Asistentė greitai surado bendrą kalbą
Kai K. Bliutaitė dienas leido tik artimųjų rate, jai atrodė, jog yra vienintelė likimo nuskriausta ir neįgaliojo vežimėlyje įkalinta mergina. Tačiau kelionės į sanatoriją atvėrė akis ir mergina suprato, jog aplinkui yra tūkstančiai panašaus likimo žmonių.
Bendrauti mėgstanti pasvalietė susirado draugų, gyvenančių įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Su bendraminčiais ji bendrauja telefonu, susiskambina vaizdo skambučiais. O didžiausiu atradimu Kristinai tapo prieš porą metų jos namų duris pravėrusi asmeninė asistentė Aida Maminskienė.
„Pirmą kartą laukdama asistentės labai jaudinausi, juk man reikės bendrauti su visai nepažįstamu žmogumi. Galvoje kirbėjo klausimai, ar ji mane pakels, ar sutiks palydėti į tualetą, galiausiai labai svarbu buvo, ar mes sutarsime. Kai atėjo Aida, kaipmat išsisklaidė abejonės, jau pirmą dieną radome bendrą kalbą. O dabar ji man kaip geriausia draugė, su kuria galiu plepėti įvairiomis temomis, net pasidalinti paslaptimis, kurių nelabai noriu pasakoti mamai ar sesei“, – pagalbininke džiaugėsi pasvalietė.
Suradusi žmogų, su kuriuo gali ne tik kalbėtis, bet ir lankytis kultūros bei pramogų įstaigose, Kristina atsisakė užimtumo centro „Viltis“ paslaugų, nors šią įstaigą mergina lankė net keletą metų.
Pasak pašnekovės, jai nepatinka monotonija, todėl ji nuolat ieško naujovių, būtent naujų iššūkių Kristinai įstaigoje ir trūko.
Daugėja neįgaliesiems draugiškų vietų
Nuo vaikystės negalią turinti mergina džiaugiasi, jog paskutiniu metu daugelyje vietų neįgaliesiems durys jau yra atviros. Be didelio vargo galima patekti į bibliotekas, kultūros centrus, įvairius renginius. Tačiau mergina gerai prisimena, jog dar prieš kelerius metus teko patirti nepatogumų. Susiruošusi į mylimo dainininko Stanislavo Stavickio-Stano knygos pristatymą bibliotekoje, ji susidūrė su situacija, kai liftas kėlė tik iki trečio aukšto. Renginys vyko ketvirtame, todėl ten ją su vežimėliu užnešė keli geri vyrai.
Vis dėlto ne visur situacija tobula. Ne visos kavinės pritaikytos žmonėms su negalia: kai kur nėra panduso, kitur per siauri praėjimai ar trūksta atramų durims. Tokios smulkmenos tampa dideliu iššūkiu, tačiau mergina tiki, kad ateityje vis daugiau vietų bus draugiškos visiems lankytojams.
Nors rankos ne visuomet klauso, tačiau Kristinai labai patinka lankytis kavinėse ir mėgautis ne tik maistu, bet ir nerūpestingai gurkšnoti taip mėgstamą kavą. Kartais puodelis išslysta iš rankų, tačiau asistentė sugalvojo puikų būdą, kaip to išvengti. Mergina kavos aromatu mėgaujasi ją gerdama per šiaudelį.
K. Bliutaitė nors ir nemėgsta maudytis jūroje, tačiau svajoja pasilepinti Pasvalio baseino teikiamomis paslaugomis. Neįgalieji be vargo gali patekti į pirtis bei specialiu keltuvu nusileisti į baseiną, tačiau lipant į sukūrinę vonią, pagalbos tektų prašyti ten dirbančių gelbėtojų ar trenerių.
„Baisiausias yra miesto centro aikštės grindinys. Kai tenka juo važiuoti, tai mama ar asistentė mane visuomet perspėja, jog sukąsčiau dantis ir kentėčiau. Kiekvienas ratų apsisukimas supurto visus kaulus. Mano lydėtojos jau įsigudrino pakelti vežimėlį, kad akmenys neliestų mažųjų vežimo ratų. Tuomet kratymas yra šiek tiek mažesnis, tačiau pagalbininkėms reikia daug jėgos, vežimą stumiant tik dviem ratais. Labai norėčiau, kad atsirastų toks drąsuolis, kuris įsodintų į neįgaliojo vežimėlį tuos valdžios vyrus, kurie leido įgyvendinti šį projektą, ir kokią valandą juos pavežiotų šiuo grindiniu. Noriu, kad valdžios žmonės savo kailiu pajustų, ką tenka išgyventi silpniausiems rajono žmonėms“, – aikštės grindinį peikė vežimėlyje sėdinti mergina.
Negalia mylėti netrukdo
Bendrauti mėgstanti K. Bliutaitė nedrąsiai atskleidė, jog negalia jai neužkirto kelio nuoširdžiai mylėti. Ji jau penkiolika metų turi širdies draugą. Tačiau likimas taip susiklostė, kad jos mylimasis jau penkerius metus gyvena Pakruojo rajone esančiuose globos namuose.
Paslaugų centre „Viltis“ užsimezgusi draugystė niekur nedingo, kai jos mylimasis Darius apsigyveno už kelių dešimčių kilometrų.
Kristina pasakojo, kad Darių ji aplanko kiekvieną mėnesį. Anksčiau į pasimatymą dukrą veždavo mama, o dabar pas mylimąjį išrieda kartu su Aida.
„Aida pas mane atvažiuoja ketvirtadieniais. Todėl žinau, kad kiekvieną šią savaitės dieną manęs lauks pramogos. Galiu su asistente plepėti savo namuose, bet taip norisi kažkur išlėkti, juk tiek daug gražių dalykų aplinkui. Nors ir su mama esu daug kur keliavusi. Net du kartus poilsiavome Turkijoje, šiais metais aplankėme ne tik Lietuvos pajūrį, bet ir nuvykome į Druskininkus susitikti su savo gydytoja, dirbusia „Saulutės“ sanatorijoje. Šioje gydymo įstaigoje esu praleidusi daug mėnesių, todėl personalas man tapo šeimos nariais“, – vietoje nestovinčiu gyvenimu džiaugėsi pašnekovė.
Dovana – elektrinis vežimėlis
K. Bliutaitė pasidžiaugė, jog jos su asistente laukia dar vienas nemenkas iššūkis. Kristina neseniai šventė gimimo dieną ir jos Vilniuje gyvenantys panašaus likimo draugai, atvykę pasveikinti, padovanojo elektrinį neįgaliojo vežimėlį. Ši ypatinga dovana labai palengvins neįgalios merginos gyvenimą, tačiau pirmiausia reiks išmokti aparatą valdyti.
Kristinos motina Genovaitė Bliutienė neabejoja, kad technologijas greitai perprantanti dukra nesunkiai išmoks valdyti ir naująją transporto priemonę. Mergina puikiai naudojasi kompiuteriu, greitai atrado išmaniojo televizoriaus privalumus, todėl, pasak mamos, ji nebijanti naujovių.
Kristinai labai patinka klausytis muzikos ir dainuoti, be to, mergina kolekcionuoja tušinukus. Jų prikaupusi yra kelias dešimtis.
Genovaitė prisimena, jog Kristina gimė anksčiau laiko – vos septynių mėnesių, svėrė tik 1,7 kilogramo. Praėjus dviem savaitėms mažylę užklupo negalavimai, tačiau gydytojai guodė tėvus, kad tai dukros sveikatai neatsilieps. Iš tiesų mergaitė augo smalsi ir dar būdama metų ir dviejų mėnesių kalbėjo sakiniais.
„Iki pilnametystės Kristina nuolat gydėsi „Saulutės“ sanatorijoje. Druskininkuose praleisdavo po kelis mėnesius, ją konsultavo net iš Amerikos atvykę gydytojai. Visi tikėjome, kad pavyks pastatyti mergaitę ant kojų. Deja, liga pasirodė daug rimtesnė, nei manyta. Kristina gali trumpam atsistoti, tačiau savarankiškai eiti jai per sunku“, – atviravo mama.
Pasvalietė neslepia, kad gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Laiminga šeima subyrėjo akimirksniu, kai prieš 26 metus netikėtai mirė jos vyras. Nuo tada moteriai teko vienai auginti dvi dukras.
Nori padėti likimo nuskriaustiems žmonėms
Su asistente K. Bliutaitė per savaitę praleidžia keturias valandas. Merginai pagal negalios lygį priklausytų ir daugiau paslaugos valandų, tačiau A. Maminskienė šiuo metu padeda net dešimčiai pasvaliečių.
„Aš sunkiai priprantu prie naujų žmonių, todėl esu įsitikinusi, jog Aida man pirmoji ir paskutinė asistentė.
Turiu daug planų, todėl labai praverstų papildomos pagalbos valandos. Nenoriu prisileisti kito žmogaus, todėl kantriai lauksiu, kol asistentė galės skirti man daugiau laiko“, – teigė mergina.
A. Maminskienė jau ketvirtus metus padeda žmonėms su negalia būti savarankiškesniems. Ne vienerius metus Dienos centre su vaikais dirbusi moteris ėmėsi šių pareigų, kad padėtų likimo nuskriaustiems rajono gyventojams.
„Kristina man nebuvo pirmoji paslaugų gavėja. Važiuodama pas pirmąjį man paskirtą žmogų labai jaudinausi. Tačiau iš pirmos dienos radome bendrą kalbą, tad naujasis darbas nebebuvo toks baugus. Kiekvienas žmogus, pas kurį lankausi, turi skirtingus poreikius. Todėl sunkiausia buvo vos per kelias minutes persiorientuoti, pamiršti vieno paslaugos gavėjo rūpesčius ir su šypsena žengti pas kitą. Tik neseniai išmokau grįžusi į namus nebegalvoti ir nesijaudinti dėl žmonių, kuriems padedu. Nuolat kirbėdavo rūpestis, kaip jiems sekasi, ar nepamiršo išgerti vaistų, užsirakinti durų. Nuo įtempto galvojimo dažnai iš skausmo plyšdavo galva. Galbūt dabar daugiau jais pasitikiu, todėl po darbo dėl jų nebesijaudinu“, – darbo pradžią prisiminė neįgaliųjų pagalbininkė.
Ne visi žino apie asmeninį asistentą
Pasak A. Maminskienės, dažnai gyventojai asmeninio asistento paslaugas painioja su pagalbos į namus paslaugomis.
Asistentas nėra nei slaugytojas, nei tarnas. Jo pagrindinė užduotis – padėti žmogui su negalia gyventi savarankiškiau. Visus darbus atlieka kartu su neįgaliuoju.
Svarbiausia – asistentas leidžia žmogui su negalia pačiam spręsti, ką jis nori veikti, o ne priima sprendimus už jį.
Darbuotoja tvirtino, jog ji šiuo metu rūpinasi įvairaus amžiaus neįgaliaisiais. Vyriausiam paslaugų gavėjui – 87-eri, jauniausiam – 26 metai.
Vieniems gyventojams reikia padėti apsipirkti, sudaryti pirkinių sąrašą. Su kitais gamina maistą bei padeda pavalgyti, tvarkosi namuose, padeda su asmens higiena. Dažnai tenka lydėti į gydymo įstaigas, užregistruoti vizitui pas gydytojus, apsilankyti kirpyklose, užimtumo centre ar net sporto salėje bei kartu atlikti begalę kitų darbų.
„Mano nuomone, nors paslauga nėra nauja, tačiau yra nemažai spragų. Dar yra nemažai įstaigų, kur darbuotojai nežino apie asistentų pareigas. Pasitaiko tokių atvejų, kai net gydytojai nori išprašyti asistentus iš kabineto, nes neva pašaliniai žmonės kišasi į pacientų asmeninį gyvenimą. Bet mes privalome, grįžę į namus, žmogui priminti, kokius vaistus išrašė, kada juos gerti ar kokius tyrimus reikia pasidaryti. Panašiai atsitinka bankuose ar kitose įstaigose“, – apie darbe iškylančias kliūtis pasakojo A. Maminskienė.
Pašnekovė pastebėjo, kad dar nemaža problema yra ta, jog rajone labai trūksta transporto, pritaikyto vežioti vežimėlyje sėdinčius žmones.
Darbe mato prasmę
Darbuotojams kuro išlaidos yra apmokamos tik iki kliento namų. O jeigu neįgalusis nori važiuoti pramogauti, tai turi pats susimokėti už transporto išlaidas bei pramogas ne tik sau, bet ir asistentui.
A. Maminskienė pasakojo, kad tenka lydėti neįgalųjį į baseiną. Tuomet baseino darbuotojai pritaiko nuolaidą neįgaliąjam bei tokią pačią nuolaidą suteikia ir jai.
„Darbas man patinka, nes jame matau prasmę. Džiaugiuosi, kai žmonės, su kuriais aš dirbu, pasiilgsta, nuoširdžiai dėkoja ir nebijo kreiptis pagalbos. Dažnai prašo, kad atvažiuočiau pas juos ir savaitgaliais, tačiau tenka juos nuvilti, nes mes dirbame tik darbo dienomis. Tačiau yra labai didelė rizika vežti svetimus žmones, ypač neramu būna žiemos metu, kai keliai slidūs“, – teigė greitai bendrą kalbą su žmonėmis randanti moteris.
Nuo 2021-ųjų liepos 1-osios Lietuvoje visose savivaldybėse oficialiai pradėjo veikti asmeninio asistento paslauga.
Dar iki įstatymo priėmimo Pasvalio rajone asmeninio asistento pagalba buvo pradėta 2019 metais pagal projektą „Kompleksinės paslaugos šeimai“. Įsitikinus, kad tokia pagalba būtina, paslauga tapo nuolatine visoje Lietuvoje.
2023 m. priimtos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisos numato, kad asmeniniams asistentams, lydintiems neįgaliuosius, neturi būti taikomas mokamas bilietas kultūros įstaigose, galerijose, muziejuose, pramogų bei sporto renginiuose – jie turi teisę bilietui su 100 % nuolaida.
Pasvalio kultūros centras pateikė informaciją, jog lankantis koncertuose ar spektakliuose, asistento lydimiems neįgaliesiems taikoma bilieto nuolaida, o asistentas į renginį įleidžiamas nemokamai. Kadangi vietų skaičius dažnai būna ribotas, todėl reikia iš anksto susisiekti su kultūros centru ir įsigyti bilietą, nors už jį mokėti nereikia. Tai padeda užtikrinti, kad kiekvienas lankytojas turėtų patogią vietą ir saugų patekimą į renginį.
