriame planavo įsteigti kavinę, tad iš jų ir gavau siuntimą. Ir ne tik siuntimą, bet ir 55 rublių stipendiją. Dar 15 rublių mokėjo mokykla, tad iš viso gaudavau 70. Palyginimui – anuomet kolūkiečio mėnesinė alga buvo 80 rublių. Mokykloje mums viskas – bendrabutis, maitinimas, apranga buvo nemokamai, tad gyvenome tikrai bagotai. Net į Rygą papramogauti nuvažiuodavom, – moters lūpose atgyja jaunystės dienos.
Vos baigusi mokslus Gitana ištekėjo. Abu su vyru gavo darbą „Atžalyno“ kolūkyje. Jis – medienos sandėlyje, ji – kolūkio valgykloje.
– Dirbau vedėja. Tais laikais viskas buvo labai paprasta. Atveždavo paskerstą kolūkio kiaulę, su kaneliais iš fermos dviračiu pieno atsigabendavom, iš šalia esančio daržo bulvių pasikasdavom, prisiskindavom salotų ir gamindavom. Už antrą patiekalą reikėdavo susimokėti, o sriuba buvo nemokamai. Padėdavom po puodą ant kiekvieno stalo – srėbk, kiek nori. Būdavo, ateina žmogus, išsitraukia į laikraštį suvyniotų lašinių, duonos, dar nemokama sriuba – štai tau ir pietūs. Dabar vienu traktoriumi visus laukus apdirba, o anuomet daug žmonių triūsdavo. Kai prasidėdavo javapjūtė – kuldavo iki išnaktų. Tai mes vakarienę į laukus veždavome.
Gyvenimas už talonus
Kolūkio virtuvei Gitana vadovavo maždaug dvejus metus. Po to išėjo motinystės atostogų. Vyras gavo darbą girininkijoje ir pora persikėlė gyventi į Daujėnus, kur nusipirko namus.
Tai buvo permainingi ir visiškai optimizmu nedvelkę devyniasdešimtieji.
– Kai gimė Darius, viskas buvo už talonus – vystyklai, marlė, muilas ir t. t. Net norint nusipirkti grikių kruopų reikėdavo gauti daktaro išrašytą receptą. Mes net vestuves kėlėm už talonus. Gavom penkis kilogramus cukraus… Ar užteko? Žinoma, kad ne! Bet juk tai buvo tas pasaulis, kuriame visi mokėjo „kombinuoti“. Vestuvėms pradėjome ruoštis daugiau nei prieš metus – taupėm, rinkom, „kombinavom“. Talonai maisto produktams buvo surinkti iš visų tėvų, babų ir giminaičių… Bet, žinote, keistas dalykas – mažai turėjom, bet, matyt, mažai ir reikėjo, – svarsto pašnekovė.
Sugriuvus kolūkių sistemai, Gitanai nebeliko kur grįžti iš motinystės atostogų. Netrukus įsidarbino Pasvalio specialiosios internatinės mokyklos valgykloje, kur pradirbo didžiąją gyvenimo dalį.
– Kelios kartos užaugo prie mano akių. Ir dabar dar gatvėje sutikę mane atpažįsta, pakalbina, – džiaugiasi Gitana.
Per iš po kojų slystančią žemę
Vaikai paaugę, nuolatinis darbas, pamažu gerėjanti buitis – regis, gyvenimas pamažu stojasi į savo vėžes. Ir staiga, tarsi mostelėjus kažkieno pikta ranka, viskas, kas buvo brangu ir svarbu, – ima dūžti.
Gitana netenka tėčio. Lyg to būtų negana, po dešimties bendro gyvenimo metų išyra jos pačios šeima ir moteris su dviem mažamečiais vaikais atsiduria gatvėje. – Pasiėmiau vaikus ir išėjau, kur akys mato. Baukuose išsinuomojau mažą, baisų, žiurkių išgraužtą namelį. Vaikai galvojo, kad čia tik žaidimas, kad pabūsim ir grįšim namo. Bet namų jau nebebuvo. Ėjau į niekur. Atsivedžiau kelias karves, pririšau sode ir net nežinojau, kur kitą dieną jas perkelsiu ganytis. Laimei, padėjo žmonės. Smiltynės kaime gavau ganyklą. Kažkaip ėmiausi kabintis į gyvenimą. Iki Smiltynės – geras kelio gabalas, o aš šeštą ryto jau privalau būti internate, atrakinti valgyklą ir gaminti vaikams pusryčius. Keldavausi trečią ir mindavau dviračiu melžti karvių. Tada – su pieno bidonais į Girsūduose esantį supirkimo punktą. Tokiu laiku jis dar nedirbdavo, tad palikdavau pieną prie durų. Toliau – dviračiu į Pasvalį. Turėjau opelį, bet atlyginimas buvo toks mažas, kad neturėdavau už ką nupirkti kuro. Dabar iš tokios motinos kaip aš greičiausiai vaikai būtų atimti (juokiasi). O tada… Tada dėjau centą prie cento, kad sutaupyčiau malkoms, ir rinkau miške uogas, kad išleisčiau vaikus rugsėjo 1-ąją į mokyklą. Niekuomet neprašiau jokių pašalpų. Net nemokamo maitinimo nebuvau susitvarkiusi. Aš pati jais rūpinausi, – pasakoja dviejų vaikų mama.
Priglaudė kaimynai
Vėliau Gitanos gyvenime atsiras Saulius – antrasis vyras, su kuriuo kartu nugyvens 23 metus.
– Gyvenome čia, Girsūduose, daugiabučiame name. Tačiau aš labai norėjau savo kiemo. Pradėjome dairytis ir suradome šią krūmais apaugusią sodybą su sukiužusiu nameliu. Iš pradžių pagalvojau, kad jei net ir nieko neišeis, čia bus mums sodo ir daržo vieta. Vėliau kilo mintis renovuoti namą, tačiau atvykę ir viską apžiūrėję meistrai pasakė jog… nebėra ko renovuoti. Taip ryžomės statyboms. Bet tada susirgo vyras, – moters veidu šmėkšteli šešėlis. – Saulius buvo fūristas. Dar kai buvo jaunas, keičiant ratą sprogo padanga ir sužalojo taip, kad visam gyvenimui liko su negalia. Prasidėjo epilepsijos priepuoliai, tuomet – pirmo tipo cukraligė, vėžys ir galų gale – demencija (demencija – lėtinis ir progresuojantis galvos smegenų sutrikimas, kuris pažeidžia smegenų ląsteles. Dėl šių pažeidimų suprastėja ryšys tarp skirtingų smegenų dalių, kurios yra atsakingos už kalbą, atmintį, judėjimą, orientaciją, suvokimą, skaičiavimo įgūdžius, gebėjimą mokytis, dėl ko dažnai pakinta emocijų kontrolė, socialinis elgesys, motyvacija – aut. pastaba). Dėl pastarosios turėjau daugiausiai bėdų. Iš pradžių Saulių padėjo prižiūrėti netoliese gyvenusi mama, kaimynai. Vėliau situacija tapo tokia rimta, kad man teko išeiti iš darbo ir jį globoti. Ir štai tokiu laiku mes imamės statybų. Vyras išvežtas į ligoninę Vilniuje, butas (kadangi viskam reikėjo pinigų) parduotas, naujas namas dar neįrengtas. Iš pradžių galvojau gyventi palapinėje… Priėmė kaimynai, pas kuriuos pragyvenau visą vasarą. Gitana pasakoja, jog, pardavus butą, o naujas būstas dar tik buvo statomas, teko atsikratyti daugybės per gyvenimą sukauptų daiktų. – Beveik viską sudeginau, nes neturėjau kur nešti. Pasilikau dvejus marškinius bei dvejas kelnes. Ir, žinote, – jų visiškai užteko, kad išgyvenčiau vasarą. O tada supratau, kad žmogui daugiau ir nereikia. Buvau laiminga be daiktų ir pasižadėjau daugiau jų nebekaupti. Ar pavyko šį pažadą tesėti? Beveik. Bet kokiu atveju, prieš ką nors pirkdama aš savęs kelis kartus klausiu, ar man tas daiktas yra reikalingas, – šypsosi Gitana.
Sūnūs
Mirus Sauliui, Gitana liko viena. Sūnūs užaugo ir gyvena savo gyvenimus. Darius baigė taikomąją dailę Kaune ir įgijo baldžiaus-restauratoriaus specialybę. Gyvena Pasvalyje, dirba ekskavatoriaus vairuotoju, statosi namus. Linas – gyvena sostinėje, dirba tarptautinėje IT kompanijoje.
– Vaikai, ko gero, buvo tas ramstis, kuris net sunkiausiomis akimirkomis neleido palūžti. Turiu labai gerus sūnus, kurie niekada nekėlė jokių problemų. Padėjo man, gerai mokėsi, baigė mėgstamus mokslus, – prisipažįsta Gitana.
Gaspadinė
Sunkiai sirgusio vyro priežiūra privertė palikti mėgstamą darbą. Po Sauliaus mirties dar dirbo keliose privačiose įmonėse, bet dėl sveikatos problemų teko atsisakyti nuolatinio darbo. Dabar pagrindinis girsūdietės pragyvenimo šaltinis – neįgalumo pensija.
Dar yra maisto gaminimas. Visuomet buvo. Ir kolūkių, ir bendrovių laikais, ir susikūrus Girsūdų bendruomenei Gitana buvo tas žmogus, kuris rūpinosi svečių pavaišinimu, gausiu ir puošniu vaišių stalu.
– Neseniai Porijų kaime vyko šv. Augustino atlaidai. Suvažiavo daug svečių, kunigų, pats vyskupas buvo užsukęs. Ten taip pat ruošiausi. Visas kaimas susideda pinigų ir ta proga padengiamas vaišių stalas, – sako Gitana.
Ne vieną dešimtį metų maistą gaminanti moteris pasakoja, jog, pasikeitus epochoms, pasikeitė ir žmonių skoniai:
– Anais laikais žmonės labai daug duonos valgydavo. Didžiausius bliūdus pripjaustydavom. Dabar su vienu kepalu gali 60 žmonių kompaniją pamaitinti ir dar lieka. Anuomet padengi stalą ir suki ratus žiūrėdama, ar ko netrūksta. Jei tik lėkštė tuštesnė – papildai. Dabar – kiek ant stalo padėta, tiek bus. Nei daugiau, nei mažiau.
Gitana prisipažįsta maistą gaminusi ne vienai savo draugei, kaimynei ar klasiokei:
– Žmonės anuomet netingėjo baliavoti. Visas kaimas sueidavo. Šimto žmonių vestuvės buvo tik vidutinis balius. O darbas būdavęs kruvinas, trukdavęs savaitę. Iki trečiadienio buvo kepami sausainiai, likusiomis dienomis gaminama mėsa. Šaldytuvai ne pas visus būdavo. Ir per mano vestuves vyniotinius krovėme į bidonus ir leidome į šulinį. O ir svečiams reikėdavo kantrybės ir ištvermės. Porijuose gyveno žmonės, kurie turėjo didelę palapinę. Ją nuomojo baliams. Kondicionierių nebuvo, viduje karšta, o puota trunka dvi tris dienas…
Paklausta, ar nebuvo apmaudu, kad tekdavo dirbti tuo metu, kai visi aplinkui linksminasi, Gitana šypteli:
– Kai pamatydavau, kokie visi svečiai ryte be sveikatos, džiaugdavausi, kad iš vakaro aš tik sukausi virtuvėje ir nieko daugiau nedariau.
Dabar užsakymus priima nebent tik tuomet, kai paprašo artimiausi žmonės.
– Nebeturiu sveikatos, – atsidūsta Gitana.
Bendruomenė
Gitana Mačiukienė daug metų buvo Girsūdų bendruomenės tarybos narė, seniūnaitė:
– Kodėl to ėmiausi? Kad nebuvo kam! Norėjom turėti susirinkimų, paskutinio atsisveikinimo salę. Reikėjo rašyti projektus, ieškoti rangovų, rūpintis darbų priežiūra. Teko ir patiems daug prisidėti. Aš pati su amžinatilsį vyru ėjome, ardėme pečius… Anuomet buvome jaunesni, visko norėjosi, viskas buvo įdomu. O kiek metų aš buvau Kalėdų Senis! Būdavo, pasikinkom arklius ir važiuojam pakiemiais… Planų buvo daug, bet aš pavargau, „perdegiau“ ir iš visur išėjau. Girsūdai nėra mirštantis kaimas. Kas mirė – išmirė. O jų sodybas susipirko jaunimas. Jie perėmė ir bendruomenės valdymą. Tikiuosi, jų energijos užteks, kad ši vieta klestėtų.
Svajonės
Aplink nedidelį tvarkingą moters namą driekiasi preciziškai sutvarkyti gėlynai. Gitana mosteli ranka:
– Jei turėčiau daugiau laiko ir sveikatos, gėlių prisodinčiau dar daugiau. Galėčiau kiaurą dieną apie jas eiti, ravėti, karpyti, prižiūrėti. Deja, bet man nebelaiko sąnariai. Būna dienų, kai galiu tik šliaužti.
Nors vis užsimena apie sveikatą, moters balse skausmo negirdėti:
– Labiausiai gyvenime nekenčiu perteklinio pesimizmo.
Apie ką vakarais, žiūrėdama į galulaukėje besileidžiančią saulę, galvoja gyvenimo vėtyta ir mėtyta Gitana? Atsako:
– Kartais pasvajoju, kaip būtų gerai, kad nieko neskaudėtų. Tomis dienomis, kai nevargina maudžiantys sąnariai, atrodo, galėčiau kalnus nuversti. Galvoju apie vaikus, kaimynus, žmones, kurie buvo ir yra mano gyvenime. Noriu, kad jiems visiems būtų gerai. Noriu, kad karas pasibaigtų. Dabar jau pripratom, bet iš pradžių buvo labai baisu.
