Apdovanojimas M. Zajarskienei skirtas už dukters vaidmenį Gintaro Kutkausko teatro spektaklyje pagal Noros Ikstenos kūrinį „Motinos pienas“. Spektaklį režisavo Ramunė Uždavinienė.
– Monika šimtu procentų verta šio apdovanojimo, ir apie tai kalbėjau nuo pat spektaklio premjeros. Ją stebėjau jau seniai ir vis ieškojau progos dirbti kartu. Kai perskaičiau „Motinos pieną“, iš karto supratau – šis vaidmuo jai. O kai pasikalbėjome, paaiškėjo, jog ir ji pati seniai svajojo išbandyti save scenoje. Tai buvo tas retas atvejis, kai pjesė iš karto atrado savo heroję. Su ja buvo labai gera dirbti, – sakė vakar telefonu kalbinta režisierė R. Uždavinienė.

Be šio įvertinimo, Pasvalio kūrėjai buvo nominuoti dar penkiose kategorijose. Kategorijoje „Ryškiausias moters vaidmuo“ greta M. Zajarskienės buvo nominuota ir Eglė Lavickienė už Liukos vaidmenį Pasvalio kultūros centro Miesto teatro spektaklyje „Pavėlavau“ pagal Sauliaus Šaltenio kūrinį „Škac, mirtie, visados škac“. Spektaklį režisavo Asta Simonaitė.
Dar trys nominacijos atiteko Pasvalio kultūros centro Miesto teatrui už spektaklį „Pavėlavau“. Jis buvo įvertintas kategorijose „Ryškiausias aktorių ansamblis“, „Ryškiausias scenos judesys spektaklyje“ ir „Ryškiausia nacionalinės dramaturgijos interpretacija“. Kategorijoje „Ryškiausias režisieriaus darbas“ taip pat nominuota R. Uždavinienė už spektaklį „Motinos pienas“.
Leistis būti pažeidžiamai
Apie pelnytą apdovanojimą M. Zajarskienė sužinojo tik kitą dieną po renginio. Šeštadienį ji buvo stovykloje, kurioje nebuvo galima naudotis mobiliaisiais telefonais, todėl žinios apie laimėjimą ir sveikinimų sulaukė tik sekmadienį.
– Grįždama namo, įsijungiau telefoną, ir mane užplūdo sveikinimų banga. Žinia taip sujaudino, kad buvau priversta sustoti pakelėje ir nusiraminti. Užvaldė didžiulis dėkingumas – už įdėtą darbą, už stiprų kolektyvą, už palaikymą. Šį apdovanojimą gavau daugelio žmonių dėka. Pirmiausia – režisierės, kuri padėjo „atrakinti spyneles“, ir teatro kolegų, su kuriais scenoje jaučiausi saugi, – sakė aktorė.
Ji prisipažino, kad sprendimas žengti į sceną buvo drąsus žingsnis į nežinomybę.
– Kai Ramunė man pasiūlė vaidinti, tai buvo trumpa atsargi žinutė internetu. Bet jos pakako, kad kažkas manyje sujudėtų. Iš tiesų ėjau tiesiai į nežinomybę – nežinojau, ką reiškia būti scenoje, matyti žiūrovus, kurti vaidmenį. Tiesiog pasidaviau tam jausmui, kuris mane palietė, o visa kita vyko taip, kaip turėjo vykti, – pasakojo M. Zajarskienė.

Pasak jos, kuriant vaidmenį svarbiausia buvo leisti istorijai pereiti per save.
– Labai padėjo vyresnių kolegų istorijos, Ramunės Uždavinienės pasakojimai. Po truputį įsileidau tą istoriją į save ir leidau jai gyventi. Lūžio momentas buvo tuomet, kai atėjo suvokimas, jog neturiu tikslo gražiai pasirodyti žiūrovams. Reikėjo būti atvirai ir tikrai. Sunkiausia buvo leistis būti pažeidžiamai. Priimti, kad gali nepasisekti, gali nepavykti. Reikėjo nebijoti to trapumo, – sakė M. Zajarskienė.
Paklausta, kas ji šiandien esanti labiau – aktorė ar dailininkė, pašnekovė sakė nebenorinti savęs įsprausti į apibrėžimus.
– Šiandien sau nebepriskiriu jokių vaidmenų. Tiesiog būnu. Gyvenimas mane daug kartų nustebino. Nesu planavusi būti nei dailininke, nei aktore, nei muzikante, bet šios patirtys atėjo į mano gyvenimą. Dabar renkuosi tiesiog būti tuo, kas esu, – sakė M. Zajarskienė.

