Apsimovęs bridkelnes su dalgiu rankose jis brenda Mūša, ieško giliausios vagos ir pjauna vandens augalus, kad po dienos ar kelių čia be kliūčių galėtų praplaukti jo klientai.
Kai vasara sausa ir vandens mažai, Mūša želia ypač sparčiai. Kai kurias vietas tenka tvarkyti kone kas dvi savaites. Yra buvę, kad baidarininkams perspėjus apie sunkiai praplaukiamą ruožą, Paulius su pagalbininkais į upę išėjo vakare, o darbą baigė tik apie pirmą valandą nakties – kitą dieną turėjo atvažiuoti didelė grupė.
– Jeigu nebūčiau pradėjęs valyti upės, viskas būtų „nutrūkę“, – sako jis.
Baidarės – vienkiemyje, kuriame nėra upės
Nors šiandien Paulius gyvena Pakruojyje ir dirba vairuotoju, jo tėviškė – netoli Joniškėlio, Girelės miške esančiame vienkiemyje.
Ten prieš penkerius metus ir atsirado pirmosios jo baidarės.
Vaizdas buvo neįprastas: vienkiemis vidury miško, šalia – jokios upės, o kieme stovi dešimt baidarių. Mama žiūrėjo į sūnaus pirkinį, lingavo galva ir netikėjo, kad iš šio sumanymo kas nors išeis.
Dabar ji sūnumi didžiuojasi.
Paulius sako visada ieškojęs, ką galėtų sukurti, ką naujo pasiūlyti žmonėms.
– Nenorėjau tiesiog paprastai nugyventi gyvenimo. Visą laiką galvoju, ką dar būtų galima padaryti, – sako jis.
Viena tokių minčių buvo baidarės. Joniškėlio krašte tuo metu jų niekas nenuomojo, o Mūša tekėjo čia pat.
Tiesa, pirmasis bandymas plaukti vos neatbaidė nuo viso sumanymo.
Gimtadienio proga sesuo Pauliui padovanojo pripučiamą baidarę. Jis nuo Dvariukų išplaukė Skalių kalno link. Diena pasitaikė labai vėjuota – lengvą baidarę blaškė į šonus, o stipresni gūsiai jos priekį net kilstelėdavo nuo vandens.
– Prasikeikiau su ta baidare, – dabar juokiasi Paulius.
Vėliau jis pasiskolino įprastą baidarę, dar kartą išplaukė į Mūšą – šįsyk įspūdis buvo visai kitoks.
Netrukus jis įsigijo dešimt prancūziškų baidarių. Dar reikėjo irklų, priekabos, transporto žmonėms ir baidarėms vežti. Dalį pinigų Paulius buvo sutaupęs, dalį pasiskolino.
Tačiau jau pirmą vasarą paaiškėjo, kad nusipirkti baidares – tik pusė darbo. Kur kas sudėtingiau buvo paruošti joms pačią Mūšą.
Mūšą teko valyti pačiam
Pirmąją vasarą Paulius pastebėjo, kad kai kurie po plaukimo grįžtantys žmonės – nusivylę. Išplaukęs patikrinti trasos, greitai suprato kodėl: vasarai įsibėgėjus Mūša smarkiai užželia.
Kai trūksta lietaus, vandens lygis krinta, augalai pasiekia paviršių ir kai kur prasibrauti baidarėmis tampa sunku.
Paulius bandė įvairius būdus, kol galiausiai liko prie paprasčiausio – dalgio. Dabar sudėtingesnius maršruto ruožus jis prižiūri nuolat: pjauna vandens augalus, tvarko išlipimo vietas, žymi kelią. Kai kur tarp tankių žolių palikti siauri praplaukimai, kuriais baidarininkai ir juda pirmyn.
Prižiūrėti tenka nemažą ruožą. Pagrindinis maršrutas prasideda prie Dvariukų užtvankos Pakruojo rajone, veda pro Švobiškį ir dažniausiai baigiasi ties Gustonių kaimu esančioje kaimo turizmo sodyboje „Mūšos vingis“.
Visa trasa – maždaug 12–13 kilometrų. Paprastai ją įveikti prireikia maždaug penkių valandų, tačiau Paulius sako, kad tai labai priklauso nuo kompanijos: vieni plaukia beveik nesustodami, kiti išlipa pakrantėje, ilsisi ir kelionę paverčia visos dienos išvyka.
Norintiems trumpesnio plaukimo kelionę galima baigti Švobiškyje arba, priešingai, nuo jo pradėti.
Paulius sako, kad net daugelis vietinių Mūšos nepažįsta.
– Upė nuo kranto yra vienokia, o plaukiant – visiškai kitokia. Daug žmonių net nežino, kokia ji iš tikrųjų, – tikina Paulius.
Ir kiekvieną kartą ji šiek tiek kitokia: vieną savaitę – daugiau vandens ir stipresnė srovė, kitą – daugiau žolių. Nuo Dvariukų laukia akmenys, srovė, atodangos, vėliau upė išplatėja ir nurimsta. Pakrantėse – dažni garniai, gulbės, kiti vandens paukščiai.
Paulius yra plaukęs ir kitomis Lietuvos upėmis. Ypač įsiminė Ūla – smėlio šlaitai, pušynai, visai kitoks kraštovaizdis.
– Kai praplaukiau Ūlą, grįžęs net pasakiau: „Ką aš darau toje Mūšoje?“ Bet paskui pagalvoji – čia savas kraštas. Turim tai, ką turim, ir reikia tuo džiaugtis, – šypsosi pašnekovas.
O vietiniai, pirmą kartą pamatę Mūšą iš baidarės, kartais tik stebisi:
– Negi gali būti mūsų upė tokia įspūdinga?
Atvažiuoja iš visos Lietuvos
Per penkis sezonus pirmosios dešimt baidarių virto trisdešimčia. Būna savaitgalių, kai neužtenka ir jų.
Plaukti Mūša atvažiuoja žmonės iš įvairių Lietuvos vietų – Vilniaus, Kauno ir kitų miestų. Kartą upėje visiškai netikėtai susitiko dvi atskiros kauniečių kompanijos. Jiems buvo staigmena sužinoti, kad pažįstami tą pačią dieną irgi sumanė plaukti būtent Mūša.
Yra ir tokių, kurie grįžta ketvirtą ar penktą kartą.
– Atvažiuoja jau kaip draugai, – šypsosi Paulius.
Tačiau prieš išleisdamas žmones į upę jis vis tiek kiekvienai grupei praveda instruktažą – parodo, kaip laikyti irklą, kaip įlipti į baidarę, stabdyti, paaiškina, dėl ko dažniausiai apsiverčiama.
– Atrodo labai paprasta: prisiperki valtelių ir suleidi žmones. Bet atsakomybės yra daug, – rimtai kalba Paulius.
Per penkis sezonus nutiko visko.
Kartą baidarininkai ties Joniškėliu pasuko ne ten ir vietoj Mūšos nuplaukė į Mažupę. Po šio nuotykio Paulius tą vietą pažymėjo aiškiau.
Yra tekę važiuoti pasiimti pavargusių žmonių ar tų, kuriuos upėje užklupo smarkus lietus.
Tačiau bene labiausiai Paulių nustebino maždaug septyniasdešimties metų moterų kompanija. Jos anksti ryte sėdo į baidares ir pačios įveikė ilgą maršrutą.
Plaukiant Mūša tenka pamatyti ne tik gražius jos krantus.
Vieną ankstyvą pavasarį baidarininkų grupė surengė upės tvarkymo plaukimą – rinko šiukšles iš vandens ir pakrančių. Pasak Pauliaus, jų prisikaupė tiek, kad du kartus buvo prikrautas autobusiuko salonas.
Šiukšles Paulius renka ir pats, kai valo bei prižiūri trasą. Iš Mūšos yra tekę traukti padangas, dviračius ir kitokį į upę patekusį šlamštą.
Per penkerius metus Paulius pamatė ir tai, ko Mūšai dar trūksta, kad ji būtų patrauklesnė atvykstantiems žmonėms.
– Reikėtų tvarkingų sustojimo vietų, maudyklų, kur būtų galima normaliai išlipti, pailsėti. Daug investicijų net nereikia – sutvarkyti pakrantę, surinkti šiukšles, pastatyti suoliuką. Baidarininkams tokių vietų trūksta, – pasakoja baidarių nuomotojas.
Daugiau priežiūros, jo manymu, praverstų ir prie Skalių kalno – čia plaukiantieji dažnai sustoja, fotografuojasi prie atodangos.
Paklaustas, kuri viso maršruto vieta jam pačiam gražiausia, Paulius kurį laiką svarsto. Sako, kad patinka visa Mūša, tačiau vieną vietą vis dėlto išskiria.
Ji – prie Švobiškio. Pakrantėje auga išlinkęs senas medis, šalia čiurlena vanduo. Paulius ten kartais nuvažiuoja ir tada, kai nereikia nei vežti baidarių, nei pjauti žolių.
Nusiperka kebabą, atsisėda prie medžio ir valgo klausydamasis Mūšos.
