Kiek daugiau nei prieš mėnesį Talačkoniuose ėmė veikti maža šeimyninė šakočių kepyklėlė „Ežio gardėsiai“. Užsukome pas jos įkūrėją Rasą Kazlauskienę, kuri mus priėmė ūkiniame pastate įrengtoje, preciziškai tvarkingoje, kepiniais kvepiančioje virtuvėje.
Rasa prisipažįsta, jog apie šakočių kepimą svajojo seniai, tačiau kelias nuo idėjos iki pirmųjų kepinių užtruko daugiau negu dešimt metų.
Moteris gimė ir augo Joniškėlyje, gausioje penkių vaikų šeimoje. Baigusi mokyklą ištekėjo, gimė vaikai.
– Tiesą pasakius, anksčiau gaminti nemėgau. Bulvienę išvirti mokėjau, bet ne daugiau, – šypsosi Rasa. – Tuomet įsidarbinau virtuvėje. O kad galėčiau ten dirbti, privalėjau baigti mokslus. Tada ir atradau gaminimo žavesį. Tiesa, mane labiau traukia ne kulinarija, bet konditerija – įvairūs kepiniai.
Ragaujame, šių eilučių autoriaus nuomone, pačią skaniausią šakočio dalį – spyglius – ir bekalbėdami išsiaiškiname, jog ir mes, ir mūsų laikraščio skaitytojai jau pažįsta Rasos seserį Gitaną Mykolaitienę, kuri gyvena Narteikiuose ir kepa išskirtinio skonio bei išvaizdos tortus. Apie ją prieš porą metų rašėme „Darbe“.
O gal ir kiti šeimos nariai užsiima maisto gamyba?
– Ne. Brolis Marius dirba statybose, sesuo Renata – grožio industrijoje, Vilma – laimės ieško Švedijoje, – vardija pašnekovė.
Rasa apie nuosavą verslą pradėjo galvoti dar 2019-aisiais. Įsirengė patalpas, nusipirko elektrinę šakočių kepimo krosnį.
– Pirmas bandymas buvo tikras košmaras – visos sienos aptaškytos tešla. Ne ką geriau sekėsi ir su antru šakočiu. Po kelių bandymų nusviro rankos ir aš tąkart pasidaviau, – prisipažįsta moteris.
Prireikė kelerių metų, kol talačkonietė įveikė nepasitikėjimą savimi ir vėl atsistojo prie krosnies.
– Sunkiausia buvo rasti tinkamą receptą. Vienas buvo pridėtas prie krosnies instrukcijos, tačiau man jis netiko. Bandžiau, eksperimentavau. Vėliau susipažinau su viena moterimi, kuri šakočius kepa savo malonumui. Ji man ir davė receptą bei atskleidė visus gamybos subtilumus.
Rasos turimoje krosnyje vienu metu galima kepti keturis po kilogramą sveriančius šakočius. Jų tešlai reikia 70 kiaušinių, sviesto, grietinės, miltų ir cukraus.
– Pats kepimo procesas trunka dvi su puse valandos. Iš pradžių kepimo ratas sukasi lėtai ir ant jo liejamas šakočio pagrindas. Vėliau, kai reikia formuoti spyglius, greitis yra padidinamas. Spygliai – pagrindinė šakočio puošmena. Kad jie būtų gražūs, reikia ir tam tikros konsistencijos tešlos, ir įgūdžių juos lieti. Kai šakotis iškepa, karštis išjungiamas, tačiau pats kepinys dar sukasi tol, kol visiškai atvėsta.
Kepėja pasakoja, kad šakotis niekuomet nevalgomas ką tik iškeptas.
– Jis turi pastovėti mažiausiai dvi savaites, tik tada galima valgyti. Apskritai, kuo ilgiau šakotis brandintas, tuo skanesnis, – tikina Rasa.
Savotiškas Talačkoniuose gyvenančios šakočių kepėjos debiutas įvyko Joniškėlyje vykusioje velykinėje mugėje.
– Buvo labai smagu prekiauti gimtajame mieste. Be to, sulaukiau nemažai užsakymų Velykoms. Prieš tai galvojau dar važiuoti į panašią mugę Biržuose, tačiau supratau, jog nespėsiu įvykdyti užsakymų, tad kelionę pas kaimynus atidėjau kitam laikui.
Gal prie kepimo krosnies mamai padeda ir aštuoniolikmetė dukra Vasarė, penkiolikmetis Kristupas ar statybose dirbantis vyras Ričardas?
– Prie puodų aš mėgstu suktis viena, man reikia ramybės. Jie galėtų padėti suplauti indus, bet mieliau kremta nuo kepimo likusius spyglius, – juokiasi Rasa.
Šakočiais moteris prekiauja iš namų, planuoja važiuoti į įvairias šventes. Jos gaminių galima užsisakyti ir feisbuko paskyroje „Ežio gardėsiai“.
Pastebiu, kad ant jos gaminių logotipe pavaizduoto ežio nugaros – makarunai – prancūziški, burnoje tirpstantys morenginiai-migdoliniai saldėsiai su įdaru.
– Svajoju juos gaminti. Užsirašiau į kursus, mokausi, tačiau tai labai kaprizingas skanėstas, tad kol kas dar nedrįstu jo siūlyti žmonėms. Tačiau ateis ir jų laikas.
Kol kas šakočių kepimas Rasai daugiau hobis, nei verslas, tačiau moteris tiki, kad tai taps pagrindiniu jos pragyvenimo šaltiniu.
