Šiandien, kovo 28 dieną, iš Pumpėnų miestelio kilusiam kraštotyrininkui, žygeiviui, kraštiečių asociacijos „Pumpėniečių viltys“ vadovui Algimantui Stalilioniui sukanka 60 metų. „Darbo“ skaitytojui jubiliatas pažįstamas iš rubrikų „Krašto istorija“, kurioje publikuojami kraštotyrininko parengti straipsniai apie iš Pušaloto valsčiaus kilusius savanorius.
Nuo 1989 m. – Žygeivių sąjungos Panevėžio skyriaus narys, nuo 2010 m. priklauso Lietuvai pagražinti draugijai, 2018 m. asociacijos „Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio“ steigėjas ir narys. Prieš trejus metus A. Stalilionis už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Tokių faktologinių žinių apie jubiliatą galima rasti įrašius jo pavardę į interneto paieškos sistemą „Google“.
Sidabro šarma nubalintais plaukais, geraširdiškai besišypsantį Algiuką, kaip jį daugelis draugų ir pažįstančiųjų vadina, kartu su žmona Dalia išvysi beveik visuose svarbiausiuose patriotiniuose, gamtosauginiuose renginiuose. Nesvarbu, ar tai būtų Vilnius, Marijampolė, ar godžių verteivų smarkiai praretintos Labanoro girios aikštelė.
Etnografinė salelė medžių paunksmėje
Algimantas ir Dalia Stalilioniai gyvena su Pumpėnų seniūnija besiribojančio kaimyninio Panevėžio rajono Paįstrio seniūnijos Pakaušių kaime. Prieš šešiolika metų įsigyta, išlakių medžių apglobta sena sodyba nagingo ir sumanaus šeimininko dėka yra tapusi savotiška etnografine salele. Ją puošia iš Jukonių kaime gyvenusių prosenelių Jarašūnų sodybos atgabentos garinė pirtelė ir klėtis. Atskiros publikacijos verta kraštotyrininko kaupiama „uzbonų“ – skirtingo laikmečio ir įvairaus dydžio pilvotų ąsočių kolekcija. Svarbiausia, kad apie kiekvieną eksponatą šeimininkas turi ką papasakoti.
A. Stalilionis rodė daržinėje iš molio plūktą aslą, ant kurios vasarą trypiami liaudiški šokiai. „Ilgai teko pavargti, kol ją suplūkiau“, – šypsodamasis sakė šeimininkas. Pašnekovas pasidžiaugė, kad draugai, kaimo gyventojai ne tik į šokius susirenka. Pakaušių kaime pavyko atgaivinti seną bendruomeniškumo saitus stiprinančią talkų tradiciją.
„Pats brangiausias sodybos daiktas yra štai šis prosenelio sodybos slenkstinis akmuo. Trise vos jį įboginome. Iš vaikystės, prisimenu, sakydavo: „Eikit vaikai ant akmens nusivalyti kojų“, – vedžiodamas po sodybą pasakojo A. Stalilionis. Jo nuomone, karantinas kaip tik yra tinkamiausias laikas įgyvendinti senas svajones. Taip namą padabino naujomis langinėmis, kurias daliais raštais išmargino žmona Dalia. „Kiek gi sėdėsi prie kompiuterio rašydamas, tad per pertraukas reikia kažką sumeistrauti“, – aiškino nagingas šeimininkas. Šiemet Stalilionių sodybą turėtų papuošti stogastulpis.
Jaukioje jubiliato sodyboje svečiavomės Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, kovo 10-ąją. Tad pirmiausia ir pasiteiravome, kaip prisiekęs kraštotyrininkas joje įleido šaknis. „Prieš tai gyvenome Panevėžyje, tačiau labai slėgė miesto mūrai ir su tuo niekaip negalėjau susitaikyti. Gal kokius dešimt metų ieškojau sodybos“, – pasakojo pašnekovas. Nors sodybą pavyko nusipirkti prieš šešiolika metų, tačiau turėjo praeiti dar ketveri metai, kol naujajam šeimininkui po niekad nesibaigiančių darbų ji pasirodė tinkama gyventi. „Vienintelė bėda ta, kad nuo netoli einančio „Via Baltica“ kelio ištisą parą girdisi mašinų gausmas“, – pridūrė Dalia Stalilionienė.
Jubiliato vyriausias sūnus Vaidotas, baigęs fizikos studijas, su šeima apsistojo Vilniuje. Vyresnėlio šeimoje auga keturi vaikai, tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje gyvenantis jaunesnysis sūnus Liudas vis dar nesuranda savo antrosios pusės.
Vaikystės ir jaunystės takais
Algimantas Stalilionis – grynakraujis pumpėnietis. „Bažnytinės metrikų knygos byloja, kad net septynios Stalilionių kartos gyveno Pumpėnuose. O mama kilusi iš maždaug už trijų kilometrų nuo Pumpėnų įsikūrusio Preibių kaimo, kuris dabar priklauso Panevėžio rajonui. Giminės šaknys taip pat driekiasi į netoli Pušaloto esantį Jukonių kaimą ir Vaškų miestelį“, – aiškino kraštotyrininkas. Jo tėvai – Kostantas ir Elžbieta Stalilioniai niekuo neišsiskyrė iš miestelio gyventojų, dirbo kolūkyje.
Algiukas vaikystės vasaras leisdavo pas močiutę Preibiuose. Kartu su močiute gyveno teta – mamos sesuo, vienintelė iš giminės mėgdavusi dainuoti. Tetos dainos giliai nusėdo į būsimo kraštotyrininko atminties klodus. „Labai patikdavo populiaria daina virtęs Maironio eilėraštis „Milžinų kapai“, kuriame yra žodžiai apie „lietuvius barzdočius“. Vis prašydavau ją vėl padainuoti. Taip pat prisimenu dainas apie Vilniaus vadavimą, partizanus. Tada dar nesupratau, kodėl apie tai reikia dainuoti“, – vaikystės laikus prisimena pašnekovas. Tik vėliau Algimantas sužinojo, kad tetos mylimasis buvo partizanas ir žuvo kovoje su okupacinės valdžios talkininkais.
Močiutės kaimynai Antanaičiai gyveno dar dūminėje pirkioje ir mažąjį Algiuką traukte traukdavo paslaptingumu dvelkiantis iš vidaus pajuodęs namas. Jubiliatas prisimena, kad sovietinė valdžia ilgai delsė Preibius elektrifikuoti, ragindama gyventojus keltis į didesnį Puodžiūnų kaimą.
Mintimis grįždamas į mokyklinius laikus Pumpėnų vidurinėje jubiliatas pirmiausia paminėjo šviesaus atminimo mokytojos Marijos Šimanskienės pavardę. Visam gyvenimui įstrigo mokytojos vadovaujamo jaunųjų gamtininkų būrelio išvyka į Moliūnų mišką, kurioje pamatė „Baubo gryčią“. „1912 metų gruodžio 31 d. toje vietoje atsivėrė didžiulė, maždaug dvylikos arų skersmens smegduobė. Joje matėsi iš vandens kyšančios „užsikonservavusios“ medžių viršūnės. Šalia medžiotojai buvo pasistatę vadinamąją „Baubo gryčią“ – originalų muziejėlį, pilną ragų ir kt. trofėjų. Toji vieta buvo gana gerai žinoma, apie ją rašė ne tik rajono laikraštis. Kažin kokiems nevidonams į „Baubo gryčią“ įleidus „raudoną gaidį“, ši mistinė vieta pamažu nugrimzdo į užmarštį“, – pasakojo A. Stalilionis, paskutinį kartą joje lankęsis prieš keliolika metų.
Viename interviu prieš kelerius metus Algimantas prasitarė, kad jam, kaip asmenybei, didelės įtakos turėjo dvejais metais vyresnis brolis Kazys. Panoręs tapti elektriku, jis įstojo į tuometį Panevėžio politechnikumą. Sekdamas brolio pavyzdžiu, tokia pat specialybe susigundė ir Algimantas. Maža to, Kazys jaunesnį brolį „užkrėtė“ dar ir sportu – maždaug šešerius metus Algimantas užsiiminėjo dziudo imtynėmis. „Įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normatyvą, tačiau brolio pasiekimai sporte svaresni. Manau, kad būtent sportas mane drausmino ir padėjo nenuklysti į įvairiausių „gastrolių“ kelią“, – mano pašnekovas.
Po tarnybos sovietinėje kariuomenėje 1980 m. Algimantas rimtai svarstė apie jūrininko profesiją, kurią jau buvo pasirinkę keli jo draugai. Tais pačiais metais brolis Kazys uždarbiavo Tiumenėje. Sužinojęs apie Algimanto užmačias, Kazys prigrasino brolį likti namuose ir padėti tėvams, kol jis pats grįšiąs iš Sibiro. „Kadangi brolio klausiau, tai jūra ir „nuplaukė“, – juokiasi Algimantas. Brolis jau senokai gyvena JAV ir, anot Algimanto, kasmet rengiasi „grįžti“. Tad taip ir liko nesutvarkyta tuščia gimtoji sodyba Pumpėnuose.
Posūkis į žygeivystę ir kraštotyrą
Jis brendo palaipsniui ir, kaip prisimena pašnekovas, tas virsmas susidėjo iš daugelio smulkių dalykų. Pavyzdžiui, vaikystėje daugybę girdėtos tetos dainos apie Vilniaus vadavimą, pokario partizanų kovas, kaip jau minėjome, nugulė būsimo kraštotyrininko pasąmonės kertelėje. Atėjus laikui, jos tapo suaugusio žmogaus gyvenimo savastimi.
Grįžęs iš sovietinės armijos A. Stalilionis susidomėjo ne tik jūra, bet ir sportiniu turizmu – su bičiuliais upėmis ir ežerais plaukdavo baidarėmis, katamaranais, adrenalino antplūdį pajusdavo kopdami į kalnus. Vėliau pats Panevėžio turizmo klube organizuodavo žygius. Ši patirtis, anot pašnekovo, ir buvo tarytum įžanga į kraštotyrinę veiklą. Juolab kad 1988 metais prasidėjęs Atgimimas kraštotyrą išvadavo iš sovietinių ideologinių pančių. Algimantas prisiminė, kad lemtingu posūkio tašku tapo kraštotyrinis žygis knygnešių keliais. Etapais jis tęsėsi nuo Biržų r. Suosto kaimo – knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio tėviškės – iki Tilžės (Sovietsko), lietuviškų knygų leidybos centro. „Didžiausia organizacinė našta gulė ant panevėžiečių Juliaus Beinorto, Broniaus Mažylio pečių. Pastarajam susižeidus koją, kelis etapus man teko organizuoti ir vadovauti maždaug aštuoniasdešimties žygio dalyvių būriui. Susitvarkiau su šiuo iššūkiu. Tad Bronių Mažylį drąsiai galiu vadinti kraštotyrinių žygių mokytoju“, – pasakojo jubiliatas. Įsisiūbuojant „dainuojančiai revoliucijai“, kraštotyrinės ekspedicijos sekė viena paskui kitą, tad į visas suspėti buvo neįmanoma.
Algimantas šiltais dėkingumo žodžiais prisiminė kraštotyrininką, keliautoją, politinį kalinį, Kovo 11-osios akto signatarą Gediminą Ilgūną (1936–2010). Jo organizuojamos teminės kraštotyrinės kelionės visada būdavo įdomios ir turiningos. „Po dienos žygio vakare prie laužo dalyviai skaitydavo iš anksto parengtus pranešimus, aptardavo, ką per dieną nuveikė, diskutuodavo. Po to dar ilgai skambėdavo dainos.
Apskritai, kaip žygių organizatorius Gediminas Ilgūnas mėgo tvarką ir drausmę“, – pasakojo A. Stalilionis.
Tuo tarpu pokario partizanų kovos mastą, jos heroizmą Algimantui padėjo suvokti bendradarbiavimas su kraštotyrininku Romu Kauniečiu ir šviesaus atminimo Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos darbuotoja Vitalija Kazilionyte.
„Matyt, tokia mano misija“
Taip mano jubiliatas, paklaustas, kas skatina dalyvauti tautinėse, gamtosauginėse akcijose, mitinguose, rinkti kraštotyrinę medžiagą. „O į visus dominančius renginius tai tikrai neįmanoma suspėti“, – kukliai šypteli Algiukas. Jubiliejų minintis kraštotyrininkas prisipažino, kad iš pradžių net nesvajojo, kad kada nors po kruopelytę surinktas kraštotyrines žinias teks perkelti į knygas, žurnalų, laikraščių publikacijas. „Anksčiau maniau, kad rašymas yra tik išrinktųjų privilegija ir man, elektrikui, nėra ko ten lįsti“, – sakė mūsų pašnekovas.
Pirmosios knygos – „Atsiminimų apie Pumpėnus“ – idėja gimė, kuomet V. Kazilionytė davė paskaityti bibliotekos rankraštyne saugomus akademiko Antano Buračo mamos, Šventojo Rašto vertėjo, teologo, kunigo Česlovo Kavaliausko sesers Kotrynos Kavaliauskaitės-Buračienės atsiminimus. Juose vaizdžia kalba įamžintas kone kiekvienas Pumpėnų miestelio gyventojas. Akademiko mamos prisiminimuose kraštotyrininkas rado žinių ir apie savo senelį, visiškai priešingų, nei apie jį pasakojo giminaičiai. Susirašinėjant su akad. A. Buraču nutarta leisti didesnės apimties knygą, kuri buvo parengta per rekordiškai trumpą trijų mėnesių laikotarpį. 2014 metais pasirodžiusiuose „Atsiminimuose apie Pumpėnus“ sugulė K. Kavaliauskaitės-Buračienės, dr. Stanislavos Jareckaitės, kitų Pumpėnų kraštiečių bei miestelio gyventojų prisiminimai.
Tuo tarpu antrosios knygos – „Laisvės ir tėvynės ginti: 1918– 1920 m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai“ – rengimas užtruko net ketverius metus. Ją A. Stalilionis rašė kartu su profesionaliu istoriku dr. Vykintu Vaitkevičiumi. 429 puslapių enciklopedinio pobūdžio knyga pasirodė 2017 m.
Prieš tai, 2016-aisiais, A. Stalilionis išleido giminės istoriją „Mūsų šaknys“. Ši knyga buvo skirta jo tėvelio Kostanto Stalilionio šimtmečiui. Knygoje publikuojami prisiminimai apie autoriaus gimines Stalilionius, Žubrickus, Abukevičius, Lapinskus, Jarašūnus, Kriaučiūnus. Atsiminimus papildo Pumpėnų bažnyčios metrikų knygose ir Lietuvos valstybės istorijos archyve surasti dokumentiniai faktai.
A. Stalilionis jau baigia rengti knygą „Pušaloto valsčiaus savanoriai“. Su jos fragmentais periodiškai supažindiname ir „Darbo“ skaitytojus.
„Mūsų tautos ir jos kalbos istorija man yra labai svarbi. Juk nesame klajokliai – privalome žinoti savo šaknis. O tas žinojimas suteikia gyvenimo prasmę. Labai džiaugiuosi radęs bet kokį iki šiol nepublikuotą dokumentą, liudijimą, nuotrauką. Pavyzdžiui, archyve radau liudijimą, kad mano senelis kartu su kaimynais 1919 m. buvo suėmę penkis bolševikus ir lietuviškai valdžiai savo garbe bei turtu garantavo, kad jie yra padorūs, tik svetimos ideologijos suklaidinti žmonės“, – apie kraštotyrininko atradimo džiaugsmą ir prasmę pokalbį baigė Algimantas Stalilionis.
