Vaikų pasaulis itin artimas
„Šnekučių palėpės“ įkūrėjos Aušra Rapkevičienė ir Aistė Kunskaitė yra baigusios specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas bei sukaupusios didelę profesinę patirtį. Pasak jų, privataus kabineto atidarymas buvo ilgus metus brandinta svajonė, kuri iš pradžių tebuvo nedrąsi idėja, o šiandien virto jaukia, vaikams atvira erdve.
Aušra Rapkevičienė yra įgijusi logopedijos ir specialiosios pedagogikos magistro laipsnį. Šešerius metus ji darbavosi Vilniuje priešmokyklinukų mokytoja. Jau daugiau nei dvylika metų Pasvalio lopšelyje-darželyje „Liepaitė“ Aušra kasdien lydi ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus augimo, pažinimo bei atradimų keliu. Aušra įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas gali išskleisti sparnus ir tobulėti savo tempu. Svarbiausia – palaikymas, supratimas ir saugi aplinka.
Logopedė Aistė Kunskaitė taip pat dirba Pasvalio lopšelyje-darželyje „Liepaitė“. Jau 21 metus ji padeda mažiesiems įveikti kalbėjimo ir kalbos raidos sunkumus. Pasak specialistės, pasirinkimą tapti logopede ji priėmė dar mokydamasi dešimtoje klasėje. Tam įtakos turėjo ir jos mama, taip pat dirbusi logopede.
„Prisimenu, kaip dešimtoje klasėje užėjau pas mamą į kabinetą. Tuo metu ji dirbo „Žilvičio“ darželyje. Mama sėdėjo priešais veidrodį ir dirbo su dviem berniukais. Pamačiusi, koks įdomus jos darbas, nusprendžiau, kad ir aš norėčiau rinktis tokią profesiją. Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo. Per daugelį metų su kolege Aušra sukaupėme tiek patirties, kad pagaliau išdrįsome atidaryti savo privatų kabinetą. Be to, tokių paslaugų poreikis nuolat auga“, – pasakoja A. Kunskaitė.
Anot jos, dirbant valstybiniame darželyje vaikui dažniausiai skiriama tik apie 20 minučių individualaus darbo, todėl galimybės suteikti reikalingą pagalbą būna ribotos. Tuo tarpu „Šnekučių palėpėje“ vienas užsiėmimas trunka 45 minutes.
„Čia dirbame individualiai su vienu vaiku. Darželyje specialistui dažnai tenka vienu metu dirbti su dviem ar trimis vaikais, todėl kiekvienam jų skiriama mažiau individualaus dėmesio“, – sako logopedė.
Bauginanti sąvoka „specialusis pedagogas“
Užsiėmimų metu „Šnekučių palėpėje“ A. Rapkevičienė padeda mažiesiems lavinti dėmesį, atmintį ir mąstymą, ugdyti socialinius bei emocinius įgūdžius. Vaikai mokosi susikaupti, įsiklausyti, atlikti užduotis ir užtikrintai žengti pirmuosius žingsnius į mokyklinį pasaulį.
Aušra pastebi, kad daugelis tėvų vis dar atsargiai vertina specialiojo pedagogo vaidmenį ir neretai baiminasi pačios sąvokos „specialusis pedagogas“. Todėl viena iš „Šnekučių palėpės“ įkūrėjų misijų buvo supažindinti šeimas su šio specialisto teikiama nauda vaiko raidai ir padėti atsikratyti nepagrįstų baimių.
Prisistatydama „Šnekučių palėpės“ feisbuko paskyroje, Aušra netgi sąmoningai vengė vartoti terminą „specialusis pedagogas“, stengdamasi paprastai ir suprantamai paaiškinti, kuo šis specialistas užsiima.
„Klaidinga manyti, kad specialusis pedagogas dirba tik su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Iš tiesų mūsų darbas yra kur kas platesnis. Padedame vaikams įgyti trūkstamų įgūdžių, pasirengti mokyklai, stipriname jų gebėjimus ir skatiname pasitikėti savimi. Pavyzdžiui, jei vaikas nemoka naudotis žirklėmis, pasitelkę specialiai pritaikytas priemones galime jį to išmokyti. Čia nėra jokių stebuklų – reikalinga profesionali pagalba, tinkami metodai ir specialios priemonės“, – pasakoja specialioji pedagogė A. Rapkevičienė.
Technologijų amžiaus vaikai mokosi kitaip
Viena dažniausių problemų – netaisyklingas rašymo priemonės laikymas. Mažieji pieštuką dažnai laiko taip, kaip jiems patogiausia, tačiau toks įprotis vėliau gali apsunkinti rašymo įgūdžių formavimąsi. „Šnekučių palėpėje“ pasitelkiamos specialiosios priemonės, pavyzdžiui, ergonomiškos kreidelės. Paėmę jas į rankas, vaikai lengviau perpranta, kaip taisyklingai išdėstyti pirštus laikant pieštuką, rašiklį ar kitą rašymo bei piešimo priemonę.
Dar vienas dažnai pasitaikantis sunkumas – skaitymas ir raidžių pažinimas. „Naudojame šiuolaikiškas, žaismingai pateikiamas metodikas, pavyzdžiui, garsines korteles, kurios padeda vaikui išmokti atskiras raides sujungti į skiemenis ir žodžius“, – vieną iš ugdymo priemonių pademonstruoja Aušra.
Specialistės pastebi, kad kai kuriems mažiesiems sunkumų kyla ir įvardijant spalvas. Nors vaikai spalvas atpažįsta ir geba jas susieti su aplinkoje matomais daiktais – pasako, kad tai dangaus ar žolės spalva, dažnai jiems būna sudėtinga įvardyti pačią spalvą. Pavyzdžiui, vaikas žino, kuri spalva primena dangų ar žolę, tačiau nepasako, kad tai yra mėlyna ar žalia.
Vis dažniau tenka susidurti ir su ankstyvo technologijų naudojimo pasekmėmis. Pasak Aistės, kai kurie vaikai knygos puslapius verčia lyg rankose laikytų telefoną ar planšetę, taip, kaip telefone perbraukiami ekranai.
„Yra tekę matyti, kaip vaikas, priėjęs prie lango, pirštais ant stiklo stengiasi „priartinti“ vaizdą už jo – lyg naudotųsi išmaniojo įrenginio ekranu. Nors tokios situacijos kelia šypseną, jos atskleidžia, kokią didelę įtaką vaikų pasaulio pažinimui ir suvokimui šiandien daro išmaniosios technologijos“, – sako A. Kunskaitė.
Mokymasis žaidžiant
„Šnekučių palėpėje“ pirmąsias 30 minučių logopedė A. Kunskaitė, dirbdama su vaiku, dėmesį skiria specialiai parengtiems žaidimams ir užduotims. Vaikai mokosi taisyklingai tarti garsus, plečia žodyną, lavina kalbą, klausą ir kitus svarbius gebėjimus. Likusias 15 minučių mažieji praleidžia žaidimų erdvėje. Čia jie patys renkasi veiklą ar žaidimą, tačiau ugdymo procesas nesustoja – mokymasis tęsiasi net tada, kai vaikas mano tiesiog smagiai leidžiantis laiką.
Pasak Aistės, kiekvieno vaiko pažangos tempas yra skirtingas. Vieni naujus garsus įsisavina greitai, o kitiems prireikia daugiau laiko, kantrybės ir nuoseklaus kartojimo. Kartais pažangą lėtina ir kasdienio gyvenimo tempas, kai šeimoms pritrūksta laiko kokybiškoms veikloms bei praktikoms namuose. Todėl specialistė pabrėžia, kad sėkmingam rezultatui pasiekti itin svarbus glaudus bendradarbiavimas tarp vaiko, tėvų ir logopedo.
„Geriausių rezultatų pasiekiama tuomet, kai visi dirba išvien. Logopedo darbas kabinete yra labai svarbus, tačiau ne mažiau reikšmingas ir tėvų įsitraukimas bei kasdienis įgūdžių stiprinimas namuose“, – sako A. Kunskaitė.
Sensorinės pasakos
Dirbdamos darželyje specialistės pastebėjo, kad vis mažiau tėvų savo vaikams skaito pasakas. Dažnai vietoj bendro skaitymo pasirenkama pasaką įjungti telefone ar kitame išmaniajame įrenginyje. Tačiau, pasak pašnekovių, vien klausytis nepakanka.
„Pasakos yra vienas svarbiausių vaiko raidos pagrindų. Jos lavina kalbą, turtina žodyną, ugdo vaizduotę, padeda pažinti emocijas ir mokytis jas įvardyti“, – pabrėžia jos.
Darželyje dirbdamos su dvejų– ketverių metų vaikais, kiek leidžia galimybės, Aušra ir Aistė seka pačių kuriamas sensorines pasakas. Vaikams nebeužtenka vien tik klausytis, jiems reikia ir vaizdo. Sensorinių pasakų metu mažieji ne tik klausosi istorijų, bet ir aktyviai įsitraukia į pasakojimą liesdami įvairias medžiagas, atlikdami užduotis bei patirdami pasaką visais pojūčiais. Tokia veikla, aktualiausia vaikams iki ketverių metų, padeda lengviau išlaikyti dėmesį, skatina smalsumą ir stiprina kalbos bei pažinimo gebėjimus.
Kai dirba pirštai, atsiveria ir burna
A. Rapkevičienė pabrėžia, kad smulkiosios motorikos lavinimas yra glaudžiai susijęs su kalbos raida. Anot jos, ne veltui sakoma, jog „kai dirba vaiko pirštukai, atsiveria ir burna“. Vis dėlto specialistė pastebi, kad kai kuriems vaikams tenka mokytis net ir pačių paprasčiausių veiksmų.
„Kartais vaikas nežino, kaip reikia perplėšti paprastą popieriaus lapą. Jis tiesiog paima ir tempia jį į šalis, nesuprasdamas paties plėšymo principo. Tokių įgūdžių, kaip dirbti pirštais, taip pat reikia mokytis“, – pasakoja A. Rapkevičienė.
Technologijos turi savo kainą
Logopedė A. Kunskaitė pastebi, kad vaikai vis daugiau laiko praleidžia žiūrėdami užsienio kalbomis kuriamą turinį, todėl neretai pradeda vartoti anglų kalbą dar tinkamai neįvaldę gimtosios. „Vaikai mažai žiūri lietuviško turinio, todėl ilgainiui patys pradeda kalbėti angliškai. Prieš keletą metų pasitaikydavo ir rusiškai kalbančių vaikų. Tėvams visada primenu neskubėti džiaugtis, kad vaikas kalba angliškai, jei dar nėra išmokęs taisyklingai kalbėti lietuviškai. Kartais jaučiuosi tarsi lietuvių kalbos mokytoja – mokomės taisyklingos artikuliacijos, laviname garsinę klausą. Jei šie gebėjimai nėra pakankamai išlavinti, vaikui vėliau sunkiau sekasi rašyti ir skaityti. Jis praleidžia raides, sukeičia jas vietomis, o skaitydamas ne visada tiksliai suvokia teksto prasmę. Net ir sklandžiai perskaitęs tekstą, kartais nesupranta, apie ką jame kalbama“, – pasakoja Aistė.
Pasak specialisčių, išmaniosios technologijos negali pakeisti gyvo bendravimo. Kai vaikui vietoj pokalbio dažniau pasiūlomas telefonas ar planšetė, jis nebemato, kaip kalbant juda suaugusiojo lūpos ir burna. O būtent stebėdami ir mėgdžiodami suaugusiuosius mažieji mokosi tarti garsus bei žodžius.
„Mažas vaikas mokosi mėgdžiodamas tai, ką mato ir girdi. Jei su juo mažai kalbamasi, mažiau skaitoma, dainuojama ar žaidžiama, kalbos raida gali sulėtėti. Vaikui sunkiau aiškiai tarti žodžius, formuoti sakinius ir plėsti žodyną. Be to, nepakankamai lavinami kalbėjimui reikalingi veido ir burnos raumenys. Visa tai ateityje gali lemti įvairius kalbėjimo ir skaitymo sunkumus“, – pabrėžia specialistės.
Per 21 darbo metus sukaupta patirtis leidžia Aistei matyti ryškius pokyčius. Anot jos, anksčiau logopedo pagalbos prireikdavo maždaug pusei darželio grupės vaikų, o šiandien kalbos ir kalbėjimo sunkumų turi beveik kiekvienas vaikas. Tai, specialistės teigimu, rodo augantį ankstyvosios kalbos raidos ir specialistų pagalbos poreikį.
Pažangą kuria bendras darbas
Didžiausi pokyčiai įvyksta tuomet, kai vaiko pažanga rūpinamasi ne tik užsiėmimų metu, bet ir kasdienėje aplinkoje. Aistė ir Aušra džiaugiasi, kad joms pavyko sukurti tokią „Šnekučių palėpę“, kurioje vaikai jaučiasi jaukiai ir saugiai, tarsi namuose. Pasak specialisčių, kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl iš anksto numatyti, per kiek laiko pavyks pasiekti apčiuopiamų rezultatų, neįmanoma. Tam reikia nuoseklaus darbo, kantrybės ir, svarbiausia, tėvų palaikymo bei ugdymo tęstinumo namuose.
