– Aš – miestelėnas. Pumpėnuose ir tėtės gimtinė. Jo tėvas, mano senelis, čia namus statėsi, buvo stalius, medžio drožėjas. Mano tėvas irgi geras meistras, labai gražius baldus pagamindavo, kruopščiai nutrindavo. Bet gražiausi baldai iškeliaudavo kitiems, o mes užaugom prie iš apalkų sukalto stalo. Ir tą patį sukalė, kai prie vieno nebeišsitekom, augom du broliai ir dvi seserys, ir mama dėl naujo stalo jau nedavė ramybės, – prisimena tautodailininkas tapytojas ir medžio drožėjas, rajono menininkų klubo „Rats“ narys Pranas Janulevičius, vasario pabaigoje perkopęs 70-metį.
Prano tapybos darbai ir medžio skulptūros puošia daugelio namus ir viešąsias erdves. O polinkis prie meno – iš tėčio, iš senelio…
Jau kelintos kartos pumpėnietis Pranas Janulevičius su žmona Gražina namus pasistatė priešais savo gimtąją sodybą, o šalia – ir brolis Stasys.
– Iš Daujėnų krašto vienkiemio atvažiavę pusbroliai laikė mus miestiečiais, į parduotuvę lėkdavo ledų. Sakau, ir pas mus ledų būna tik per festivalį, – šypteli vaikystę prisiminęs Pranas.
Nors miestelėnai Janulevičiai prie namų turėjo vos penkiolika arų, tačiau teko paragauti ir tikro kaimiško gyvenimo.
– Niurkoniuose gyveno močiutė Anelė Petrauskienė, mamos mama. Ten būdavo smagu ant šieno miegoti. Bet kai reikėdavo ravėti burokų normos kilometrinio ilgio vagas, visas smagumas dingdavo. Duodi duodi į kietą priemolį. Paskui tuos cukrinius burokus dar reikėdavo nuimti. Prisigalvodavau, kad koks nors aparatas galėtų šiuos darbus atlikti, – Pranas manė, jog yra įdomesnių ir prasmingesnių užsiėmimų.
Jis buvo tikras entuziastas:
– Mokykloje mano ranka vis pakelta. Kas nori į šokių ratelį? Aš! Kas sukals inkilą? Aš! Per savo entuziazmą turėjau ir nemalonumų. Mokytojai pažadėjau namuose suremontuoti sulūžusius skudučius, bet tėtis į tokį menką darbelį pažiūrėjo atsainiai, dar kažko neturėjo. Ir nuleidęs galvą grąžinau nesutaisytą instrumentą…
Dailė, ypač tapyba, Pranui sekėsi, tad įveikęs konkursą įstojo į tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, tačiau studijas metė jau pirmame kurse:
– Man mokslai – nelabai, ypač matematika, ir prancūzų… O dar ta meilė. Nuo aštuntos klasės Gražinute susižavėjęs. Tada iš Rinkūnų atėjo, naujokė traukė dėmesį…
Pranas pagalvojo, kad mokytojo darbas irgi netraukia:
– Rektoriui pamelavau, jog nesiseka tapyba. Kitaip vaikinų nenorėjo išleisti. Beje, kad mečiau studijas, apgailestavo auklėtoja Stanislava Graniūnienė. Vėliau ji buvo ir mūsų sūnaus Lino auklėtoja. Sūnus baigė Klaipėdos universitetą ir dirba dizaineriu…
O studijas metusiam Pranui teko važiuoti į sovietinę armiją:
– Pusmetis už Rygos, Adažio seržantų mokykloje, pusantrų metų Taline. Ir Gražina pas mane atvažiuodavo, ir aš atostogų grįždavau.
Per atostogas beveik spontaniškai ir susituokė. Užsuko į Pasvalio civilinės metrikacijos skyrių, nedrąsiai sumelavo, kad jau reikia, ir išėjo vyras ir žmona. Nuo to laiko spalio mėnesį bus prabėgęs pusšimtis metų, o nuo susižavėjimo – 55-eri…
Pranas armijoje buvo ir prie raštininkų:
– Pamačiau, kokiom negražiom raidėm karininkas rašo, ir paprašiau leisti pabandyti. Klausia, ar moku. O įsitikinęs liepė tęsti…
Grįžęs iš armijos, Pranas tris mėnesius dirbo prie statybų – statė Pasvalio sūrinę, o vėliau keleri metai prabėgo buitinio kombinato dailės dirbtuvėse:
– Jų vadovas buvo tautodailininkas tapytojas Virginijus Nudas, kuris pirmiausia davė pasmailyti pieštuką. Bet aš šią gudrybę, kaip teisingai drožti, jau žinojau.
Prano kūryba prasidėjo nuo tapybos. Kai stojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, 1977 metais aliejiniais dažais ant kartono nutapė peizažą.
– Gražina jį išsaugojo, bet man šis paveikslas nepatinka, – prisipažįsta autorius. – Mėgau žalią spalvą, Nudas net tarstelėjo: „Gal kitų spalvų nepažįsti.“ Jis patardavo, parodydavo.
Pumpėnietis prisiminė, kaip dar sovietmečiu Kaune galerija „Al“ vasarą pasiūlė surengti parodą-pardavimą:
– Sako, reikia tokių komercinių panešamų peizažų. Nuvežiau apie dvidešimt paveikslų. Po mėnesio liko tik du.
O 1993-iaisiais savo 40-mečio proga Pranas Janulevičius personalinę kūrybos parodą surengė Pasvalio bibliotekoje.
Šalia tapybos rutuliojosi ir medžio drožyba.
– Aš gi entuziastas, vis ranką iškėlęs. Pats pasiryžau išdrožti Rūpintojėlio skulptūrą ant uošvio kapo Panevėžio kapinėse. Buvau gal kokių 26 metų. Kaip drožiu savo pirmą skulptūrą, pamatė atvažiavęs Vytautas Kutkauskas, sako, ko gremži tarsi šaukšteliu, imk samtį. Ir paskolino įrankių. Jam turbūt patiko mano darbas, nes vėliau pakvietė į skulptorių stovyklą „Šilo genys“ Pasvalio parke. Jau įsigijau kaltų ir kitokių įrankių. Saloje keturiese kūrėm vėtrungę, mano – „Žiema“. Paskui prasidėjo Atgimimas ir – kryžiai, rūpintojėliai, stogastulpiai, koplytstulpiai, – su Pranu Janulevičiumi prisiminėme ir Saločių miestelio skvere jo sukurtą skulptūrą šio krašto knygnešiams.
Kūrinio prasmę sustiprina salotiečio Gintauto Kačerausko čia pat sumeistrautas knygų namelis…
Pranas priklauso prieš tris dešimtmečius susibūrusiam rajono menininkų klubui „Rats“:
– Ypač pradžioje buvo labai įdomu, kai atsivėrė užsienis. Ten keliavo mūsų kūriniai, rengdavom parodas. Kolega skulptorius Arūnas Grušas išveždavo darbus, o parveždavo dolerių. Nemažai parodų surengėme ir visoje Lietuvoje.
Užsienis Praną ir jo Gražiną įtraukė kaip reikiant:
– Norvegijoje su pertraukomis praleidome apie dvidešimt metų. Pastarąjį sykį – praėjusią vasarą mėnesį per karščius. Gražina ten ir pasiliktų. Ir darbų atsirastų. Bet aš – tik į Lietuvą.
Pranas atskleidžia, kaip prieš keturis dešimtmečius Pumpėnų miestelio pakraštyje pasistatė savo gryčią:
– Kartu šventėm įkurtuves, Naujuosius metus ir abiejų su Gražina trisdešimtmečius. O dabar mes kaip bajorai – sodyba išsiplėtė iki daugiau nei keturiasdešimties arų. Išsikasėm tvenkinį, pasisodinom miško…
Sūnus Linas – Žemaitijoje, anūkė Ilzė – Varnių gimnazijos abiturientė, 21 metų anūkas Ignas – Klaipėdoje.
