Kovo 27 – Tarptautinė teatro diena. Simboliška šventė žiūrovams ir artistams. Juolab kad vien Pasvalio mieste veikia net trys teatrai. O mes, kaip visada, atsiverčiame kalendorių ir tariamės – ką pakalbinti, ką įdomaus parašyti, ką naujo surasti?
„Teatras prasideda nuo rūbinės“, – iš atminties topteli posakis. Jo autorius, režisierius Konstantinas Stanislavskis, sugebėjo taip giliai pažvelgti į aktoriaus vidinį pasaulį, kad jo atradimai svarbūs ir po daugiau nei šimto metų. Ir mes pasiryžome žvelgti vidun… Tik kitu kampu, – supažindindami skaitytojus su teatro rūbininkėmis, nuo kurių šypsenų prasideda kiekvieno žiūrovo teatro kelionė, kurios palydi kiekvieną išeinantį, mato žiūrovų ir aktorių emocijas. Regina Piliūnienė ir Rūta Gasiūnienė – Pasvalio kultūros centro rūbinės šeimininkės – papasakojo apie kitą teatro pusę…
Regina ir Rūta – pasvalietės. Abi mokėsi, o Regina ir buvo pradėjus dirbti, Kaune. Bet taip susiklostė, kad patraukė gimtasis Pasvalys. Čia gyvena jau kelias dešimtis metų. Anksčiau dirbusios kitose srityse, susitiko Pasvalio kultūros centre. Regina čia nuo 2011 metų, Rūta prisijungė dar po ketverių. Abi rūpinasi ne tik rūbine, bet ir kultūros centro švara bei saugumu. Jau apie dešimt metų jos pasitinka ir išlydi spektaklių, koncertų, renginių žiūrovus, klausytojus ir dalyvius. Ir pasvaliečiai jas gerai atpažįsta gatvėje. Prasilenkdami kur nors parke, ir pasisveikina. „Kiek čia to Pasvalio. Iš matymo kiekvieną pažįsti, gal tik pavardės nežinai“, – šypsosi Regina.
O laikas, kaip pačios sako, rūbinėje eina labai greitai: „Persimeti vienu kitu žodžiu. Ką nors prajuokini, kas nors tave prajuokina. Pasikeiti emocijomis. Kartais gal ir nebūna tos nuotaikos, bet kas nors gerą žodį pasako… Atsipalaiduoji, atėjusi prie žmonių“, – atvirauja Rūta.
Kultūra Pasvalyje – geidžiama
Rūbininkės ypač pajuto, kad dabar Pasvalio renginiai sutraukia tikrai daug žmonių. Srautai pasipylė po Didžiosios salės atidarymo, taip pat – po pandemijos. Kad ir koks renginys vyktų, salė visada artipilnė. „Atsimenu, seniau ateidavo dvidešimt, penkiasdešimt žmonių. Dabar taip nebebūna“, – pasakoja Regina. Rūta papildo: „Pastebėjau, kad kolektyvų vadovai stengiasi įtraukti vis ką nors naujo. Folkloro renginyje – ne vien kapelos, šokių festivalyje – dar ir gyva muzika. Mūsų žmonėms tai labai patinka. Įvairiau, netikėta.“ Be to, pastaruoju metu kas savaitę – po rimtą renginį: tai koncertas, tai spektaklis, tai festivalis… Neaišku tik, kaip bus artėjant vasarai, nes šiltasis sezonas – tuštesnis. Atostogauja ir kultūros darbuotojai, ir lankytojai, o didieji šalies teatrai gastroliuoja kurortiniuose miestuose.
„Vis dažniau girdime, kad pažiūrėti mūsų teatrų spektaklių atvažiuoja žmonės iš Biržų, iš Panevėžio, kitų miestų. Lankomumas keičiasi“, – atskleidžia Rūta. Regina prideda: „O kad mūsiškiai spektakliai sutraukia daug žmonių, tai tikrai. Ir taip būdavo nuo senų laikų. Kad ir koks, kad ir kurio režisieriaus – bilietai išpirkti.“ Lankosi įvairi publika, ir vyrai, ir moterys, ir jaunimas.
Atskleidžia, kad labai mėgstami – valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pasirodymai. Taip pat – atlikėjas Paulius Stalionis. „Jį žmonės mėgsta, bendrauja, perka albumus. Koncertuose griaudi ovacijos. Kiek jam ploja, tiek jis dainuoja… Ir dvi valandas koncerto nebaigia. – juokiasi Regina. – Kai nuo širdies dainuoja, publika jaučia.“
Bet kartais būna, kad žiūrovai ir nesusirenka. Nenupirkus nė šimto bilietų, neatvyko atlikėjas Viktoras Prapras, vienas iš „Hiperbolės“ įkūrėjų. Tačiau bendrai kalbant, žmonės gausiai renkasi į spektaklius ir koncertus, o po renginių perka ir knygas, albumus… Taip pat kasdien domisi, stebi afišas. „Mūsų žmonės mėgsta kultūrintis“, – šypsosi Rūta.
Teatras atskleidžia tai, kas viduje
Neatsiejama teatro dalis – emocijos, vidiniai išgyvenimai… Regina ir Rūta – jų liudininkės.
– Emocijos labai įvairios… Nuo džiaugsmo iki liūdesio. Išėję iš Astos Simonaitės spektaklio su Violeta Mičiuliene („Pabaisų nebus“. – aut. past.), net ašarą išspaudė. Buvo jaudinantis. Žmones palietė, jie prisiminė, kažką mintyse pridėjo, prikūrė iš savo gyvenimo… – susimąsto Rūta. Regina antrina:
– Išėję iš salės, žiūrėk, grupelėm sustoję šneka. Matyti, kad aptarinėja. Po spektaklio bendrauja. Aišku, yra kas ir patys pirmi išlekia pro duris. Bet šiaip, gražu matyti – šnekasi, neša gėlių…
Pasvalio artistus gėlėmis ir dovanomis gerbėjai apipila ypač gausiai. Scena tuomet panaši į žiedų kilimą. Tuo tarpu atvažiuojančių teatrų aktoriams gėlių atneša vos vienas kitas gerbėjas.
„Daugiausia žmonės būna nustebę: „Mes to nesitikėjome. Galvojome, kad bus kiek kitaip… Bet labai laimingi, kad atėjome“, – sako Rūta. Regina iliustruoja: „Viena moteris atėjusi pasakojo: „Vyrą išsivedžiau, o jis dejuoja – kur tu čia mane atitempei… O kai išėjo, nustebo: „O… Visai faina buvo.“ Būna, ateina tiesiog šiaip sau, ir būna nustebinti.“
Emocijomis plūsta ir aktoriai. „Pradžioje būna labai jau susikaupę. O paskui trykšta… Prasideda gėlės ir šventė“, – šypsosi Regina.
O ar būna kitokių emocijų? Pašnekovės atskleidžia, kad salę, spektakliui dar nepasibaigus, žiūrovai palieka labai retai ir tik pavieniai. Panašu, mūsų žmonės kuklūs, santūrūs – nušvilpimų nebūna, akivaizdaus nepasitenkinimo neišduoda.
Ir šiaip, žiūrovai mandagūs, supratingi: „Kantriai stovi eilėje kartu su keliais šimtais kitų, nusidriekę per visą fojė… Nepyksta, per daug nesigrūda. Kartais gal ne tą žetonėlį pirmą paimi. Bet nepuola aiškintis, palaukia“, – pastebi rūbininkės.
Jos ne sykį pajuto, kad gastroliuojančių profesionalių teatrų aktoriai – labai paprasti, laisvai ir betarpiškai bendraujantys žmonės. „Prisimenu, atėjo Arūnas Valinskas su kolege. Nesukdamas galvos bajeruoja, visada savam stiliuje. Visiškai ramiai, laisvai, su nuostata, kad „viskas tvarkoje“, – sako Rūta. „Arba Gediminas Storpirštis su Redita Dominaityte. Atrodo, profesionalai. Bet kokio paprastumo žmonės – reikia tokių ir paieškoti. Bendrauja taip, lyg seniausiai būtume pažįstami“, – stebisi Regina.
Be žmonių ir jų išgyvenimų šventės nebūtų
Pasvalyje, panašu, galioja daug su teatru susijusių posakių. Vienas jų: „Į teatrą – kaip į šventę.“
– Žmonės ateina pasipuošę. Gražu ir pasižiūrėti. Ne tai, kad džinsus apsimovė ir atėjo… Ne – pasipuošia visada. Ir anksčiau taip būdavo“, – pastebi Regina, o Rūta prideda: „Ir ne tik į premjeras – spektaklis yra spektaklis. Neeilinis išėjimas.“
O į filmą naujai atsidariusioje kino salėje – visai kitaip, paprastai, kasdieniškai apsirengę, atsipalaidavę. Į kino teatrą pasvaliečiai ateina pailsėti, nuo ko nors atitrūkti. O į spektalį ar koncertą – susikaupę, pasitempę. Nuotaika labai skiriasi.
Nuotaiką kuria ir rūbinės šeimininkės. Tai jos pirmos sutinka, paskutinės išlydi. „Užtai ir turime kiekvieną sutikti su šypsena. O, kaip sako, nusisukusi jau gali kaip nori… Bet pirmiausia turi šypsotis“, – atvirauja Regina. Bet juk būna visko… Tačiau ir gatvėje Rūtą ar Reginą sutikus, visada norisi šypsotis. Viduje įvyksta maža, bet prasminga šventė.
