Rūtą gaubia tvarkos, sutelktumo pojūtis. Ineta – it gyvasis sidabras netveria savyje. Kas vienija šias jaunas, iš pažiūros itin skirtingo temperamento, moteris? Tai – stiprus išgyvenimas, užliejantis šokant…
Šoka ne tik kūnas – šoka ir siela. Kas joje verda, kunkuliuoja – šokėjo sieloje? Neseniai praėjusios Tarptautinės šokio dienos proga apsilankėme „Tango teatre“ Vilniuje, kuriame šoka ne vienas pasvalietis. Tai – choreografo Sigito Repšio vadovauto „Tango end“ šokio teatro Pasvalyje tąsa.
Tango teatro tradicija – kasmet paminėti šokio dieną, rengiant pasirodymus. Šiuo laiku teatras užvertas žiūrovams, tačiau šokti čia tikrai niekas nenustojo… Šokis, kuris kyla iš širdies – veržiasi, nepaisant nieko. Apie jį ir pasikalbėjome su „Tango teatro“ šokėjomis Ineta Brasaite bei Rūta Krivickaite, kuri taip pat – ir šokio mokytoja. Jos – vienmetės, kilusios iš Pasvalio miesto. Abiejų šokio kelionė ir užsimezgė čia, Pasvalyje.
Rūta šoka nuo ketverių metukų – dešimt metų sportinius šokius Pasvalio kultūros centre, vėliau – liaudies. Nors jau tada kirbėjo noras šokti tango… Svajojo patekti į tuo metu Pasvalyje veikusį „Tango end“ šokio teatrą, vadovaujamą Sigito Repšio. Atvykusiai į šokio studijas Vilniuje, netrukus Rūtai ir pasiūlė prisijungti prie „Tango end“ – šokti su ilgamečiu sportinių šokių partneriu. Tada viskas ir prasidėjo. Kelionės į Argentiną… „Dabar šoku tik tango ir labai tuo mėgaujuosi“, – pripažįsta Rūta.
Ineta pradėjo nuo liaudies šokių, būdama pradinukė, vėliau – modernus šokis pas Dianą Tučaitę, kuri tuo metu šoko su S. Repšiu. Ir vis sakydavo: „Kai mokysiesi gimnazijoje, būtinai nueik į tango teatrą, pas Sigitą…“ Taip ir buvo – nuo šešiolikos ji šoka tango. Na, o jau dvylika metų – su tuo pačiu partneriu – taip pat pasvaliečiu Simu Balnioniu.
Sykį, važiuojant su teatro grupe į Pasvalį, toptelėjo – juk visi „Tango end“ nariai gyvena Vilniuje, o šokti vyksta į Pasvalį. Vieną dieną prie kavos puodelio Lukiškių aikštėje kilo mintis įkurti Vilniaus tango teatrą. Naujojo teatro pradžia – bendrabutis Aguonų gatvėje. Šokėjai įrengė mažą teatriuką. Nors persirengimo kambarys – tualete, o scenos ir vėdinimo sistemos nebuvo, ilgainiui lankytojai čia ėmė nebetilpti. Eina ketvirti metai, kai persikelta į patalpas Gedimino prospekte, Žėryno prieigose. Čia anksčiau buvo baras, aplinka – paslaptinga, maloniai pritemusi…
Nors šokio erdvė, dalis šokėjų mainėsi, „pasvalietiškas“ teatro branduolys išliko.
– Ką pajutote tango šokiui? Kaip nusprendėte jam skirti gyvenimą?
Rūta: Mane nuo pat pradžių užkabino tai, jog jis – visiškai kitoks. Tai nėra standartas, įvairiuose šokių stiliuose pritaikomos taisyklės, kurių mokiausi anksčiau. Šokdama tango turi save „sulaužyti“. Suprasti, kad kūnas veikia visai kitaip.
Svarbu ir tai, kaip šokį pamatai. Esu dėkinga Sigitui už tai, kaip parodė tango meną. Argentina, į kurią vykstame, – ne atostogos. Ten mokomės, einame į šou, į pamokas… Be to, mano supratimu, pats tango – brandus šokis (vaikai jo ir nešoka).
Ineta: Pats pirmasis įkvėpimas taip pat – iš Sigito. Tačiau pradėjus šokti tango, nebuvo minčių tęsti tai visą gyvenimą. Galvojau – pašoksiu, išvažiuosiu studijuoti – ir viskas, tai lyg būrelis laikui praleisti. Prisimenu, mečiau rankinį ir pradėjau šokti, kad figūra būtų dailesnė, bet karjeros neplanavau (juokiasi). Nesu pažinusi ir kitų šokių – šoku tik tango. Tai Sigitas įkvėpė meilę Argentinai. Meilę tango. Atvykus į Vilnių (Ineta, be šokio „Tango teatre“, dirba rinkodaros srityje. – aut. past.), šokio išties ėmė trūkti. Net buvau nuėjusi į suaugusiųjų baleto mokyklą. Džiaugiuosi, kad su teatru įsikūrėme čia, Vilniuje… Ir turime į ką lygiuotis – matome teatrus, važinėjančius po pasaulį, rengiančius pasirodymus kasdien… Ši svajonė veda tolyn. O ir šiaip man labai patinka šokti, patinka muzika, santykis su partneriu, scenos jaudulys… (šypsosi) Be šokio būtų labai sunku. Tai – jau mano dalis.
– Ką ligšiol pajuntate šokdamos?
Rūta: Pats tango iš esmės – labai emocionalus šokis. Tango kūrinių emocijų amplitudė – labai didelė: nuo minoro iki mažoro, nuo linksmo iki lyriško. To labiausiai ir ilgu – kaskart šokant, išgyventi vis kitus jausmus..
„Veža“ scena, publika… Bendravimas scenoje su kolegomis, pasirodymo metu – su partneriu. Repeticijos – taip pat neatperkamos, teikia daug įspūdžių. Ko tik nenutinka kūrybiniame procese (šypsosi). Scena ir kūrybinis darbas man – lygiai svarbūs. Šie du dalykai kardinaliai skiriasi, bet tuo yra ir labai žavūs.
Ineta: Pajuntu labai daug… Jei reikėtų rinktis – man artimesnis kūrybinis procesas. Kaskart einant į sceną, širdis lipa lauk… Labai jaudinuosi, rankos dreba. Tačiau jau išėjus į sceną – esu „charakteryje“. Kūryba labai įdomi, nes šokame tango scenario – ieškome, kuriame, bandome triukus… Iki pakilimo scenoje – daug mėlynių, pykčių, kryčių. Tačiau scenoje visa tai pradingsta. Šokame kaip charakteriai – ne Ineta ir Simas. Trumpai persikeliame į kitą gyvenimą. Iš tiesų, šokyje žavi viskas… Po metų be pasirodymų, scenos esame labai išsiilgę. Nors situacija neteikia vilties, žiūrinėjame sukneles, galvojame apie naujus šokius…
– Regis, šokis atveria naują gyvenimo pusę, suteikia labai daug… Įgyja platesnę prasmę. Ką jis reiškia jums?
Ineta: Per šokio teatro veiklą susipažinome su daugybe nuostabių žmonių, fantastiškais šokėjais, su Argentinoje gyvenančiais žmonėmis, vietos bendruomenėmis… Taip pat šokis suteikia pasitikėjimo. Lipdamas į sceną, „perlipi“ ir save. Juk ne kiekvienas gali išeiti į sceną ir ramiai sušokti tas tris minutes… Tai teikia pasitikėjimo.
Taip pat šokis neleidžia apleisti savo asmenybės. Visada turi tobulėti. Sportuoti, prižiūrėti save – kad tiktum scenai. Turi ir rūpintis savimi, ir savimi pasitikėti, augti kaip asmenybė. Kitaip po kiekvieno šou verkčiau… Nebūna, kad kaskart pasiseka. Ir – nieko, kitą dieną turi stotis ir vėl eiti – na ir kas, kad kritau scenoje. Visko būna. Eini, gyveni ir viskas gerai, – Ineta pripažįsta, kad šokis verčia nuolat siekti geriausios savo paties formos visomis prasmėmis – tiek fizine, tiek psichologine, dvasine. Šokis išryškina charakterio bruožus, reikalauja savybių, kurias kasdienybė leidžia primiršti.
Rūta: Antrinu Inetai… Ir papildyčiau, kad šokis suteikia disciplinos. Mes aiškiai žinome ribas dienotvarkėje – ko daryti negalime, kad pasiektume tam tikrų rezultatų. Turime ir eiti į sporto klubą, ir tinkamai maitintis bei ilsėtis. Jau nebeleidžiame sau penktadienį išeiti į vakarėlį ir grįžti šeštą ryto – kas studijų laikais atrodydavo jėga (šypsosi). Nes kitą dieną repeticijoje supranti, kad gaišti ir savo, ir partnerio, ir vadovo laiką, esi neproduktyvus.
Turime galimybę čion atsivežti draugų iš Argentinos, su jais kuriame šou, rengiame pasirodymus… Su savo teatru taip pat vykstame ten ir rodome šou. Tai – pati didžiausia dovana. Turbūt kiekvieno šokėjo svajonė, šokant argentinietišką tango, turėti galimybę jį sušokti ir Argentinoje ar kartu su argentiniečiais vienoje scenoje, – Ineta prideda, jog tai irgi suteikia pasitikėjimo savimi – vienoje scenoje teko šokti ir su pasaulio čempionato finalistais.
Ineta pastebi, kad teatro nariai savo laiką planuoja kitaip nei žmonėms įprasta – dirbti penkias dienas ir laukti savaitgalio, kad ką nors nuveiktum: „Mes savaitgalių nebeplanuojame, nes planą dažniausiai jau turime – tai koncertai. Išeiname iš ribų, kai planavome tik savaitgalius. Mąstome, kaip turime dirbti visas dienas, kad ilgainiui pasiektume daugiau. Tai, manau, irgi leidžia „išlipti iš dėžutės“, mąstyti plačiau.“ Rūta antrina: „Ne pandemijos laiku, kasdien esame teatre – jei ne pasirodymai, tai repeticijos, kūrybinis procesas. Net per šventes – koncertai, repeticijos“, – žmogui iš šono dažnai sunku suprasti, kad meno, šokio žmonės savo laiką planuoja ir suvokia visai kitaip. Tačiau toks gyvenimas, nors ir reikalauja spausti save, be galo stengtis ir sunkiai dirbti, pašnekovės su ugnelėmis akyse pripažįsta, – labai žavi: „Tai suteikia žavesio gyvenimui, mes tikrai tuo mėgaujamės… Kai nėra repeticijų – net keista grįžti namo penktą valandą… Kai po repeticijų grįžtame dešimtą, jau sutemus, – jautiesi gerai, viskas savo vietose“, – pripažįsta Rūta.
– Šokis kaip darbas ir šokis kaip laisvalaikis. Ar tai jums skiriasi?
Rūta: Manau, kad šie dalykai papildo vienas kitą, yra susipynę. Tai – darbas, teikiantis malonumą.
Ineta: Aš sakau, jog tai – darbas visu etatu (juokiasi). Laisvalaikis – kada nori, kada turi laiko… O šokiui ieškau laiko, atsisakau kitų dalykų, kad galėčiau dirbti čia. Laisvalaikiu šokio teatre nevadinčiau. Tai – iš tiesų darbas. Teikiantis malonumą (šypsosi).
– Kaip galvojate, ką žmonėms sukelia tango pasirodymai? Kokius jausmus sužadina?
Rūta: Tai turbūt labai individualu, bet žmonės, tiek eidami, tarkime, į kino teatrą, tiek pas mus – į šokio teatrą – išgyvena savo pačių emocijas, mato save. Girdi muziką, išgyvena emociją, mato šokėjų santykį poroje… Manau, jie įžvelgia save, – tango leidžia patirti tai, ką patirti kartais net bijai. Juk tai – drąsi, veržli, aistringa emocija… Galbūt kasdienybėje žmonėms kartais būtent to ir pritrūksta…
Ineta: Geriausia, kai lankytojai atsiliepia – ach, nukėlėte mus į Buenos Aires… Išties stengiamės sukurti tokią aurą – pasitinkame žmones prie durų, vaišiname raudonuoju vynu… Kad jie trumpai pamirštų savo bėdas ir išgyventų istoriją, kuri vyksta Buenos Airėse, o jie – to dalis. Mane dar džiugina tai, kad čia su malonumu ateina tiek vyrai, tiek moterys (ne tik moterys „atsiveda“ vyrus) – ir išeina apimti emocijų. Ir jie grįžta – ne po kartą, jau su draugais.
– Pirmoji patirtis šokant Argentinoje – kur tango ir gimė… Kokie įspūdžiai širdyje sukyla?
Rūta: Įspūdžių iš ten tiek daug, kad net sunku ką pasakoti…
Atsimenu, kai pirmą kartą ruošėmės Argentinoje šokti. Kirbėjo klausimas – o kaip priims publika? Argentiniečiai žino, kaip atrodo argentinietiškas tango. O čia atvažiuoja lietuviai. Tačiau priėmė puikiai…. Bet jaudulys yra. Atsimenu pirmąjį šokį gatvėje su vietiniu. Buvo smalsu – ar suprasiu, kaip jis veda? Juk nepasakysi: nesuprantu, kažkas ne taip… Bet praėjo taip pat puikiai. Mano supratimu, tai – neįkainojama patirtis, – šokėja pabrėžia, jog tango reikia gebėjimo jausti vienas kitą. Be to, šokis atsleidžia, kad galime jausti vienas kitą, kad ir kas būtume – skirtingų pasaulio kraštų, kultūrų vaikai.
Ineta: Atsimenu, kai į Argentiną vykau pirmą kartą – buvome labai trumpai, gal dešimt dienų. Pusę to laiko repetavome, ruošėmės koncertui. Mažai pamatėme pačios šalies, tačiau spėjau pajusti, kokia tango kultūra čia svarbi. Tai – neįtikima. Važiuoji taksi – skamba tango muzika, bėgi gatve – ant plytelių nupiešti tango žingsniai. Fotografavomės prie bandonijos (instrumentas, kuriuo atliekama tango muzika. – aut. past.) skulptūros, nulėkėm į milongą pasižiūrėti, kaip vietiniai kasdien šoka tango… Įspūdžių – labai daug. Eini ir visur jauti tango dvasią. Negali patikėti – tie žmonės eina, dainuoja dainas, kurias ir tu žinai… Tai vienija. Įsimylėjau tango dar labiau, pamačiau šią kultūrą iš vidaus, žmonių užsidegimą…
Na, o jausmas, lydėjęs pirmąjį šokį Argentinoje – baimė (juokiasi). Nuėjome į milongą. Mane šokti pakvietė vyresnio amžiaus vyras. O kito partnerio, išskyrus savo, nesu turėjusi… Yra taisyklė – jei sušokate tris šokius, viskas gerai. Jei po pirmojo pasodina – tą vakarą daugiau tavęs nekvies (juokiasi). Bet viskas buvo gerai – supratau, kaip mane veda. Jis mane ispaniškai šnekina, aš – linkt linkt, nė žodžio nemokėdama… (juokiasi) Tai irgi suteikė pasitikėjimo – kad galiu šokti, kad galiu šokti su kitais žmonėmis, su argentiniečiais. Labai gera…
– Ačiū už pokalbį!
