Nuo vaikystės Pasvalyje augusi Martyna šiandien džiaugiasi sugrįžusi į Lietuvą ir planuoja savo ateitį čia, gimtajame mieste. Tai – paprasta, bet nuoširdi 27-erių metų moters gyvenimo istorija apie kelią, kuris keitė, stiprino ir vedė namo.
Ką reiškia šeima
Nors Martyna augo nepilnoje šeimoje, buvo laimingas vaikas. Pagrindinis žmogus jos gyvenime visada buvo mama, o šalia, tarsi angelai sargai, – šeimos moterys.
– Gyvendama Pasvalyje augau su mama, o šalia visada turėjau babytę, krikšto mamą ir pusseserę. Tėčio visai neatsimenu iš savo vaikystės. Nors neturėjau „tradicinės“ šeimos, tačiau man niekada nieko netrūko. Atsigręžusi atgal dabar suprantu, kad turėjau netgi daugiau – moterys, buvusios mano gyvenime, atstojo viską, kas telpa žodyje „šeima“, – tikina Martyna.
Pasvalietė prisimena, kad jos tėvų keliai išsiskyrė, kai jai tebuvo penkeri metai. Tačiau toks gyvenimas jos nepalaužė – priešingai, padėjo užaugti savarankiškai ir pasitikinčiai savimi. Martyna sako, kad jai pavyzdys visada ir buvo šeimos moterys, kurios, nepaisydamos sunkumų, drąsiai ėjo per gyvenimą. Augdama tokioje aplinkoje ji išmoko nepasiduoti ir pasitikėti savimi.
Tiesa, tėčio nebuvimas paliko ir skaudžių randų – apie tai Martyna kalba su lengvu liūdesiu balse:
– Man teko pačiai išmokti, ką reiškia būti šeimos dalimi – kurti santykius, pasitikėti, leisti kitam žmogui būti šalia. Tai nebuvo lengva, bet dabar žinau, kad meilė ir pagarba – svarbiausi pamatai.
Dabar Martyna džiaugiasi jau beveik dešimtmetį trunkančiais santykiais ir sako, kad nors sunkumų buvo, juos įveikti padėjo šalia esantis mylintis partneris. Ji taip pat didžiuojasi tėčiu, kuris po ilgo laiko sugrįžo į jos gyvenimą. Dabar jie kartu bando atgauti prarastą laiką ir palaiko šiltus, jai labai brangius santykius.
Į Daniją paskui mamą
Nors nemažas Martynos gyvenimo tarpsnis prabėgo Danijoje, ji pabrėžia, kad su mama nebuvo tradicinės išvykėlės, kurias iš Lietuvos privertė išvažiuoti finansinis nepriteklius. Gyvenimą Danijoje Martyna šiltai vadina meilės emigracija – jiedvi išvyko paskui žmogų, kurį tuo metu mylėjo jos mama.
– Iš pradžių į Daniją išvyko mama – ji norėjo mums sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kad atvykus nieko netrūktų. Tą pusmetį, kol jos nebuvo, manimi rūpinosi babytė ir krikšto mama. Jos darė viską, kad man nieko netrūktų, tačiau mamos ilgesys vaiko širdyje buvo milžiniškas, – prisimena pasvalietė.
Kai atėjo metas išvykti pačiai, Martyna galvojo tik apie viena – kaip greičiau vėl būti su mama.
– Ta dvylikametė mergaitė anuomet dar nesuvokė, jog palieka įprastą gyvenimą ilgam. Tik praėjus pirmai susitikimo su mama euforijai supratau, kad Danija taps mano namais. Tuomet prasidėjo nelengvas mūsų gyvenimo etapas. Nepaisant mamos pastangų, man buvo labai sunku suvokti, kodėl aš turiu likti čia, kur nieko nepažįstu, kur esu visiškai svetima ir dar šalia vyro, kuris nėra mano tėvas. Visgi, nors mamos santykiai su draugu nebuvo patys geriausi, supratau, kad turiu gerbti jos pasirinkimą, – atvirai pasakoja pasvalietė.
Dvi Martynos
Martyna sako, kad tuo metu jautėsi gyvenanti tarsi du gyvenimus. Pradėjusi lankyti mokyklą Danijoje ir susiradusi draugų, ji pajuto, kad egzistuoja dvi jos versijos – viena kūrė naują gyvenimą Danijoje, o kita širdimi vis dar buvo Lietuvoje…
– Įdomiausia, kad tos dvi Martynos buvo labai skirtingos. Manau, tai nulėmė skirtingas danų ir lietuvių požiūris į gyvenimą. Danai šypsosi praeidami gatve, sveikinasi, linki geros dienos, net jei tavęs nepažįsta. Lietuvoje tai neįprasta – mes labiau vertiname tikras, nesuvaidintas emocijas. Jei žmogus šypsosi – jis tai daro nuoširdžiai, jei pyksta – tai matyti jo veide. Gyvendama Danijoje supratau, kad ta nuolatinė šypsena dažnai tėra mandagumo kaukė. Vis dėlto negaliu sakyti, kad tai blogai – kartais ir tokia šypsena ar paprastas geras žodis praskaidrina dieną.
Gyvendama Danijoje Martyna turėjo progą susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis. Tarp daugybės atvykėlių ji išmoko drąsiai bendrauti, tapo atviresnė pasauliui ir labiau pasitikinti savimi.
Būti suaugusia
Tačiau gyvenimas užsienyje atnešė ne tik gražių patirčių. Veną dieną jos mamos draugas – žmogus, dėl kurio jos išvyko į šią šalį – pasitraukė iš gyvenimo.
Martyna prisipažįsta, kad tai buvo didžiulis smūgis ir jai, ir mamai.
– Kai į mūsų namus atvyko policija, su pareigūnais bendravau aš, nes mama nemokėjo daniškai. Aš turėjau jai pasakyti, kad nebėra žmogaus, su kuriuo dešimt metų kūrėme bendrą gyvenimą. Tą akimirką turėjau tapti suaugusia – būti jai tuo ramsčiu, kuriuo ji man buvo visus tuos metus. O juk man tada buvo tik šešiolika…
Netektis motiną ir dukrą suartino. Jos nusprendė likti Danijoje.
Tuo metu pas ją, baigęs mokyklą, atvyko draugas Martynas, tapęs didžiuliu ramsčiu ir paguoda svečioje šalyje.
Lietuvos ambasadorė
Martyna net juokais save vadino Lietuvos ambasadore Danijoje.
– Išmokau laisvai kalbėti daniškai, ir vienintelis dalykas, išduodavęs, kad nesu vietinė, buvo mano vardas. Tačiau niekada neslėpiau ir nesigėdijau savo kilmės. Jei kas nors nežinodavo, kur yra Lietuva, nepatingėdavau įjungti žemėlapį ir parodyti: štai čia mūsų šalis, o čia – Pasvalys. Pasakodavau, kokia graži mūsų gamta, kokie šilti žmonės. Ir visada visa širdimi didžiuodavausi, kad esu iš Lietuvos, – prisimena pašnekovė.
Martyna šypsosi prisiminusi, kad kai kurie danai, sužavėti jos pasakojimų, nusprendė patys atvykti į Lietuvą.
– Jie lankėsi Pasvalyje, fotografavosi prie miesto ženklo, o vėliau net pasidarė nuotraukų albumą. Maloniausia buvo tai, kad jie nuoširdžiai stebėjosi – negalėjo patikėti, jog tokia maža šalis savyje turi tiek daug grožio, – sako ji.
Namo!
Nors Danijoje Martyna su mama ir savo draugu Martynu jau gyveno laimingai ir tvirtai stovėjo ant kojų, jie visada žinojo – ateis diena, kai grįš į Lietuvą. Pagaliau po vienuolikos metų svetur jie ryžosi sugrįžti į tėviškę.
– Nemeluosiu – džiaugsmo buvo daug, bet iššūkių taip pat netrūko. Nors buvome nusiteikę ir, atrodė, psichologiškai pasiruošę, vis dėlto sunku pasirengti tam, ko nežinai. Išvykau dar vaikas, tad grįžusi jaučiausi lyg ta pati dvylikametė Martyna, kuri visa širdimi ilgėjosi namų, – prisipažįsta pašnekovė.
Paklausta, ar vėl rinktųsi emigracijos kelią, Martyna nė akimirkos nesvarsto:
– Taip. Nieko nesigailiu – visos patirtys mane suformavo tokią, kokia esu dabar. Be emigracijos nebūčiau ta Martyna, kuri esu šiandien.“
Ateities planuose – Pasvalys
Šiandien jauna moteris su savo gyvenimo draugu Martynu gyvena Vilniuje. Ji dirba viename didžiausių sostinės prekybos centrų – marketingo projektų vadove.
Martyna neslepia, kad kelias iki šios pozicijos nebuvo lengvas. Gyvenimas Vilniuje, pasak jos, kartais primena kovą už būvį, tačiau emigracijoje įgyta patirtis tapo tvirtu pagrindu.
– Aiškūs tikslai, drąsa ir atkaklumas man padėjo rasti savo vietą po saule. Didžiuojuosi savimi, nes viską pasiekiau savo darbu ir tuo, kad niekada nenuleidau rankų, – sako Martyna.
Kalbėdama apie ateitį, Martyna nedvejoja:
– Mūsų ateitis – Pasvalyje. Abu su Martynu esame kilę iš šio miesto, tad nuo pat sugrįžimo į Lietuvą visada galvojome, kad vieną dieną grįšime namo. Greitai supratome, jog Vilnius nėra mūsų svajonių vieta – laikui bėgant pajunti, kad čia esi tik mažas sraigtelis didelėje mašinoje. Nėra lengva nepamesti savęs tame nuolatiniame sostinės chaose.
Kol kas gyvenimą kuriame Vilniuje, tačiau tikime, kad ateityje sugrįšime į Pasvalį – miestą, kuriame mūsų šaknys, šeima ir mums brangūs žmonės. Norime, kad ir mūsų vaikai čia augtų.
