Stacionare – visos dienos darbai
Kai kituose šalies rajonuose dar tik kuriami tokie centrai, Pasvalyje Psichikos dienos stacionaras veikia jau tryliktus metus. Nors šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau kalbama apie emocinę gerovę ir psichikos sveikatos svarbą, tačiau mažesniuose miestuose šios temos vis dar apipintos baimėmis ir stereotipais. Šios nepagrįstos baimės vyrauja ir Pasvalyje.
„Žmonės vis dar mano, kad psichikos sutrikimas – tai kažkas gėdingo, susijusio su neveiksnumu ar proto aptemimu. Toks požiūris dažnai trukdo laiku sulaukti pagalbos, nors į dienos stacionarą dažniausiai kreipiamasi dėl nuotaikos svyravimų, nemigos, nerimo ar vienišumo jausmo. Tai problemos, su kuriomis susiduria daugelis“, – sakė stacionaro administratorė Kristina Vičienė.
Vos pravėrus šalia ligoninės stovinčio pastato, kuriame įsikūręs Psichikos dienos stacionaras, duris, pirmiausia akį patraukia akvariumas su plaukiojančiomis žuvytėmis. Ryški auksinė žuvelė tarsi simbolizuoja, jog kartais tereikia tik sugalvoti norą – ir sunkumai pamažu ima tirpti.
Patalpoje girdėti šurmulys: prie ovalaus stalo susėdusios daugiau nei dešimt moterų dalijasi savo išgyvenimais, patirtimi, kasdieniais rūpesčiais. Pasibaigus užsiėmimui, kiekviena skuba į savo procedūras: vienos traukia į druskų kambarį, kitos – lašintis organizmą stiprinančių lašinių. Reikia visur suspėti, nes netrukus pietų metas, o prieš tai dar teks pačioms pasigaminti valgį.
Stacionaro lankytojos – dauguma vienišos moterys
Moterų bendruomenė savaitės pradžioje sudaro bendrai ruošiamų pietų meniu, o paskui kartu gamina, ragauja, kalbasi. Čia jos mokosi ne tik pasirūpinti sveikata, bet ir vėl atrasti bendrystės džiaugsmą.
Nors Psichikos dienos stacionare yra numatytos tik devynios vietos, tačiau kasdien į užsiėmimus susirenka penkiolika lankytojų. Kadangi visi norintys vienu metu nebetelpa, tai pacientus tenka rašyti į eilę.
K. Vičienė teigė, jog dienos stacionare lankytojai nemokamai gali gydytis šešias savaites per metus, o jei būklė nepagerėja, gydytojas gali paskirti ir antrą tokį pat kursą. Lankytojai su gydytojo siuntimu priimami nuo 18 metų.
Pasak įstaigos specialistų, šiuo metu dienos stacionare lankosi vien pagyvenusios moterys, dauguma jų – vienišos, netekusios sutuoktinių, o jų vaikai gyvena atskirai. Kiekvieną darbo dieną centre lankytojos praleidžia apie šešias valandas.
Trikdė žodis „psichikos“
Pacientės į centrą atvyksta iš įvairių rajono vietų: stacionaro automobilis moteris atveža ir po užsiėmimų parveža atgal į namus. Vien iš Krinčino seniūnijos čia kasdien atvyksta net penkios moterys.
Dar pokalbio pradžioje moterys perspėja, jog jos nėra psichikos ligonės ir nei viena nuo šios ligos medikamentų negeria. Pasak pašnekovių, jos kasmet į stacionarą atvyksta pabendrauti, būdamos kartu su panašaus likimo draugėmis išmoksta pasitikėti savimi, nuginti šalin nerimą, pamiršti vienišumo jausmą.
Žvirgždės kaime gyvenanti Stasė Macijauskienė į centrą važinėja daugiau nei dešimt metų. Senjorė neslėpė, kad iš pradžių ją taip pat trikdė žodis „psichikos“, tačiau, pradėjusi lankyti užsiėmimus, suprato, jog jame nėra nieko gėdingo.
„Visada gyvenau aktyvų gyvenimą, o po vyro mirties laikas tarsi sustojo. Namuose būdavo liūdna ir ilgu. Atvažiavusi čia supratau, kad aš ne vienintelė tokia esu. Per tiek metų kitos lankytojos tapo draugėmis ir pasaulis šviesesnėmis spalvomis nusidažė“, – terapijomis džiaugėsi žvirgždiškė.
Krinčinietė Aldona Barisienė Psichikos dienos stacionarą pamėgo kone nuo pat pirmųjų jo įsikūrimo dienų. Moteris stengiasi kasmet dalyvauti gydytojo paskirtame kurse.
Puoštis reikia dėl savęs
Ličiūnų kaimo gyventojos Laimutė Tinterienė ir Renė Laukienė užsiėmimus lanko daugiau nei šešerius metus. Moterys pasakojo, kad jų emocinei būklei palaikyti labai padeda įvairios stacionare teikiamos procedūros.
L. Tinterienė labai džiaugiasi druskų kambario terapija. Regis, baltoje karalystėje galima gydytis tik plaučių, virusinių infekcijų ar kvėpavimo ligas, tačiau haloterapija mažina stresą, psichologinę įtampą, gydo lėtinio nuovargio sindromą.
Išgirdusi apie pažįstamų giriamą centrą, prieš trejus metus prie likimo draugių prisijungė ir Gulbinėnuose gyvenanti Bronislava Benevičienė.
Visos lankytojos vienbalsiai tvirtino, kad geresnio streso suvaldymo būdo, nei įstaigoje teikiamos paslaugos, vargu kur ir atrastum.
„Anksčiau visos dirbome gana įtemptus darbus. Vienos darbavomės mokykloje, kitos – buhalterijoje. Dabar tik viena iš mūsų turi vyrą, o dauguma esame našlės, tai tas vienatvės jausmas visoms yra gerai pažįstamas. Būdamos kartu išmokome ne tik pasitikėti, bet ir pamilti save. Supratome, jog puoštis ir rengtis gražesniais rūbais reikia ne tik dėl kitų, bet gražiai pasidabinusios pačios labiau savimi pasitikime, pagerėja nuotaika“, – naudą būnant bendrystėje įžvelgė Krinčino seniūnijos gyventojos.
Lankytojams padeda specialistų komanda
Psichikos sveikatos slaugytoja Sandra Paliulienė pasakojo, jog stacionare pagalbą teikia profesionalų komanda: psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai, kineziterapeutė, slaugytojai.
„Žodis „psicho“ reiškia sielą. Čia mes gydome ne tik kūną, bet ir sielas. Kokybiškas, gerų rezultatų duodantis darbas labai priklauso nuo stiprios ir vieningos specialistų komandos. Mūsų stacionaro darbuotojai yra tarsi vienas stiprus kumštis. Teko lankytis dar tik besikuriančioje, panašias paslaugas teikiančioje įstaigoje. Po viešnagės supratome: Pasvalys šioje srityje yra stipriai pažengęs į priekį“, – didžiuodamasi kalbėjo S. Paliulienė.
Centro darbuotojos sutartinai teigė, jog visuomenės požiūris į psichologinę pagalbą vis dar yra apipintas mitais, todėl būtina didinti informuotumą apie psichikos sveikatos svarbą.
„Žmonės turi suprasti, kad rūpintis emocine sveikata – toks pat natūralus dalykas, kaip gydytis peršalimą ar reguliuoti kraujospūdį. Švietėjiškas darbas turi prasidėti dar vaikystėje, darželyje, kad auganti karta išmoktų atpažinti ir priimti savo jausmus. Šias baimes ir stereotipus padėti išsklaidyti gali ir šeimos gydytojai, informuodami pacientus apie įvairius gydymo būdus ir pagalbos galimybes“, – pabrėžia pašnekovės.
Vidinę būseną atkleidžia ir vienas taškas
Medicinos psichologė Dalia Petrėnienė neslėpė džiaugsmo pasakodama, kaip po terapijų keičiasi centro lankytojos, kaip šviesėja jų nuotaika, jos džiaugiasi pagerėjusiu miegu ir grįžtančiu gyvenimo džiaugsmu.
Pasak psichologės, per dailės terapiją net mažiausias taškelis gali atskleisti žmogaus vidinę būseną.
„Kartais žmonės baiminasi, kad nemoka piešti, tačiau dailės terapija – tai ne dailės pamoka. Tai kalbėjimas apie psichologines būsenas per piešimą. Niekas nevyksta atsitiktinai: net ant piešinio netyčia užtiškęs taškelis gali papasakoti apie žmogaus vidinį pasaulį. Būna, kad žmogus nemoka žodžiais išreikšti savo jausmų, tačiau juos atskleidžia piešdamas. Dažnai tai nustebina net patį piešėją, nes jis nesitikėjo, kad piešinys gali pasakyti tiek daug“, – pasakojo D. Petrėnienė.
Psichologė pasakojo, kad stacionaro lankytojai dalyvauja ne tik dailės, bet ir šviesos, muzikos bei judesio terapijose. Įstaigoje taip pat taikoma aromaterapija, relaksacijos užsiėmimai ir psichoedukacijos – visa tai padeda žmogui geriau pažinti save ir sustiprinti emocinę sveikatą.
Stacionaras – tarsi tarpinė stotelė
Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vadovas Vilius Povilionis teigė, jog Psichikos dienos stacionaras skirtas pacientams, susiduriantiems su įvairiais psichologiniais sunkumais, kai vien tik psichologinės pagalbos ar ambulatorinio gydymosi jiems įveikti nepakanka. Stacionaras – tarsi tarpinė stotelė tarp ligoninės ir gydymosi namuose. Tai savotiška reabilitacija.
Dažniausiai dienos stacionare besilankantys pacientai gydosi nemedikamentiniu būdu – psichoterapija. Tokiu būdu žmogus tampa aktyviu dalyviu savo sveikimo procese: analizuoja savo sunkumų priežastis, emocinio reagavimo būdus, drauge su specialistais ieško vidinių resursų.
Pagrindinis gydymosi dienos stacionare bruožas, kai žmogus iškilusius sunkumus gali spręsti gyvendamas savo įprastoje aplinkoje, kasdien ateidamas į užsiėmimus.
Pasak vadovo, dauguma yra įpratę manyti, kad stacionaras – tai palata ir lova, kur pagalbą gauna gulintis ligonis. Tačiau dienos stacionaras – tai įstaiga, į kurią žmogus ateina kiekvieną darbo dieną, čia gauna visą paslaugų paketą, o po to grįžta namo.
Bijo medicininių įrašų
Gydytojo pasmalsavome, kuo skiriasi psichiatras, psichoterapeutas ir psichologas.
„Ligą ar sutrikimą diagnozuoti bei taikyti medikamentinį gydymą gali tik gydytojas psichiatras. Psichologas ir psichoterapeutas taiko įvairias konsultavimo technikas, metodus, stiprina asmenybę, moko naujų įgūdžių, padedančių susitvarkyti su iškilusia problema“, – aiškino V. Povilionis.
Jis taip pat akcentavo visuomenės baimę lankytis pas psichiatrus. Dažniausia to priežastis – baimė medicininiuose įrašuose turėti vadinamąją „F“ raidę.
„Pas mus dar gaji nuomonė, jog mokytojai, socialiniai darbuotojai turi būti tarsi geležiniai – visai be jausmų. Įrašas medicininiuose dokumentuose gali net sugriauti jų karjerą. Statutiniams pareigūnams ta viena diagnozės raidė gali uždrausti turėti šaunamąjį ginklą. Tikiuosi, kad ši nuomonė pasikeis ir specialistai, kurie gali gauti kokybiškas paslaugas, nebeturės kreiptis į privačius psichiatrus vien tam, kad išvengtų įrašo“, – sakė psichoterapeutu dirbantis V. Povilionis.
