Namai, kuriuose gera ir ramu Pasvalio gatvės pakraštyje stovintis namas iš tolo išsiskiria tvarkingu kiemu ir rankų darbo detalėmis, kurių dauguma sukurta pačių šeimininkų.
Kol Aušrelė Venslovienė virtuvėje kaitė arbatą, turėjome kelias minutes pakalbinti vaikus.
Prie stalo susėdo šeši – Armina, Edvardas, Marija, Arnoldas ir du Arnai.
Iš pradžių – kiek nedrąsūs, žvilgčiojantys vienas į kitą, tarsi laukdami, kuris pirmas prabils. Tačiau užteko paklausti, ką Motinos dienos proga dovanos mamai, ir žodžiai pasipylė vienas paskui kitą.
Visi su tėčiu važiuos į Pasvalį. Reikės nupirkti gėlių, juodojo šokolado, gal saldainių. Bus ir piešinių. Gal dar kokia sodo puošmena – mamai jos patinka.
– Ar gera mama? Labai gera, – nė kiek nedvejodama atsako Armina. – Vos tik ji išeina į darbą, mes jau jos pasiilgstam.
Vaikai ima vardinti, kas jiems šiuose namuose svarbiausia. Vienam – su mama gaminti valgį, kitam – kartu ką nors veikti kieme, trečiam – tiesiog tai, kad namuose gera ir ramu. Marija, kuri čia gyvena dar palyginti neseniai, jau žino: nieko nėra skaniau už mamos kepamą kugelį. Kiti tuoj pat papildo sąrašą – makaronai su mėsa ir sūriu, cepelinai, karbonadai, „ežiukai“, kiaušinienė su mėsa.
Nesunku pajusti, kad vaikai kalba ne išmoktomis frazėmis, o iš širdies.
Armina šypteli ir pasakoja, kad pati jau moka iškepti blynų, gaminti varškėčius, varškėtukus, net tortus.
Edvardą labiausiai traukia dirbtuvės. Ten jis būna su tėčiu Vytautu – suka, virina, stebi, kaip iš metalo gimsta daiktai. Neseniai kartu jie iš metalo pagamino paukščius, dabar puošiančius sodybą ir pasitinkančius kiekvieną čia užsukantį svečią.
Arnoldas nedaugžodžiauja – jam čia smagu ir tuo viskas pasakyta.
O su vyriausiu Arnu kalbamės rimtai – apie ateitį. Jis norėtų tapti programuotoju, bet prieš tai ketina atlikti privalomąją karinę tarnybą.
– Reikia. Net nėra dvejonių, – sako jis. – Draugai pasakojo, kad ten įdomu ir tampi tikru vyru.
Tokią nuostatą, matyt, stiprina ir gyvas pavyzdys – Ernestas, vienas iš Aušrelės užaugintų berniukų, šiandien jau profesionalus karys, kurio gyvenimo kelią jie mato iš arti.
Armina svarsto, kad galbūt norėtų tapti policininke. Likusieji kol kas negali pasakyti, kuo norėtų būti užaugę, bet garantuotai žino viena – tuoj bus vasara, o tai reiškia išvykas, buvimą lauke ir… žvejybą.
Pasirodo, meškerę čia į rankas ima net mergaitės. Žvejoti patinka ir mažylei Marijai, tik su sliekais dar ne viskas paprasta – jų mergaitė truputį prisibijo. Bet tokia smulkmena anaiptol negadina šios pramogos.
„Reikia nuoširdžiai mylėti žmogų“
Aušrelė užaugo Smilgiuose. Tėvai Onutė ir Antanas Mikelinskai augino tris vaikus – Aušrelę ir du jos brolius. Pastarieji jau išėję anapilin.
Pradinę mokyklą ji baigė Girsūduose, vidurinę – Daujėnuose, vėliau mokėsi Vabalninko technikume, kur įgijo zootechniko specialybę. Baigusi mokslus dirbo Virbališkių kolūkyje, Kupiškio rajone, saugumo technikos inžiniere. Keičiantis santvarkoms, kaip ir daugeliui to meto žmonių, teko išbandyti ne vieną darbą.
Šiandien Aušrelė – Pasvalio socialinių paslaugų centro individualios priežiūros darbuotoja, dirbanti šį darbą jau beveik tris dešimtmečius.
Į šią sritį ji atėjo tada, kai Daujėnų seniūnija ieškojo žmonių, galinčių dirbti socialinį darbą.
– Buvau atrinkta iš kelių pretendentų. Mano pirmasis darbdavys buvo šviesaus atminimo seniūnas Stasys Mackevičius. Pirmieji mano lankyti žmonės – vieniši Porijų, Daujėnų, Girsūdų gyventojai, – prisimena ji.
Šiandien Aušrelės darbo diena sukasi apie kitus: pagaminti maisto, išplauti grindis, nupirkti produktų, nuvežti pas gydytoją, į seniūniją ar kirpyklą. Tačiau svarbiausia, kaip pati sako, ne tai.
– Jie nori būti išgirsti ir išklausyti. Kartais individualios priežiūros darbuotojo šie žmonės laukia labiau nei savo vaikų, – prisipažįsta Aušrelė.
Moteris pasakoja, jog nuolat gyvenant svetimų žmonių prisiminimais bei rūpesčiais, nori to ar ne, prisiriši prie jų. Jie tampa tarsi savi, todėl ir atsisveikinti, kai žmogus išeina, būna sunku.
– Tokį darbą gali dirbti ne kiekvienas. Reikia nuoširdžiai mylėti žmogų. Kartais pagalvoju, gal mano pašaukimas gyvenime ir buvo toks darbas, tik ne iš karto tai supratau, – sako Aušrelė.
Gyvenimu virtusi savaitė
Mintis globoti vaiką Aušrelei kilo tada, kai per didžiąsias metų šventes ji pradėjo vežti dovanas Grūžių globos namų gyventojams.
– Nuvažiuoji, o tave apspinta mažiukai, apkabina koją ir nepaleidžia, – prisimena ji.
Tuo metu Aušrelė jau buvo išsiskyrusi ir viena augino sūnų. Namuose buvo ir jos mama, neseniai palaidojusi vyrą.
– Mama, likusi viena, kartais prasitardavo, kad būtų gera, jei šalia sukiotųsi kokia maža mergaitė. Tai išgirdęs sūnus Deividas pasakė, kad geriau būtų broliukas… – šypsosi pašnekovė.
Per vieną išvyką į globos namus Aušrelė pamatė tris mažus broliukus – Ernestą, Eimantą ir Eligijų. Vaikai atbėgo, apsikabino. Iš pradžių ji galvojo apie vieną vaiką. Tačiau greitai suprato: šios trijulės išskirti neįmanoma.
– Man pasiūlė pabandyti parsivežti laikinai. Tik savaitei. Bet kai savaitė praėjo, supratau, kad grąžinti jų nebegaliu. Ir vaikai verkė, prašė nevežti atgal į valdiškus namus. Taip jie ir pasiliko, – prisimena globėja.
Nuo tos savaitės Aušrelės namuose augo keturi berniukai – jos sūnus Deividas ir trys globotiniai. Keturiese, be jokios atskirties.
– Jie nors ir globotiniai, bet man – kaip savi vaikai. Nė vieno negaliu išskirti, – tikina Aušrelė. – Lengva nebuvo. Ypač tada, kai jie dar buvo maži. Labai daug padėjo mama. Bet dabar viskas užsimiršo. Jie augo ir užaugo. Kažkokių didelių bėdų nebuvo.
Ji įsitikinusi, kad daug ką išsprendė kalbėjimasis. Šiuose namuose nebuvo draudžiamų temų ir tylos sienų.
– Mes labai daug šnekėjomės. Visada buvo abipusis pasitikėjimas – žinojome, kur važiuoja, ką veikia, ką galvoja, – pabrėžia Aušrelė.
Gyvenimas kaime berniukams tapo savotiška mokykla. Mama eidavo melžti karvių – vaikai iš paskos. Papjaudavo kiaulę – jie padėdavo doroti mėsą. Kartu gamino, dirbo, mokėsi visko, ko gali prireikti gyvenime.
– Jie viską moka. Ir dabar už tas pamokas dėkoja, – šypteli Aušrelė.
Paaugę berniukai patys ieškodavo darbų. Vasaromis pas ūkininkus užsidirbdavo pinigų – ravėdavo, skindavo obuolius, ardydavo mašinas, dirbo suvirintojais.
Apie biologinius tėvus šeimoje niekada nebuvo nutylima.
– Jiems buvo pasakyta: jei tik norėsite, galėsite susitikti. Tada nenorėjo. Užaugę buvo susitikę, bet to vieno susitikimo užteko, kad daugiau nebenorėtų grįžti prie tos temos, – prisimena Smilgių gyventoja.
Šiandien du iš pirmųjų Aušrelės užaugintų globotinių gyvena Lietuvoje, vienas jų – profesionalus karys. Trečiasis įsikūręs Vokietijoje. Tačiau ryšys su namais nenutrūko.
Po Naujųjų metų Ernestas, Eimantas ir Eligijus mamai paruošė staigmeną – susidėjo pinigų ir nupirko automobilį.
– Tai buvo iki ašarų netikėta… – prisipažįsta Aušrelė. – Kaip aš galiu būti nelaiminga ar pikta, kai mane supa tokie vaikai?
Stengiasi nerodyti savo ašarų
Aušrelė niekada nesakė, kad gali išgelbėti visus. Kai vienu metu jai siūlė priimti net penkis vaikus, buvo atvira – tiek būtų per daug. Tačiau minties globoti neatsisakė.
– Labai norėjau mergaitės, nes iki tol aplink buvo vien vyrai, – šypteli ji.
Prieš septynerius metus į šeimą atėjo du „mažuliukai“ – nors tas žodis, kaip pati sako, jau buvo sąlyginis: septynerių metų Arnas ir vienuolikmetė Armina. Brolis ir sesuo.
Vėliau Aušrelę pradėjo kalbinti priimti dar vieną berniuką – Edvardą.
– Sakė: nuostabiausias vaikas. Ir tikrai. Prilipo nuo pirmos dienos. Labai darbštus, labai geras. Jis visada kartu su Vytautu. Jau penkti metai pas mus, – džiaugiasi globėja.
Dar trys vaikai – Arnoldas, Arnas ir Marija Aušrelės ir Vytauto namuose gyvena aštuntą mėnesį.
Kokie vaikai būna, kai atvažiuoja į naujus namus? Aušrelė trumpam nutyla.
– Pradžioje nelengva visiems – ir suaugusiesiems, ir patiems vaikams. Pagalvokite – kai kuriems būna sunku net suprasti, kad maisto yra tiek, kiek nori. Kad niekas neatims, nemuš, neužrakins ir nepaliks vienų. Jie atsineša baimių, nepasitikėjimo ir klausimų, į kuriuos kartais sunku atsakyti. Jie net dabar kartais klausia, ar tikrai būsime kartu. O aš sakau – būsime, – moters balsas nežymiai suvirpa.
Aušrelei nelengva klausytis vaikų pasakojimų apie tai, ką jiems teko išgyventi. Tačiau ji žino: jos ašaros vaikams gali sukelti dar daugiau nerimo:
– Jei vaikai mato mane verkiančią, jie labai skaudžiai reaguoja. Todėl turiu susitvardyti.
Ji neslepia: sunku suprasti suaugusiuosius, dėl kurių vaikai lieka be saugių namų. Tačiau Aušrelė kalba ne kaip teisėja, o kaip žmogus, kasdien matantis, kiek daug laimės vaikai atsineša.
Dabar šiuose namuose daug judesio. Vaikai mokosi, lanko būrelius, reikia visur suspėti, visus nuvežti, visus išklausyti.
Į pažįstamų nuostabą, kaip galima susitvarkyti su šešiais vaikais, kai kai kurie nesusitvarko ir su vienu savu, Aušrelė tik numoja ranka:
– Dabar jau nebemokėčiau kitaip gyventi. Nežinau, ką reikėtų veikti. Nejau televizorių žiūrėti? O dabar visą laiką veikiame – mokslai, užsiėmimai, būreliai, nuolat kažkur skubu. Man patinka, – šypsosi globėja.
Vaikų mintyse – mama. Jie svajoja, planuoja, žada. Vienas nori Aušrelę nuvežti prie Raudonosios jūros, kiti – „viską nupirkti mamytei“, būti sveiki ir laimingi.
– Primenu jiems, kad jei nori kažko pasiekti, reikia mokytis, – sako ji.
Šiuose namuose Aušrelė nėra viena. Šalia jos – Vytautas. Vyras, kilęs iš devynių vaikų šeimos. Jis sako, kad būdami maži išmoko visko – net siūti. Ir šiandien, jei namuose reikia ką nors susiūti ar pasiūti, tai dažniausiai jo darbas. Siuvimo mašina čia nėra muziejinis eksponatas.
Vytautas trisdešimt metų dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, dar dešimtmetį – Valakėliuose, kalvėje. Kas puošia jų namus ir kiemą – yra jo rankų darbas. Jo dirbtuvės vaikams tapo vieta, kur galima ne tik išmokti ką nors pagaminti, bet ir pabūti kartu.
Kadaise šeima laikė nemažą ūkį: karvių, kiaulių, avių, paukščių. Dabar liko vištos ir antys, bet ir jų – apie du šimtus. Darbų čia niekada netrūko ir netrūksta. Aušrelė sako, kad tai irgi svarbu – vaikai mokosi savarankiškumo ir atsakomybės.
Apie didžiausią dovaną
Kasmet visa didelė šeima važiuoja prie jūros. Susėda į dvi mašinas ir leidžiasi į kelią. Tai jau tapo jų tradicija – kelioms dienoms ištrūkti iš kasdienybės ir parodyti vaikams platesnį pasaulį.
Aušrelė neslepia: globoti vaiką nėra vien švelnūs apkabinimai. Reikia kantrybės, atsakomybės, gebėjimo išlaukti. Kartais – ir patylėti tada, kai norėtųsi verkti. Būna dienų, kai reikia daugiau jėgų, nei pats manei turįs.
– Baimės visada yra. Bus rūpesčių, problemų, neramių dienų. Bet visa tai atperka meilė – tokia tikra ir beatodairiška, kurios nenupirksi už jokius pinigus. Kai vaikas pradeda tavimi pasitikėti ir pavadina mama, supranti: didesnės dovanos turbūt nėra, – įsitikinusi smilgietė.
